Per puolimą sužeistas kuopos vadas džiaugiasi laimėjimais

S. Dubina su draugu, Kyjivą gynusiu klaipėdiečiu P. Sebastjanovičiumi S. Dubina su draugu, Kyjivą gynusiu klaipėdiečiu P. Sebastjanovičiumi

„Mamai, kuri visus tuos karo mėnesius kas dieną skambina teirautis, ar man viskas gerai, nesakau, kad esu sužeistas. Nesakau to ir žmonai bei dviem sūnums – nenoriu, jog nerimautų“, – prisipažįsta Svia­toslavas Dubina.

Šis 48-erių Kyjivo gyventojas, bataliono kuopos vadas, buvo sužeistas per rugsėjo 6-ąją prasidėjusį Ukrainos armijos puolimą Charkivo regione. Per mūšį Nikolajivkos kaimelyje netoli Čugujevo miesto granata sprogo šalia vado ir skeveldros sužalojo jo koją.

„Man pasisekė, kad nė viena skeveldra nelietė kaulų, o tik keliose vietose sudraskė raumenis, smulkios skeveldrėlės

suaižė ir kitą koją bei rankas. Bet tai niekis, po dviejų reabilitacijos savaičių turėčiau grįž­ti į kuopą“, – pasakoja karys.

Jis labiausiai džiaugiasi, jog per puolimą nežuvo nė vienas iš 35 karių, nors keli patyrė gyvybei nepavojingų sužeidimų. 

Su šiuo aukštu, lazdele pasiramsčiuojančiu kariu prasilenkiau Charkivo cent­re ieš­kodamas optikos parduo­tu­vės. Iki jos uždarymo buvo likę gal 15 minučių, tad skubėdamas iš pradžių į jį neatkreipiau dėmesio. Tačiau susiprotėjęs apsisukau ir ėmiau vytis. Užkalbintas karys pradžiugo išgirdęs, kad aš iš Lie­tuvos, mat Kyjive gyvenantis klaipėdietis verslininkas Pa­ve­­las Sebastjanovičius yra jo šei­mos draugas. Lietuvis dalyvavo ir Kyjivo gynime, o dabar telkia finansinę bei techninę pagalbą buvusiems kovos bičiuliams. 

Sviatoslavas išsidavė, jog ta diena bu­vo pirmoji, kai ryžosi iš ligoninės išeiti į miestą prasiblaškyti, mat kone tris savaites medikai nepatarė vaikščioti. Vy­riškis ieškojo, kur galėtų papietauti, tad užsukome į netoliese esančią kavinę. 

„Kad Rusija pradėjo karą, pusę penkių ryto paskambinusi pranešė ma­ma. Aš apsimiegojęs netikėjau, bet už lango pamatęs sprogimų blyksnius pašokau iš lovos“, –  pa­sakoja S. Dubina.

Iki karo jis 18 metų dirbo mokesčių inspekcijoje, buvo vieno departamento direktorius.

Pirmą karo rytą keli kaimynai suskubo į mašinas krautis lagaminus ir bėgti iš Kyjivo, o Sviatoslavas nuskubėjo į parduotuvę pripirkti šeimai maisto. Po to nuvyko į karinį komisariatą užsirašyti savanoriu į frontą. Pasakęs, jog neturi jokios karinės patirties, išgirdo pasiūlymą registruotis teritorinės gynybos dalinyje. Ginklai buvo atgabenti ir išdalinti tik kitą dieną, jų buvo atvežta daug sunkvežimių, mat per kelias dienas užsiregistravo per 20 tūkst. vy­rų.

Nuvežęs maisto uošviams ir grįždamas į Obolonės mikrorajoną, S. Dubina išgirdo šūvius – tapo liudininku, kaip Ukrainos specialiosios tarnybos ir gvardiečiai sunaikino rusų diversantų grupę. Maskva į Kyjivą tada buvo pasiuntusi kelias diversantų grupes, kurie, išsilaipinę Gustomelio aerodrome, privalėjo užimti Parlamentą, suimti ar nušauti prezidentą, vyriausybės narius. Tačiau į Kyjivą prasiveržti pavyko tik dviem diversantų grupėms, kurios buvo sunaikintos. 

