Žmonės bijo, kad rusų kariai gali grįžti
Traukinys į iš okupantų išvaduotą Balaklėjos miestą, iki kurio nuo Charkivo yra 90 kilometrų, važiavo net tris valandas. Tačiau keleiviai neslėpė džiaugsmo, kad traukinių eismas buvo atkurtas ir jie pagaliau gali aplankyti tėvus ar nuvykti apžiūrėti paliktus butus.
Autobusai kol kas čia nekursuoja, o nuosava mašina važiuoti tektų dvigubai ilgiau, nes dėl bombų pridarytų duobių bei sugriautų tiltų reikia ieškoti aplinkkelių, be to, laiką gaišina dažni patikros postai. Iki karo Balaklėjoje gyveno 27 tūkst. gyventojų, bet šiuo metu jame yra 4–5 kartus mažiau, nes dauguma pabėgo į saugesnes vietas.
Balaklėja šiame kare buvo tapusi svarbia strategine vieta, dėl jos visą laiką vyko nuožmios kovos, o vietos gyventojai patyrė didžiulių sukrėtimų. Miestą rusų kariai užėmė rugsėjo 3-iąją. Okupantai planavo žygiuoti toliau ir, apėję Balaklėją, už 100 km Donbase uždaryti apsuptyje Ukrainos kariuomenę. Tačiau gynėjams pavyko sustabdyti puolimą, ir 30 km atgal atstumtas priešas ilgam įsitvirtino Balaklėjoje. Šis miestas abiem kariuomenėms svarbus ir tuo, jog čia buvo didžiuliai Ukrainos kariuomenės artilerijos šaudmenų sandėliai. Šalia gyvenvietės esančiuose miškuose fronto apkasus išsikasė abi kariuomenės, o virš žmonių galvų kasdien ėmė skraidyti bombos. Labiausiai nuo sprogimų per okupaciją nukentėjo Naftininkų kaimelis – Balaklėjos mikrorajonas, nuo centro nutolęs apie 5 km. Toks vardas mikrorajonui buvo suteiktas, kai prieš penkis dešimtmečius čia buvo pastatyti keturaukščiai namai kuriamos naftos bazės darbuotojams. Sovietmečiu didžiausiu darbdaviu Balaklėjoje buvo cemento fabrikas, priskirtas prie didžiausių Europoje. Prieš kelis dešimtmečius, netekus Rusijos rinkos, jis užsidarė, tačiau karo išvakarėse vėl buvo gaivinamas.
Nuo geležinkelio stoties iki už pusantro kilometro esančio Naftininkų kaimelio tenka eiti pėsčiomis, nes miesto autobusai kol kas nekursuoja. Pakeliui susipažinau su 42-ejų mikrorajono gyventoju Sergejumi, tą dieną grįžusiu į gimtąjį miestą po penkių mėnesių, praleistų Lenkijoje. Viengungis vyras su sesers šeima buvo priverstas ten bėgti, nes okupantai į Ukrainos pusę vykti neleido. Jis, kaip ir dauguma vėliau kalbintų žmonių, savo pavardės sakyti nepanoro, mat prisibijo, kad okupantai gali grįžti ir keršyti kritikams.
Sergejus perspėjo jokiu būdu neiti kelkraščio žolynais, nes juose gali būti minų. Nuo vienos iš jų neseniai žuvo Sergejaus bendradarbis Aleksandras. Abu jie dirbo elektrikais miesto įmonėje, abu buvo pabėgę į Lenkiją, tačiau gimtinėn bičiulis grįžo savaite anksčiau.
„Aleksandrui tai buvo pirma darbo diena grįžus, jis tą rytą turėjo atstatinėti pamiškėje nutrauktą elektros liniją. Darbuotojų priekyje ėjęs išminuotojas nepastebėjo aukštose žolėse gulėjusios minos ir užmynė ant jos. Sprogimas jį sunkiai sužeidė, o skeveldra, perskrodusi Aleksandrui plaučius, jį užmušė“, – neslėpė ašarų Sergejus.
Pakeliui į Naftininkų miestelį ant daugumos elektros stulpų kabojo nutrūkę laidai, kas pusšimtį metrų riogsojo bombų paliktos duobės, keliose vietose kelkraštyje stovėjo sudegusios karinės mašinos...
Prie autobusų stotelės pastebėjau keliasdešimt vietos žmonių, dauguma jų buvo pensininkai. Pasidomėjęs, ko laukia, išgirdau, kad gyventojai kas rytą čia susieina tikėdamiesi, jog bus atvežtas humanitarinis maisto krovinys. Mat nors maisto pirmą savaitę po išvadavimo jiems buvo gabenama sočiai, dabar jau kurį laiką jo nebesulaukia.
„Mikrorajonas per okupaciją nukentėjo labiausiai, bet daugiausiai pagalbos kažkodėl yra gabenama į miesto centrą“, – apgailestavo Taisia prisistačiusi moteris.
