Ar tikrai esame atsparūs dezinformacijai?
Visuomenės skaitmeninio atsparumo didinimo iniciatyva DIGIRES kelia temą, kas atsakingas už mūsų skaitmeninį atsparumą. Šiandien Lietuvoje veikia ir faktus tikrina įvairios žiniasklaidos platformos bei skaitmeninės erdvės aktyvistai. Atrodytų, netrūksta medijų ir informacinį raštingumą (MIR) lavinančių programų bei pilietinių iniciatyvų. Tarptautiniuose MIR vertinimuose Lietuva taip pat pozicionuojama kaip ganėtinai gerai savo informacinę erdvę stebinti ir prižiūrinti šalis. Vertinant nacionalinio atsparumo žvilgsniu, atrodytų, jog esame pakankamai atsparūs dezinformacijai. Bet ar tikrai?
„Vertinimas, ar esame atsparesni, nei kitos šalys, labai priklauso nuo naratyvo. Jeigu kalbėtume apie Rusijos agresiją Ukrainoje, tuomet Lietuva puikiai supranta situaciją ir vienareikšmiškai yra keliais žingsniais priekyje, supranta grėsmes. Bet jeigu kalbėtume apie COVID-19 situaciją, matyt, būtume statistiniame viduryje. Informacinis prieinamumas, medijų informacinis raštingumas, kritinio mąstymo ugdymas nuo darželio, mokyklos būtų paveikiausios priemonės“, – neabejoja kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius.
Pasak Europos Parlamento narės Rasos Juknevičienės, Lietuva vis dar yra atsparesnė dezinformacijai, lyginant su kitomis Europos šalimis, kurios nepatyrė sovietmečio.
„Ir tai yra tam tikras paradoksas, tačiau žmonėms, augusiems demokratinėje aplinkoje, kur meluoti valdžiai kainuoja postus, patikėti, jog Putinas meluoja, buvo labai nelengva“, – sako R. Juknevičienė.
Naujienų portalo „Delfi“ vyr. redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė įsitikinusi, kad pasitikėjimą informacija vis dar didina ir išlikęs pasitikėjimas rašytiniu žodžiu.
„Žmonės iš įprasto ankstesnio įsivaizdavimo vis dar mano, kad jeigu buvo spausdintas žodis, tai jis yra teisingas. Daugelis žmonių sako, jog „internete rašo, vadinasi, taip ir yra“. Bet toli gražu. Todėl tampa vis labiau svarbu stiprinti tradicinę žiniasklaidą – dėl to, jog būtent tradicinė žiniasklaida turi labai aiškias atsakomybes, struktūrą ir atskaitomybę prieš įstatymus“, – sako R. Lukaitytė-Vnarauskienė.
„Dezinformacijos, klaidinančių žinių gausėjimo mokslinė problema nėra vienos konkrečios akademinės disciplinos ar viešosios politikos krypties domėjimosi sritis bei rūpestis. Ko itin stinga, tai jungtinės – tyrėjų, žiniasklaidos, politikų, ekspertų, edukatorių – savivokos, parodysiančios aktualiausias spragas dabartinėje dezinformacijos pliūpsnių suvaldymo situacijoje“, – pabrėžia dr. Auksė Balčytienė, VDU UNESCO medijų ir informacinio raštingumo įtraukiai žinių visuomenei katedros vadovė, DIGIRES projekto vadovė bei vyriausioji tyrėja.
Tam pritaria ir kultūros viceministras. Pask V. Gasparavičiaus, sparčiausiai prie tikslų skaitmeninio atsparumo srityje mus priartins kompleksinės priemonės ir bendros politikų, valdžios institucijų, viešosios informacijos rengėjų bei visos visuomenės pastangos. Kova su skleidžiamomis melagienomis, žalingos informacijos ribojimas yra svarbus ir veiksmingas, tačiau, anot viceministro, jis neturi būti vienintelis ar dominuojantis, o siekiant atsparumo, ypatingai svarbus yra visuomenės švietimas apie medijas, kritinio mąstymo skatinimas, mokymas(is) vertinti informaciją ir tikrinti faktus.
„Kaip kiekvienas vairuotojas privalo gerai išmanyti eismo taisykles ir saugoti save bei kitus, taip ir kiekvienas skaitmeninės erdvės vartotojas, besinaudojantis XXI a. technologijomis, turi jausti atsakomybę už saugią skaitmeninę erdvę. Tačiau ypatinga atsakomybė tenka ir valstybės institucijoms, ypač dabartinių labai konkrečių karinių iššūkių kontekste“, – pabrėžia parlamentarė R. Juknevičienė.
Brigita SABALIAUSKAITĖ
AUTORĖS nuotr.