„Maskva manė,  jog puolimas bus leng­vas. Minske stovėjo daugybė rusų karinių lėktuvų, turėjusių atgabenti jų karius į Gustomelio bei Vasilkovo aerod­ro­mus, tačiau mūsų gynėjai numušė pir­mus lėktuvus bei malūnsparnius, sunaikino išsilaipinusius tūkstantį karių ir atkovojo Gustomelio aerodromo valdymo skyrių. Iš Minsko lėktuvai nebepakilo, staigus Kyjivo užgrobimo planas žlugo. O kai patys su­sprogdinom Irpinės tiltą, prasiveržti į sos­tinę niekas nebeįstengė“, – pasakoja Sviatoslavas.

Okupantams atsitraukus nuo Kyjivo, teritorinės gynybos padaliniams buvo įsakyta kasti griovius ir ruošti naują įtvirtinimo žiedą, jei priešas dar kartą sugalvotų pulti sostinę. Vėliau Svia­toslavo kuopa pusketvirto mėnesio dalyvavo apmokymuose, o rugpjūčio viduryje buvo perkelta į Charkivą.

„Manau, jog karinė vadovybė jau tada buvo suplanavusi čia vykdyti didelį puo­limą, bet tai slėpė ir imitavo puolimą Don­base. Charkivo apylinkėse ilgai kovoję būriai buvo pakeisti naujai atvykusiais ir pailsėjusiais. Be to, buvo išplatinta melaginga informacija, kad nedidelis puolimas planuojamas rugsėjo pradžioje“, – sako vadas. 

Anot S. Dubinos, rugsėjo 1-osios išva­karėse jo kuopa imitavo karių telki­mą prie Nikolajivkos kaimo netoli Ču­gu­jevo, bet naktį gudriai atsitraukė. Kitą rytą okupantai iš malūnsparnių ir tankų šaudė į jų buvimo miške vietą, nežinodami, jog karių ten nėra.

„Tikrasis puolimas prasidėjo po savaitės, kai okupantų budrumas nusilpo: mūsų būrio uždavinys buvo imituoti puolimą Nikolajivkos kryptimi, nukreipiant dėmesį nuo to, tad kiti būriai kiek vėliau puolė strategiškai svarbų Ba­­laklėjos miestą.

Nikolajivo operacijai atrinkome 35 ge­riausius karius, žvalgyba buvo pranešusi, kad priešų yra apie 150, tad at­viros kovos turėjome vengti. Mums pavyko nepastebėtiems įeiti į kaimelį“, – pasakoja karys.

Pamatę gatve važiuojantį „žigulį“, kuris stabdomas nestojo ir bandė pasprukti, suvarpė jį kulkomis. Vėliau išsiaiškino, jog mašina važiavo priešų būrio vadas bei jo pavaduotojas. Išgirdę šūvius, iš miško netrukus išlindo du okupantų džipai. Vieną ukrainiečiai sunaikino „muse“ vadinamu granatsvaidžiu, o iš antro iššokę priešai pradėjo atsišaudyti. Netrukus į ukrainiečius ėmė pliekti priešo tankai bei artilerijos pabūklai, okupantai bandė juos apsupti.

„Buvome labai gerai suplanavę viską, todėl atsitraukimas buvo sklandus, aišku, paskutiniai keli šimtai metrų bėgimo buvo pavojingi, pro ausis zvimbė kulkos“, – prisimena karys.

Sprogus granatai, S. Dubina dar suge­bėjo nubėgti pusšimtį metrų. Atskubėjęs medikas bei dar vienas karys paskubomis ap­tvarstė koją ir sustabdė kraujavimą, vėliau vadas iki mašinos buvo nugabentas neš­tuvais.

Kaimo senoliai kariams papasakojo, jog okupantai skubiai susirinko keliolika savo žuvusiųjų, sušoko į šarvuotas mašinas ir didžiuliu greičiu spruko. 

„Maskvos propagandistai po to skelbė, jog mūsų puolimas buvo sėkmingas todėl, nes esą rusų karius atakavo patyrę užsienio kariai. Tačiau atakavome mes, paprasti vyrukai, kurie dar prieš pusmetį nebuvome rankoje laikę gink­lo“, – šypsosi Sviatoslovas.

Jis įsitikinęs, kad jų armija yra pajėgi atkovoti visą šalį.

„Gaila, jog Vakarai duoda beveik vien gynybai skirtus ginklus – jei turėtume pa­kankamai puolamųjų, seniai būtume atsiėmę visas teritorijas“, – neabejo­ja vyras.

Sviatoslavo kuopa šiuo metu yra pačiame Rusijos pasienyje, kasa apkasus bei įrenginėja gynybinę liniją. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.