Ukrainą ima slėgti didžiulė bedarbystė

„Iki karo gyvenome sočiai, dėl sugebėjimo gerai ap­rū­pinti šeimą jaučiau tiek namiškių, tiek giminaičių ir kai­mynų pagarbą. Dabar nesugebu susirasti darbo, o šeimos maitintoju tapo septyniolikmetis sūnus“, – guodėsi 49-erių Vladimi­ras Ivančenko.

Šį vyriškį, vaikštinėjusį neto­li nakvynės namų Lvive, kur buvau apsistojęs, užkalbinau to­dėl, kad pribėgo jo šuo ir ilgai nesi­traukė. Teko susipažinti ir su jo šeimininku, o šis, sužinojęs, kad esu žurnalistas iš Lie­tu­vos, panoro išsipasakoti apie sunkų savo gyvenimo etapą.

Iki karo V. Ivančenko su žmona ir dviem sūnumis gyveno Ki­rovogrado regiono sostinėje Kropivnyckyje. Kadangi regionas ribojasi su fronto mūšių apimtu Mykolajivo regionu, iš 230 tūkst. gyventojų turėjusio Kropivnyckio pasitraukė beveik pusė.

Taip padarė ir V. Ivančenkos šeima, kurią bėgti paskatino žmonos pusbrolis Andrejus. Pas­ta­rasis turi pabėgėlio patirties, mat gyveno Lisičansko mieste Donecko regione, iš kur dar 2014-aisiais su šeima pasitraukė į Charkivą, o mūšiams aprimus, po poros metų grįžo atgal. Prasidėjus Rusijos agresijai, Andrejus per kelias valandas susikrovė svarbiausius daiktus į mašiną ir išvyko į Vo­kie­tiją. Kuo greičiau bėgti jis ragino ir pusseserę. 

„Labai nenorėjome išvažiuoti, nes turėjome palikti savo rankomis statytą ir gerai įrengtą dviejų aukštų namą, be to, teko uždaryti sėkmingą verslą, kuriam išvystyti reikėjo keliolikos metų“, – pasakojo Vla­di­mi­ras. 

Pagal profesiją jis yra karo inžinierius, kažkada tarnavo Lie­­­tuvoje, Rukloje, tačiau dėl ligos anksčiau paliko tarnybą ir išėjo į pensiją. Tada Dnipro upės kran­tinėje atida­rė vasarą veikiantį alaus barą ir tapo Juo­dosios jūros krevečių didmenininku, veždavusiu jas iš Cher­sono į Kropivnyckio parduotuves. Šis verslas duodavo tiek pelno, kad Vladimiras po to galėdavo devynis mėnesius nedirbti.

Vladimiras į savo šeimos na­mą Kro­piv­nyckyje įleido pabėgėlius iš Chersono ir kas mėnesį juos aplanko, norėdamas įsitikinti, jog deramai elgiama­si su jų turtu. Pats su žmona bei dviem sūnumis apsigyveno Lvive, į užsienį pabėgusių giminaičių bute. Vyrui apmaudu, kad neįstengia rasti jo sugebėjimus ati­tin­kančio prekeivio darbo, todėl yra priverstas samdytis nelegaliu pagalbiniu darbininku statybose. Tačiau dėl stuburo prob­le­mų dirbti įstengia vos kelias dienas per savaitę, gaudamas po 300 grivinų (7,5 euro) už dieną.

„Lvive niekas dabar daugiau ir nemoka, nes norinčiųjų dirbti yra keleriopai daugiau, nei darbo vietų. Jei ne septyniolikmečio sūnaus Dimos sumanumas, tektų badmiriauti – iš valstybės kiekvienam šeimos nariui mokamos kasmėnesinės 450 grivinų (11 Eur) pašalpos būtų labai sunku išsiversti“, – sakė  V. Ivan­čenko.

Jo teigimu, Di­ma per tarpininkus sugebėjo įsidarbinti prog­ra­muotoju JAV įmo­nėje ir kas mėnesį uždirba po 700 JAV dolerių. Kai taps pilnamečiu, vaikinas sudarys tiesioginę sutartį su darbdaviu ir gaus 2–3 kartus daugiau, o kol kas didesnę dalį jo uždarbio pasiima tarpininkai. Vla­dimiras didžiuojasi, kad Dima du kartus laimėjo matematikų olimpiadą jų regio­ne ir mokyk­lą baigė eksternu būdamas 16 me­tų. Jaunėlis Ser­gejus, keturiolik­metis paaug­lys, irgi įsigudrino internete už­dirbti pinigų – kuria populiarius žaidimus ir perparduoda kitiems. 

