Kodėl reikia kalbėti apie propagandą?
Mano kolega Mantas Martišius neseniai išleido knygą, kurią pavadino gana paprastai „Atsargiai – propaganda“. Nežiūrint į tai, kad pavadinimas išties nesudėtingas, jis tuo pat metu yra ir gana gilus. Propaganda kaip reiškinys nėra išnykusi, o pastaraisiais metais jos vaidmuo vis labiau tampa pastebimas. Ji taip pat nėra vien teorinis, abstraktus reiškinys. Jos poveikį bei to poveikio pasekmes mes ir patys galime matyti moderniame pasaulyje.
Ko siekia propaganda?
Per pastarąjį šimtmetį sukurtas ne vienas šimtas propagandos apibrėžimų. Jie gali tarpusavyje skirtis tam tikrais aspektais, bet yra keli bendri bruožai, kuriuos išlaiko, ko gero, bet kuris šio reiškinio apibūdinimas. Vienas tokių bruožų – propaganda yra informacinis reiškinys. Ji susijusi su tam tikrų žinių, idėjų ar idėjų kompleksų (ideologijos) sklaida. Tai yra įtikinėjimo priemonė. Nuo kitų informacinio lauko reiškinių propagandą pirmiausia skiria manipuliavimas. Pastebima, kad pati propaganda dažniausiai taikosi ne į protą – ji siekia manipuliuoti mūsų instinktais ir jausmais, ypač stipriais, tarkime, baime, pasipiktinimu ir pan.
Kaip poveikio priemonė propaganda būtų beprasmė be objekto, į kurį ji yra nukreipiama. Tas objektas, bendrąja prasme, yra žmogus. Kitaip sakant, propaganda yra nukreipiama į auditoriją. Reikėtų paminėti, jog kai apie propagandą kalba mokslininkai, jie yra linkę priskirti prie šio reiškinio skirtingus reiškinius. Pavyzdžiui, reklamą irgi galima apibūdinti kaip propagandą, nes ji siekia poveikio, yra skirta auditorijai, o dažniausiai ir manipuliuoja mūsų jausmais bei norais. Tačiau šiame tekste sukoncentruosiu dėmesį į priešišką, destruktyvaus poveikio siekiančią propagandą, kuri, beje, turi ir dar vieną bruožą – tokio pobūdžio propagandą siekiama platinti paslapčia, nepastebimai, kartais tiesiog maskuojant, suteikiant jai įprasto įrašo socialinėje medijoje ar žiniasklaidos pranešimo formą.
Kaip priimami sprendimai
Svarbu atsakyti ir į klausimą, kodėl propaganda laikoma pavojingu dalyku. Kodėl, pastebėjus ją, verta sušukti: „Atsargiai!”? Šie aspektai yra susiję su gilesniais mūsų, t. y. žmonių, psichologijos bruožais. Konkrečiai čia verta paminėti tokį dalyką, kaip sprendimų priėmimą.
Informacija mūsų kasdieniniame gyvenime atlieka gana praktinę funkciją. Mes priimame sprendimus pagal tai, ką žinome, kokią informaciją gauname ir turime. Dėstydamas studentams dažnai pateikiu labai paprastą ir net, galima sakyti, primityvų pavyzdį. Eidamas kur nors iš namų pažiūriu pro langą ir priimu sprendimą, kaip apsirengti, kad man būtų patogu ir komfortiška. Taip pat, jeigu matau, jog už lango lyja, aš paimsiu skėtį. Vėlgi tai yra natūralus žingsnis, susijęs su mano siekiais ir norais – šiuo atveju, nesušlapti ir nesušalti.
Pateiktame pavyzdyje žvilgsnis pro langą atlieka informacijos rinkimo funkciją. Pagal surinktą informaciją aš priimu atitinkamus sprendimus, t. y. apsirengiu ir pasiimu skėtį. Šis pavyzdys gali atrodyti juokingas bei vaikiškas, tačiau jo modelį galima pritaikyti ir kitokioms situacijoms. Pavyzdžiui, jeigu žmogus priešiškomis propagandos priemonėmis yra įtikinamas, kad karinės agresijos atveju Lietuvos neįmanoma apginti – jis ir nestos jos ginti, iškilus tokiai būtinybei. Čia kalbama ne apie patriotiškumo stoką ar bailumą, bet tiesiog svarstoma, ar racionalu bandyti apginti tai, ko neįmanoma apginti.
