Ukrainą ima slėgti didžiulė bedarbystė
„Iki karo gyvenome sočiai, dėl sugebėjimo gerai aprūpinti šeimą jaučiau tiek namiškių, tiek giminaičių ir kaimynų pagarbą. Dabar nesugebu susirasti darbo, o šeimos maitintoju tapo septyniolikmetis sūnus“, – guodėsi 49-erių Vladimiras Ivančenko.
Šį vyriškį, vaikštinėjusį netoli nakvynės namų Lvive, kur buvau apsistojęs, užkalbinau todėl, kad pribėgo jo šuo ir ilgai nesitraukė. Teko susipažinti ir su jo šeimininku, o šis, sužinojęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, panoro išsipasakoti apie sunkų savo gyvenimo etapą.
Iki karo V. Ivančenko su žmona ir dviem sūnumis gyveno Kirovogrado regiono sostinėje Kropivnyckyje. Kadangi regionas ribojasi su fronto mūšių apimtu Mykolajivo regionu, iš 230 tūkst. gyventojų turėjusio Kropivnyckio pasitraukė beveik pusė.
Taip padarė ir V. Ivančenkos šeima, kurią bėgti paskatino žmonos pusbrolis Andrejus. Pastarasis turi pabėgėlio patirties, mat gyveno Lisičansko mieste Donecko regione, iš kur dar 2014-aisiais su šeima pasitraukė į Charkivą, o mūšiams aprimus, po poros metų grįžo atgal. Prasidėjus Rusijos agresijai, Andrejus per kelias valandas susikrovė svarbiausius daiktus į mašiną ir išvyko į Vokietiją. Kuo greičiau bėgti jis ragino ir pusseserę.
„Labai nenorėjome išvažiuoti, nes turėjome palikti savo rankomis statytą ir gerai įrengtą dviejų aukštų namą, be to, teko uždaryti sėkmingą verslą, kuriam išvystyti reikėjo keliolikos metų“, – pasakojo Vladimiras.
Pagal profesiją jis yra karo inžinierius, kažkada tarnavo Lietuvoje, Rukloje, tačiau dėl ligos anksčiau paliko tarnybą ir išėjo į pensiją. Tada Dnipro upės krantinėje atidarė vasarą veikiantį alaus barą ir tapo Juodosios jūros krevečių didmenininku, veždavusiu jas iš Chersono į Kropivnyckio parduotuves. Šis verslas duodavo tiek pelno, kad Vladimiras po to galėdavo devynis mėnesius nedirbti.
Vladimiras į savo šeimos namą Kropivnyckyje įleido pabėgėlius iš Chersono ir kas mėnesį juos aplanko, norėdamas įsitikinti, jog deramai elgiamasi su jų turtu. Pats su žmona bei dviem sūnumis apsigyveno Lvive, į užsienį pabėgusių giminaičių bute. Vyrui apmaudu, kad neįstengia rasti jo sugebėjimus atitinkančio prekeivio darbo, todėl yra priverstas samdytis nelegaliu pagalbiniu darbininku statybose. Tačiau dėl stuburo problemų dirbti įstengia vos kelias dienas per savaitę, gaudamas po 300 grivinų (7,5 euro) už dieną.
„Lvive niekas dabar daugiau ir nemoka, nes norinčiųjų dirbti yra keleriopai daugiau, nei darbo vietų. Jei ne septyniolikmečio sūnaus Dimos sumanumas, tektų badmiriauti – iš valstybės kiekvienam šeimos nariui mokamos kasmėnesinės 450 grivinų (11 Eur) pašalpos būtų labai sunku išsiversti“, – sakė V. Ivančenko.
Jo teigimu, Dima per tarpininkus sugebėjo įsidarbinti programuotoju JAV įmonėje ir kas mėnesį uždirba po 700 JAV dolerių. Kai taps pilnamečiu, vaikinas sudarys tiesioginę sutartį su darbdaviu ir gaus 2–3 kartus daugiau, o kol kas didesnę dalį jo uždarbio pasiima tarpininkai. Vladimiras didžiuojasi, kad Dima du kartus laimėjo matematikų olimpiadą jų regione ir mokyklą baigė eksternu būdamas 16 metų. Jaunėlis Sergejus, keturiolikmetis paauglys, irgi įsigudrino internete uždirbti pinigų – kuria populiarius žaidimus ir perparduoda kitiems.
