Žmonės bijo, kad rusų kariai gali grįžti

Andrejus Andrejus

Traukinys į iš okupantų išvaduotą Balaklėjos miestą, iki kurio nuo Charkivo yra 90 kilometrų, važiavo net tris valandas. Tačiau keleiviai neslėpė džiaugsmo, kad traukinių eismas buvo atkurtas ir jie pagaliau gali aplankyti tėvus ar nuvykti apžiūrėti paliktus butus.

Autobusai kol kas čia nekursuoja, o nuosava mašina važiuoti tektų dvigubai ilgiau, nes dėl bombų pridarytų duobių bei sugriautų tiltų reikia ieškoti aplinkkelių, be to, laiką gaišina dažni patikros postai. Iki karo Balaklėjoje gyveno 27 tūkst. gyventojų, bet šiuo metu jame yra 4–5 kartus mažiau, nes dauguma pabėgo į saugesnes vietas.  

Balaklėja šiame kare buvo ta­pusi svarbia strategine vieta, dėl jos visą laiką vyko nuožmios kovos, o vietos gyventojai patyrė didžiulių sukrėtimų. Miestą rusų kariai užėmė rugsėjo 3-iąją. Okupantai planavo žygiuoti toliau ir, apėję Balaklėją, už 100 km Don­base uždaryti apsuptyje Uk­rainos kariuomenę. Tačiau gynėjams pavyko sustabdyti puolimą, ir 30 km atgal atstumtas priešas ilgam įsitvirtino Balaklėjoje. Šis miestas abiem kariuomenėms svarbus ir tuo, jog čia buvo didžiuliai Uk­rainos kariuomenės artilerijos šaudmenų sandėliai. Šalia gyvenvietės esančiuose miškuose fronto apkasus iš­­si­kasė abi kariuomenės, o virš žmonių galvų kasdien ėmė skrai­dyti bombos. Labiausiai nuo spro­gimų per okupaciją nukentėjo Naftininkų kaimelis – Ba­­­lak­lėjos mikrorajonas, nuo centro nutolęs apie 5 km. Toks vardas mikrorajonui buvo suteiktas, kai prieš penkis de­šimt­­mečius čia buvo pastatyti keturaukščiai namai kuriamos naftos bazės darbuotojams. So­vietmečiu didžiausiu darbdaviu Ba­lak­lėjoje buvo cemento fabrikas, priskirtas prie didžiausių Europoje. Prieš kelis dešimtmečius, netekus Rusijos rinkos, jis užsidarė, tačiau karo išvakarėse vėl buvo gaivinamas.

Nuo geležinkelio stoties iki už pusantro kilometro esančio Naftininkų kaimelio tenka eiti pėsčiomis, nes miesto autobusai kol kas nekursuoja. Pakeliui susipažinau su 42-ejų mikrorajono gyventoju Sergejumi, tą dieną grįžusiu į gimtąjį miestą po penkių mėnesių, praleistų Lenkijoje. Viengungis vyras su sesers šeima buvo priverstas ten bėgti, nes okupantai į Ukrainos pusę vykti neleido. Jis, kaip ir dauguma vėliau kalbintų žmonių, savo pavardės sakyti nepanoro, mat prisibijo, kad okupantai gali grįžti ir keršyti kritikams.

Sergejus perspėjo jokiu būdu neiti kelkraščio žolynais, nes juose gali būti minų. Nuo vienos iš jų neseniai žuvo Ser­ge­jaus bendradarbis Alek­sand­ras. Abu jie dirbo elektrikais miesto įmonėje, abu buvo pabėgę į Lenkiją, tačiau gimtinėn bičiulis grįžo savaite anksčiau.

„Aleksandrui tai buvo pirma darbo diena grįžus, jis tą rytą turėjo atstatinėti pamiškė­je nutrauktą elektros liniją. Dar­buo­tojų priekyje ėjęs išminuotojas nepastebėjo aukštose žolėse gulėjusios minos ir užmynė ant jos. Sprogimas jį sunkiai su­žeidė, o skeveldra, perskrodusi Aleksandrui plaučius, jį užmušė“, – neslėpė ašarų Ser­ge­jus.

Pakeliui į Naftininkų miestelį ant daugumos elektros stulpų kabojo nutrūkę laidai, kas pusšimtį metrų riogsojo bombų paliktos duobės, keliose vietose kelkraštyje stovėjo sudegusios karinės mašinos...

Prie autobusų stotelės pastebėjau keliasdešimt vietos žmonių, dauguma jų buvo pensininkai. Pa­sidomėjęs, ko laukia, iš­girdau, kad gyventojai kas ry­tą čia susieina tikėdamiesi, jog bus atvežtas humanitarinis mais­to krovinys. Mat nors mais­to pirmą savaitę po išvadavimo jiems buvo gabenama so­čiai, dabar jau kurį laiką jo nebesulaukia.

„Mikrorajonas per okupaciją nukentėjo labiausiai, bet daugiausiai pagalbos kažkodėl yra gabenama į miesto centrą“, – apgailestavo Taisia prisistačiusi moteris. 

