Belzas po karo lauks turistų iš Lietuvos

Norėdamas įsitikinti, su kokiomis nuotaikomis rugsėjo 1-ąją pasitinka Ukrainos provincijoje gyvenantys žmonės, nusprendžiau aplankyti nedidelį, vos 2 tūkst. gyventojų turintį Belzo miestelį. Pasirinkau jį, perskaitęs, jog jis yra vienas seniausių Ukrainoje ir turi sąsajų su Lietuvos di­džiąja kunigaikštyste. Miestelis prieš dešimtmetį buvo pa­skelb­tas valstybės saugoma teritorija, tačiau turistai už­klys­ta retai, mat į jį veda ypatingai prasti keliai. 

Mano išvyka į Belzą kompli­kavosi, tačiau ne dėl prasto ke­lio, o dėl visiškai netikėtos prie­žasties: nuo Lvivo iki Bel­zo yra 70 kilometrų, likus apie 20, ma­­no mašiną netikėtai pasivi­jo policijos automobilis su įjung­­tais švyturėliais ir per gar­­siakalbį pa­reikalavo sustoti. Du inspektoriai 40 minučių kruopš­čiai viską kratė, tikrino do­­kumentus, telefonus ir fotografavo. Iš pradžių policininkai teigė gavę įsakymą mane nugabenti karo žvalgybos apklausai, tačiau išsiaiškinę, jog tik­rai vykstu į susitikimą su Bel­zo mere Oksana Bereza, ga­vo viršininkų nurodymą paleisti. Pa­aiškėjo, kad pakeliui sustojęs nufotografuoti į mokslo metų pradžios iškilmes susirinkusius mažos kaimo mokyklėlės vaikus, kažkam iš tėvų sukėliau įtarimą ir jie pranešė saugumui, jog galimai esu šnipas. Pasirodo, šios vietovės yra akylai stebimos, nes pasienyje su Lenkija nuo seno čia yra labai daug karinių objektų. Be to, vos už 100 kilometrų prasideda Baltarusija – ištikima Krem­liaus parankinė, grasinanti prisijungti prie maskolių agresijos.

Su policininkais atsisveikinome bičiuliškai – jie atliko savo pareigą. Tiesa, dėl to nesuspėjau į sutartą pirmokėlių sveikinimo ceremoniją Belzo mokyk­loje. 

Į visas mokyklas Vakarų Uk­rainos regione mokiniai ėjo apsirengę tautiniais drabužiais – tiek mažuose kaimeliuose, tiek 700 tūkst. gyventojų turinčiame Lvive. Bet tautinių drabužių nedėvėjo prie Lvivo geležinkelio stoties tą popietę sutikti mažiukai – jie nespėjo grįžti į šventę iš užsienio. Užkalbinus su dviem vaikais ant suoliuko sėdėjusią mamą, ši papasakojo, jog rugsėjo 1-oji šeimai tapo lemiamo apsisprendimo diena. Penkis mėnesius gyvenę pabėgėliams skirtame bendrabutyje, jie nusprendė grįžti į tėvynę, kad vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba. Be to, pasak moters, Vengrijoje pabėgėliams mokamos nedidelės pašalpos neužtenka net prasimaitinti.

Rugsėjo 1-oji grįžti į tėvynę paskatino ir kitą moterį, kuri kartu su seserimi ir trim vaikais buvo Vokietijos Frank­fur­to mieste. Jas labai nuvylė požiūris į ukrainiečių vaikus, mat visą pavasarį antrokė dukrelė bei ketvirtokas sūnus mokyk­loje esą paišė ir žaidė, o normalių pamokų nebuvo. Taip pat, pereinant prie vokiškos mo­ky­mo sistemos, vaikams bu­vo nu­rodyta mokslus pradėti vie­na klase žemiau. 

Rugsėjo 1-ąją per pasienį Lvi­vo regione į Ukrainą parvyko 23 tūkst. 218 piliečių, o išvyko 19 tūkst. 823. Išvykstantieji neslėpė, jog šis sprendimas yra skausmingas, ypač – vaikams, kuriems reikėjo atsisveikinti su mokykla ir draugais. Tačiau karas kelia nesibaigiančią baimę, jog atskridusi maskolių bom­ba gali užmušti...

Belze, nuo fronto mūšių nutolusiame beveik 1000 kilometrų, klausimas bėgti iš tėvynės ar pasilikti, pasirodo, irgi tvyro. Miestelio centre užkalbinta Olena Dudko su septynmečiu sūnumi Artiomu ir vienuolikamete dukra Anastasija sakė, kad karo pradžioje nemažai kaimynų su vaikais bėgo į vos už kelių kilometrų esančią Lenkiją, tačiau vėliau beveik visi grįžo. Tiesa, daugiausiai moterys su vaikais, nes vyrai jau seniai dirba Lenkijoje. Ir Olenos vyras vyras jau 12 metų uždarbiauja statybininku, mat Belze darbo neranda arba šis yra prastai apmokamas.