Ji sakė esanti pensininkė, 40 metų dirbo istorijos mokytoja šalia esančioje mokykloje. Moteris teigė, jog dauguma jaunų ar turtingesnių žmonių karo pradžioje išvyko, o čia likę draugiškai prižiūri jų butus. Moteris džiaugėsi, kad jos dukra su vaikais pabėgo į Estiją ir išvengė baisių sukrėtimų. Pati ji nesiryžo bėgti, nes yra pasiligojusi, o ir nenorėjo palikti buto.
Šalia buvusios kitos pensininkės irgi teigė nenorėjusios apleisti namų ir užgyvento turto, be to, baiminosi rizikos ir vylėsi, kad okupantai civiliams nieko blogo nedarys. Tačiau apie tai, ką teko iškentėti, žmonės sutiko pasakoti tik anonimiškai.
„Jie čia jautėsi šeimininkais, stabdė ir atiminėjo mašinas, pakeisdavo jų numerius ir užpaišydavo raidę „Z“, grobė televizorius, telefonus, net baldus išsiveždavo, o radę telefone nepatikusių žinučių jį sudaužydavo. Tardymui kvietė visus, o kai kuriuos vyrus vežė į policijos rūsį, kankino“, – pasakojo viena moteris.
Kita teigė, jog gyvena gretimame kaime, kuriame bazavosi grupė čečėnų. Šių vadas esą kumščiais bei kojų spyriais dėl smulkmenų talžė vyrus, priekabiavo prie moterų.
„Kaime žmonės kuždasi, kad tris mūsiškes jis išprievartavo. Čečėnas kibo prie visų moterų. Kai nuvedžiau tardymui savo ligotą tėvą, tai kalbino tapti meiluže, sakė padovanosiąs mašiną ir naują televizorių... Žinojau, jog tuos daiktus atims iš kitų žmonių, man tokių dovanų nereikia“, – šiurpiais prisiminimais dalijosi 30-metė moteris.
Gyventojai jautė grynųjų pinigų trūkumą, nes nors Ukrainos valdžia pensiją pervesdavo, tačiau bankams užsidarius ir neveikiant bankomatams, nebuvo kaip jų išsiimti. Mikrorajone veikė tik viena parduotuvė, kurios savininkas nepabijojo rizikuoti ir per apšaudymus atsiveždavo prekių iš didesnių okupuotų miestų. Maistą jis pardavinėjo brangiai, bet prie parduotuvės stovėdavo kelis šimtus metrų nusitęsusios eilės, apsipirkti eidavo žmonės iš visų aplinkinių kaimų. Greta parduotuvės nukrito net septyni sprogmenys, jos sienos yra apgadintos skeveldrų, tačiau tik kartą nesunkiai buvo sužeisti du pirkėjai.
Gyvenvietę labiausiai sukrėtė tragedija prie mokyklos.
„Mes labai norėjome susisiekti su išbėgusiais saviškiais ir, sužinoję, kad ant kalvelės prie mokyklos kartais veikia telefono ryšys, ten būriuodavomės. Bet kai sykį ten nukritusi bomba vienam vyrui nutraukė galvą, daugiau neberizikavome“, – sakė Andrejus.
Kadangi name nebuvo nei elektros, nei dujų, maistą tekdavo gaminti ant laužo kieme.
„Labai bijau artėjančios žiemos, nes valdžia sako, kad šildymą tieks tik tiems namams, kurių langai yra įstiklinti ar užkalti fanera. Mano aštuonių butų name likau tik aš su neįgaliu tėvu, visi langai yra išdužę“, – nerimavo Lena, buvusi medicinos seselė.
Šiai 56-erių moteriai labai pasisekė – atsikėlus ir nuėjus į virtuvę, kieme sprogo bomba, viena į butą įlėkusi skeveldra praplėšė skylę toje sofos vietoje, kur ji miegojo.
Lena dėkojo Lietuvai už pagalbą ir pavaišino ką tik virtomis spurgomis, įdarytomis daržovėmis. Vėliau arbatai buvau pakviestas į dar kelis butus, kurių savininkai norėjo pasidalinti skaudžiais okupacijos prisiminimais. Prieš grįždamas traukiniu į Charkivą prisiskyniau lauko gėlių ir nunešiau ant Naftininkų kaimelio pakraštyje šviežiai supilto kapo – jame neseniai buvo palaidoti penki ukrainiečių kariai. Vietos žmonės pasakojo, kad jie žuvo rugsėjo 7-ąją, prasidėjus pergalingam Ukrainos armijos puolimui, kai į jų mašiną pataikė priešo tankas.
Ant šviežiai supilto kapo įbestas medinis kryžius ir nedidelė lentelė su žuvusiųjų vardais ar slapyvardžiais – Fartunas, Maka, Enotas, Naujasis, Svobodianas...
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.