Vladimiras norėtų, kad žmona su sūnumis išvyktų į Vakarus, kur vaikai baigtų gerus mokslus, tačiau žmona vis tikisi, jog karas tuoj baigsis ir jie galės grįžti į savo namus.
Kad Ukrainoje ekonominė situacija prastėja, akivaizdu net vaikščiojant didmiesčių gatvėmis, kur nuolat kas nors prieina prašyti pinigų maistui. Pirmus karo mėnesius to neteko patirti. Neseniai lankantis Dnipre, nakvynės namuose susipažinau su 26-erių Borisu Dovidenko, atvykusiu čia darbo ieškoti iš fronto apsuptyje esančio Kramatorsko.
„Dirbau padavėju kavinėje, tad bandžiau ir Dnipre tuo užsiimti, tačiau nepavyko. Mėginau įsidarbinti statybininku, bet paaiškėjo, kad visos vietos irgi užimtos. Važiuosiu namo pas tėvus – ten yra daržo gėrybių ir neteks badauti, nors nuolatiniai bombardavimai ir kelia baimę“, – sakė Borisas.
Į Lvivą iš Selidovo miesto persikraustęs 28-erių Sergejus Cherednichenko džiaugėsi, jog dirbdamas internetinėje JAV įmonėje gali paremti ir Donecko regione likusius tėvus bei sesers šeimą.
„Jei pašauks į kariuomenę, nežinau, kaip jie išgyvens“, – baiminosi dėl artimųjų likimo vaikinas.
Kyjivo svečių namų „Globus“ administratorė Liudmila Jegorova pasakojo, jog dar pernai įdėjus skelbimą, kad ieškai darbo, bemat sulaukdavai keliolikos skambučių, o dabar telefonas tyli. Moteris pasiguodė, kad jos alga sumažėjo trečdaliu, bet ir tai yra tam tikras apsidraudimas, jog neteks prašyti išmaldos.
Kad vis sunkiau prisidurti prie pensijos, Lvivo gatvėse rinkdama butelius, prasitarė ir 73-ejų pensininkė Nina Vorošilina, nes, anot jos, labai pagausėjo norinčių tokiu būdu nors kiek užsidirbti.
Darbo rinkos ekspertė Marina Abdulina tvirtina, kad šalį ištiko pati didžiausia bedarbystės krizė per nepriklausomybės trisdešimtmetį. Ekspertės teigimu, šiuo metu daugiausiai darbo pasiūlymų yra transporto, statybų, logistikos, prekybos srityse bei skambučių centruose, o Kyjive ir Lvive esą kai kurių profesijų atstovų net trūksta.
Darbo rinką tiriančios įmonės „GRC“ duomenimis, vien gegužę atlyginimai Ukrainoje sumažėjo nuo 9 iki 53 proc. Realus atlygis, palyginti su kitomis šalimis, tapo mažesnis ir dėl silpstančios Ukrainos valiutos grivinos vertės. Pagal oficialią statistiką gamybinės sferos darbuotojų atlyginimas siekia 350 grivinų, grožio salonų – 310, žemės ūkio – iki 320, prekybos sektoriaus – 310, statybų – 290, maitinimo bei turizmo sričių – 260, apsaugos firmų – 240 Eur. Tiek uždirbama sostinėje ar toli nuo fronto esančiuose regionuose, o pafrontėje mokama gerokai mažiau, kur ir veikiančių firmų yra nedaug.
Jungtinių Tautų Organizacijos humanitarinės pagalbos Ukrainai koordinatorė Osnat Lubrani duomenimis, maisto, pastogės, rūbų, vaistų ar gydymo pagalba yra reikalinga 16 mln. ukrainiečių, t. y. net 40 proc. šalies gyventojų. Iki karo Ukrainoje gyveno 44 mln. žmonių, iš kurių, prasidėjus Rusijos agresijai, 5,3 mln. emigravo. Dar 6 mln. persikėlė į saugesnius tėvynės regionus, iš kurių 5 mln.vėliau grįžo namo. Tačiau didelė jų dalis negali rasti darbo, neįstengia susiremontuoti apgriauto būsto. Su tokiomis problemomis susiduria ir grįžusieji į tėvynę iš užsienio.
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.