Tai parodo, jog propaganda iš tikrųjų gali būti efektyvi ir labai pavojinga, jei sugeba paslapčia įdiegti visuomenėje tam tikrus įsitikinimus, iškraipyti įsivaizdavimą apie pasaulį ir apie tai, ką mes laikome tikrais faktais, t.y. jei daro poveikį visam tam, kas lemia mūsų sprendimus ir veiksmus.
Informacinio karo įrankis
Propaganda yra platesnio reiškinio, kurį mes vadiname informaciniu karu, įrankis. Galima sakyti, kad čia slypi dar daugiau pavojų. Vėlgi – Lietuvoje mes dažniausiai kalbame apie mūsų didžiosios kaimynės, t. y. Rusijos, propagandą ir vykdomą informacinį karą. Taip jau susiklostė istoriškai, nors pasaulyje yra ir kitų valstybių, kurios irgi nevengia naudoti tokio pobūdžio priemonių. Dažniausiai tai yra nelaisvos, o kalbant paprasčiau – nedemokratinės, šalys, tokios kaip Kinija, Iranas, Šiaurės Korėja bei pan.
Informacinis karas, kaip ir propaganda, nėra nekaltas reikalas. Pavyzdžiui, šis reiškinys lydi dabartinę Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą. Įdomu tai, jog Maskva savo sprendimą dėl atakos prieš kaimyninę šalį grindė įvairiais propagandinio pobūdžio pasakojimais, pradedant teiginiais, kad Ukraina yra dirbtinai sukurta valstybė ir neva jokios ukrainiečių tautybės iš tikrųjų neegzistuoja, bei baigiant melagienomis apie biologinio ginklo kūrimą Ukrainos teritorijoje ir atseit šioje šalyje vyraujantį kraštutinį nacionalizmą. Kitaip sakant, mes matome, kaip informacinėmis manipuliacijomis buvo paremti realūs agresijos veiksmai. Galima paminėti ir tai, jog šie propagandiniai išpuoliai pirmiausia buvo skirti ne Ukrainai ar vadinamiesiems Vakarams, bet pačios Rusijos auditorijai, siekiant pateisinti neteisėtus Maskvos veiksmus, kuriuos iš tikrųjų lėmė agresyvios politinės ambicijos, bei užtikrinti šio gėdingo karo palaikymą Rusijos viduje.
Vienas iš informacinio karo pavojų yra tas, kad tokio pobūdžio konfrontacijos gali vykti ir taikos metu, kaip alternatyva tiesioginei agresijai. Įvairaus pobūdžio informacinį karą ta pati Rusija gana plačiai vykdė prieš Ukrainą dar iki tiesioginio karinio užpuolimo. Tokių veiksmų taikiniais tapdavo ir kitos valstybės, įskaitant Gruziją, Moldovą, Baltijos šalis, o ir kitos Europos bei Vakarų pasaulio valstybės irgi turėtų ką papasakoti apie tai.
Viskas arčiau, nei atrodo
Apie propagandą pastaruoju metu rašoma nemažai – tiek straipsnių, tiek ir knygų. Vieną tokių savo kolegos kūrinių paminėjau šio straipsnio pradžioje. Pabaigoje galiu nurodyti ir savo knygą šia tema. Padarysiu tai pirmiausia dėl pavadinimo, kuris yra „Propagandos apsupty“. Nors toks pavadinimas gali skambėti irgi kaip savotiška manipuliacija, iš tikrųjų propagandos reiškinys šiandien yra arčiau, nei gali pasirodyti.
Drįsčiau teigti, jog pagrindinės propagandos priemonės ir technikos per amžius nedaug pasikeitė, tačiau technologinės galimybės užslėpto informacinio poveikio sklaidai tapo nepalyginamai didesnės. Kalba pirmiausia eina apie interneto medijas, kurios savotiškai panaikino nacionalinių informacinių erdvių sienas. Kalbant paprasčiau, šiandien internete bet kas gali skelbti bet ką ir apsimesti bet kuo. Ir čia sunku neprisiminti beveik trijų dešimtmečių senumo karikatūros iš vieno JAV laikraščio, kuri vaizdavo du šunis šalia kompiuterio. Šioje karikatūroje vienas personažas sakė kitam: „Internete niekas nežino, kad tu esi šuo“...
Lygiai taip pat mes kartais nežinome, kas internete yra propagandos, melagienų bei atviros dezinformacijos skleidėjas, o kas remiasi faktais. Padėti atskirti patikimą informaciją nuo nepatikimos dažniausiai šiek tiek leidžia įvairios institucijos, bet labiau patikimas instrumentas yra žinios – taip pat ir apie tai, kas yra propaganda ir kaip ji veikia.
Viktor DENISENKO
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas, daktaras