„Aš paukščių fermoje uždirbu 200 eurų, niekas daugiau nemoka, tuo labiau, atvykus pabėgėliams ir padaugėjus ieškančiųjų darbo“, – teigė Olesia. 

Anksčiau jos vyras kas tris mėnesius galėdavo grįžti dviem savaitėms aplankyti šeimos, o dabar savininkas pasakė, kad jei išvyks, priims kitą ukrainietį į vietą. Todėl žmona su vaikais pati važiavo jo aplankyti.

„Blogai, kai vyras toli nuo šeimos, vaikai auga be tėvo, dėl to nemažai porų išsiskiria. Mudu gerai sutariame, bet, prasidėjus karui, ėmėme diskutuoti, ar man su vaikais persikelti pas jį, ar toliau mums gyventi atskirai“, – sakė Olena. 

Du Anastasijos klasiokai su tėvais persikėlė į Lenkiją, vienas – į Vokietiją, kita – į Kanadą.

„Iš ten turbūt niekada ir nebegrįš“, – apgailestavo mergaitė. 

Jos klasėje yra du pabėgėliai iš Rytų Ukrainos, o pirmokėlio Artiomo bendraklasiais tapo ke­turi tokie atvykėliai. Kiek anksčiau Anastasijai teko išgyventi didelį šoką, sužinojus, jog vienos klasiokės tėtis žuvo fronte. 

Iš viso fronte jau žuvo keturi Belzo gyventojai, kuriuos miestelis laidojo su didele pagarba, nutraukdamas pamokas ir su kariniu orkestru.

„Formaliai atrodo, kad esame labai toli nuo fronto ir neturime bijoti, tačiau mūsų regio­ne yra daug karinių objektų, į vieną iš jų atlėkusios priešo raketos užmušė daug žmonių“,– priminė Belzo merė O. Bereza.

Anot 34-erių moters, prasidėjus karui, vyriausybė nurodė Vakarų Ukrainos regionuose praplėsti dirbamos žemės plotus, kad taip būtų galima iš dalies kompensuoti derliaus netektis rytinėje šalies dalyje, kur vyksta mūšiai. Belzo apylinkėse pavyko 1000 hektarų iki tol nedirbamos žemės palankiomis sąlygomis išnuomo­ti ūkininkams. Čia dalis žemių yra miškingos ir netinkamos žemdirbystei, tačiau yra ir derlingų juodžemio plotų, kur dau­giausiai auginami kviečiai ir ru­giai, o saulėgrąžų ir bulvių ne­daug. Šiemetinis derlius yra ge­ras, jis sėkmingai nuimamas. Se­niūnijoje veikiantis vienas žemės ūkio holdingas valdo 1000 ha žemės, keli turi po 300, bet dauguma ūkininkų yra smulkūs. 

„Belzas dėl prastų kelių buvo atskirtas nuo pasaulio. Pernai viena Lenkijos firma pradėjo tiesti asfaltą iš Červonohrado į mūsų miestelį, jau džiaugėmės atvykstančiais turistais, tačiau karas viską sujaukė“, – apgailestavo O. Bereza.  

Moteris vylėsi, kad lenkų kelininkai visgi nuties kelius, investuotojai suremontuos yrančius pastatus ir Belzas po septynių metų gražiai sutiks savo įkūrimo 1000-metį.

Kelis šimtmečius šis miestas buvo Belzo kunigaikštystės sostine ir vienu svarbiausiu Galicijos miestu. 1388 m. karalius Jogaila Belzą padovano­jo sesers Aleksandros vyrui, ku­nigaikščiui Zemovitui lV, tačiau po 70 metų Lenkija likvi­da­vo Belzo kunigaikštystę, įkū­rė Belzo vaivadiją, o dėl to miesto svarba ėmė mažėti. Bel­zą išgarsino tai, jog jo pilyje buvo saugoma ir galimai čia nutapyta garsioji Juodosios Mado­nos ikona. Ją 1382 m. vienas lenkų kunigaikštis slapta išgabeno į Paulinų vienuolyną Čens­ta­kavoje, po to ji buvo praminta Čenstakavos Dievo motinos ikona ir dėl tariamų išgydymo stebuklų tapo garsiu maldininkų traukos centru.

Net šešiolika bažnyčių vienu metu viduramžiuose stovėjo Belze, iš kurių garsiausia buvo didžioji žydų  sinagoga, kurios kopija vėliau buvo pastatyta Jeruzalėje. Belzas buvo tapęs svarbiu judaizmo centru, todėl ir dabar žydai chasidai iš įvairių šalių kasmet atvyksta pasimelsti į kapines, kur yra palaidoti net keturi jų autoritetingi mokytojai. 

„Viliamės, kad po karo į Bel­zą vyks ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos turistai, o tai padės mums atsigauti“, – sakė ekskursiją po miestelį surengusios mero pavaduotoja Liubov Reb­rina ir kraštotyros muziejaus direktorė Oksana Kališ.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.