Ji sakė esanti pensininkė, 40 metų dirbo istorijos mokyto­ja šalia esančioje mokykloje. Mo­teris teigė, jog dauguma jau­nų ar turtingesnių žmonių ka­ro pradžioje išvyko, o čia likę drau­giškai prižiūri jų butus. Mo­teris džiaugėsi, kad jos duk­ra su vaikais pabėgo į Estiją ir išvengė baisių sukrėtimų. Pati ji nesiryžo bėgti, nes yra pasiligojusi, o ir nenorėjo palikti bu­to.

Šalia buvusios kitos pensininkės irgi teigė nenorėjusios apleisti namų ir užgyvento turto, be to, baiminosi rizikos ir vylėsi, kad okupantai civiliams nieko blogo nedarys. Tačiau apie tai, ką teko iškentėti, žmonės sutiko pasakoti tik anonimiškai.

„Jie čia jautėsi šeimininkais, stabdė ir atiminėjo mašinas, pakeisdavo jų numerius ir užpaišydavo raidę „Z“, grobė televizorius, telefonus, net baldus išsiveždavo, o radę telefone ne­patikusių žinučių jį sudaužydavo. Tardymui kvietė visus, o kai kuriuos vyrus ve­žė į policijos rū­sį, kankino“, – pa­sakojo viena moteris.

Kita teigė, jog gy­vena greti­mame kai­me, kuriame ba­za­vo­si grupė čečėnų. Šių vadas esą kumščiais bei kojų spyriais dėl smulk­menų talžė vyrus, priekabiavo prie moterų.

„Kaime žmonės kuždasi, kad tris mūsiškes jis iš­prie­varta­vo. Če­čė­nas kibo prie visų moterų. Kai nuve­džiau tardymui sa­­vo ligotą tėvą, tai kalbino tapti meiluže, sakė pa­dovano­siąs mašiną ir naują televizorių... Ži­­nojau, jog tuos daiktus atims iš kitų žmonių, man tokių dovanų nereikia“, – šiurpiais prisiminimais dalijosi 30-metė mo­teris.

Gyventojai jautė grynųjų pinigų trūkumą, nes nors Uk­rai­nos valdžia pensiją pervesda­vo, tačiau bankams užsidarius ir neveikiant bankomatams, ne­buvo kaip jų išsiimti. Mik­ro­ra­jone veikė tik viena parduotuvė, kurios savininkas nepabijojo rizikuoti ir per apšaudymus atsiveždavo prekių iš didesnių okupuotų miestų. Mais­tą jis pardavinėjo brangiai, bet prie parduotuvės stovėdavo kelis šim­tus metrų nusitęsu­sios eilės, apsipirkti eidavo žmo­nės iš visų aplinkinių kaimų. Gre­ta parduotuvės nukrito net septyni sprogmenys, jos sie­nos yra apgadintos skeveldrų, ta­čiau tik kartą nesunkiai buvo su­žeisti du pirkėjai.

Gyvenvietę labiausiai sukrėtė tragedija prie mokyklos.

„Mes labai norėjome susisiekti su išbėgusiais saviškiais ir, sužinoję, kad ant kalvelės prie mokyklos kartais veikia telefono ryšys, ten būriuodavo­mės. Bet kai sykį ten nukritusi bomba vienam vyrui nutraukė galvą, daugiau neberizikavome“, – sakė Andrejus. 

Kadangi name nebuvo nei elektros, nei dujų, maistą tekdavo gaminti ant laužo kieme. 

„Labai bijau artėjančios žiemos, nes valdžia sako, kad šildymą tieks tik tiems namams, kurių langai yra įstiklinti ar už­kalti fanera. Mano aštuonių bu­tų name likau tik aš su neįgaliu tėvu, visi langai yra išdužę“, – nerimavo Lena, buvusi medicinos seselė.

Šiai 56-erių moteriai labai pa­sisekė – atsikėlus ir nuėjus į virtuvę, kieme sprogo bomba, viena į butą įlėkusi skeveldra praplėšė skylę toje sofos vietoje, kur ji miegojo. 

Lena dėkojo Lietuvai už pagalbą ir pavaišino ką tik virtomis spurgomis, įdarytomis daržovėmis. Vėliau arbatai buvau pakviestas į dar kelis butus, kurių savininkai norėjo pasidalinti skaudžiais okupacijos prisiminimais. Prieš grįždamas traukiniu į Charkivą prisiskyniau lauko gėlių ir nunešiau ant Naftininkų kaimelio pakraštyje šviežiai supilto kapo – jame neseniai buvo palaido­ti penki ukrainiečių kariai. Vie­tos žmonės pasakojo, kad jie žu­vo rugsėjo 7-ąją, prasidėjus pergalin­gam Ukrainos armijos puolimui, kai į jų mašiną pataikė priešo tankas.

Ant šviežiai supilto kapo įbestas medinis kryžius ir nedidelė lentelė su žuvusiųjų vardais ar slapyvardžiais – Far­tu­nas, Maka, Enotas, Nau­jasis, Svo­­bodianas...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.