Vladimiras norėtų, kad žmo­na su sūnumis išvyktų į Va­ka­rus, kur vaikai baigtų gerus mokslus, tačiau žmona vis tikisi, jog karas tuoj baigsis ir jie galės grįžti į savo namus. 

Kad Ukrainoje ekonomi­nė situacija prastėja, aki­vaizdu net vaikščiojant did­mies­čių gatvėmis, kur nuolat kas nors prieina prašyti pinigų maistui. Pir­mus karo mėnesius to neteko patirti. Ne­se­niai lankantis Dnip­­re, nak­vynės namuose susipažinau su 26-erių Borisu Do­vi­denko, atvykusiu čia darbo ieškoti iš fronto apsuptyje esančio Kra­ma­torsko.

„Dirbau padavėju kavinėje, tad bandžiau ir Dnipre tuo užsiimti, tačiau nepavyko. Mėgi­nau įsidarbinti statybininku, bet paaiškėjo, kad visos vietos irgi užimtos. Važiuosiu namo pas tėvus – ten yra daržo gėrybių ir neteks badauti, nors nuolatiniai bombardavimai ir kelia baimę“, – sakė Borisas.

Į Lvivą iš Selidovo miesto per­sikraustęs 28-erių Sergejus Che­rednichenko džiaugėsi, jog dirbdamas internetinėje JAV įmonėje gali paremti ir Donec­ko regione likusius tėvus bei sesers šeimą.

„Jei pašauks į kariuomenę, nežinau, kaip jie išgyvens“, – baiminosi dėl artimųjų likimo vaikinas. 

Kyjivo svečių namų „Globus“ administratorė Liudmila Jego­rova pasakojo, jog dar pernai įdėjus skelbimą, kad ieškai darbo, bemat sulaukdavai keliolikos skambučių, o dabar telefonas tyli. Moteris pasi­guodė, kad jos alga sumažėjo trečdaliu, bet ir tai yra tam tik­ras apsidraudimas, jog neteks prašyti išmaldos.

Kad vis sunkiau prisidurti prie pen­sijos, Lvivo gat­vėse rinkdama bu­telius, prasitarė ir 73-ejų pensininkė Nina Vorošilina, nes, anot jos, labai pagausėjo norinčių tokiu būdu nors kiek užsidirbti. 

Darbo rinkos eks­pertė Ma­ri­na Ab­du­lina tvirtina, kad ša­lį ištiko pati di­džiausia be­dar­bys­tės krizė per ne­pri­klau­so­my­­bės trisdešimtmetį. Eks­per­tės teigimu, šiuo metu daugiausiai darbo pasiūlymų yra trans­por­to, statybų, lo­gistikos, prekybos srityse bei skambučių cent­ruo­se, o Kyjive ir Lvive esą kai kurių profesijų atstovų net trūksta.

Darbo rinką tiriančios įmonės „GRC“ duomenimis, vien ge­gužę atlyginimai Ukrainoje su­mažėjo nuo 9 iki 53 proc. Re­alus atlygis, palyginti su kitomis šalimis, tapo mažesnis ir dėl silpstančios Ukrainos valiutos grivinos vertės. Pagal ofi­cialią statistiką gamybinės sferos darbuotojų atlyginimas siekia 350 grivinų, grožio salonų – 310, žemės ūkio – iki 320, prekybos sektoriaus – 310, sta­tybų – 290, maitinimo bei turizmo sričių – 260, apsaugos firmų – 240 Eur. Tiek uždirbama sostinėje ar toli nuo fronto esančiuose regionuose, o pafrontėje mokama gerokai mažiau, kur ir veikiančių firmų yra nedaug. 

Jungtinių Tautų Organiza­ci­­jos humanitarinės pagalbos Uk­rai­nai ko­ordinatorė Osnat Lub­ra­­ni duomenimis, maisto, pasto­gės, rū­bų, vaistų ar gy­dy­mo pagalba yra reikalin­ga 16 mln. ukrainiečių, t. y. net 40 proc. šalies gyventojų. Iki karo Uk­rainoje gyveno 44 mln. žmonių, iš kurių, prasidėjus Ru­sijos agresijai, 5,3 mln. emig­ravo. Dar 6 mln. persikėlė į saugesnius tėvynės regio­nus, iš kurių 5 mln.vėliau grįžo namo. Tačiau didelė jų dalis negali rasti darbo, neįstengia susiremontuoti apgriauto būsto. Su tokiomis prob­lemomis susiduria ir grįžusieji į tėvynę iš užsienio.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.