Logo
Spausdinti šį puslapį

Turime juos žinoti ir iš jų mokytis

Pasaulio tautų teisuolio diplomą S. Staputienei įteikė D. Dayan (kairėje – ukmergiškės sūnus Dainius) Pasaulio tautų teisuolio diplomą S. Staputienei įteikė D. Dayan (kairėje – ukmergiškės sūnus Dainius)

Šiemet Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimų cere­mo­nijoje pa­gerb­tos keturios šeimos, per Holokaustą gel­bė­jusios žydus. Tarp jų – ir Kal­tinėnuose gyvenę Marcijona bei Kazimieras Ruzgiai. Jų vardu ap­do­va­no­jimą, kurį įteikė Jad Vašem Holokausto memorialo pirmininkas Da­ni Day­a­nas, priėmė maždaug 50 metų Ukmergėje gyve­nanti dukra Stasė Sta­pu­tienė. Iš Kaltinėnų kilusi 86-erių ukmergiškė išsaugojo vaikystės prisiminimus, kai tėvams reikėjo priimti lemtingą sprendimą – priglausti na­muose žydaites. 

Pasaulio tautų teisuo­lio vardas suteikiamas nežydų kilmės asmenims už žydų gelbėjimą per Holokaustą, nesiekiant sau naudos. Jį suteikia speciali komi­si­ja, veikianti prie Jad Vašem instituto Iz­ra­ely­je. Oficialiais duome­nimis, šis vardas jau yra suteiktas maždaug 28 tūkst. žmonių iš 51 šalies, iš jų daugiau nei 920 yra Lie­tu­vos piliečiai. Beje, skaičiuojant Pasaulio tautų teisuolius, Lietuva yra antroje vietoje ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Pagal miestus lyderis yra Kaunas, tačiau pagal regio­nus ne­aplen­kiami yra žemaičiai.

„Nes žmonės čia mokėjo tylėti“, – įsitikinęs architektas Tauras Bu­dzys, jau ketvirtus metus keliaujantis po Lie­tu­vą su iniciatyva paženk­linti specialiu ženk­lu Pa­saulio tautų tei­suo­lių ant­kapius.

Lapkričio pradžioje atsiimdama garbingą apdovanojimą, S. Staputienė prisiminė: „Buvo aiškiai pasakyta: ras – sušaudys visą šeimą, todėl reikėjo labai saugotis“.

Prieš kelerius metus moteris savo gyvenimo istorija buvo pasidalinusi su „Uk­mergės žiniomis“ – rajono, kuriame gyvena, laikraščiu. Pasak ukmergiškės, M. ir K. Ruzgiai, kuriems šiais metais bu­vo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, buvo jos įtėviai: ji buvo įvaikinta, o kita mergaitė, kartu augusi Genovaitė, priglausta. Abi jos – giminaičių duk­ros. Kaltinėnų valsčiuje gyvenusių bevaikių Marcijonos ir Kazimiero šeimoje Stasė atsidūrė vos septynių dienų, kai jos mama mirė po komplikuoto gimdymo. Našliu likęs tėvas apsisprendė mažylę palikti mirusios žmonos brolio šeimai. Anot Stasės, po kelerių metų namuose atsirado ir Genutė, tapusi mylima jos seserimi.

S. Staputienė pa­sakojo, kad jai buvo devyneri, kuomet 1944-ųjų balandį į jų vienkiemį atėjęs pažįstamas paprašė priglausti žydaitę.

„Prisimenu, visa šeima buvo sukvies­ta į pasitarimą ir turėjo prisiekti, kad niekam neprasitars“, – sakė moteris.

Anot jos, tėvai labiausiai baiminosi dėl jauniausios šeimos narės, kuria ji ir buvo, sugebėjimo išlaikyti paslaptį: „Juk buvau maža, galėjau prasitarti, o už tai šeima būtų sušaudyta“.

Atvežta maždaug 30-ies metų žydaitė Bronė buvo apgyvendinta namo palėpėje, kur laikyti grūdai. Po dienos moteris paprašė priglausti ir jos dukrelę Renutę. Tačiau šešerių mergaitę paslėpti nebuvo labai paprasta.

„Juk vaikas – kaip paaiškinti, kad vi­są laiką turi tyliai tūnoti. Mes į lauką, ir ji nori su mumis. Būdavo, ir mamos neklauso, pradeda verkti. O jei tokiu metu kas ateidavo, mano pareiga buvo pro kitas duris užlipti pas jas ir padėti Renutės mamai dukrą nuraminti“, – prisiminė ukmergiškė.

M. ir K. Ruzgiai gyveno vienkiemyje, tačiau – neatokiame. Namas stovėjo šalia tilto per Akmeną, kuriuo neretai eidavo ir pažįstami, ir nepažįstami žmonės, tad žydaites teko sergėti nuo pašalinių akių. Šeima jas glaudė nuo balandžio iki lapkričio. Vėliau jos emigravo, o pačių gelbėtojų šeimai teko patirti tragišką tremtinių dalią – 1948 m. juos išvežė į Sibirą. Stasė tuomet buvo 12-os.

Dabar ji prisimena, jog tėvai, prasidė­jus masiniams trėmimams, nujautė, kad ateis ir jų eilė – pagal sovietinius stan­dartus šeima buvo pernelyg turtinga: mokyklai nuomojo namą, turėjo 10 hektarų žemės, o kaip ji gerokai vėliau sužinojo, tėvas dar buvo ir partizanų ryšininkas.

Tremties naktį tėvo namuose nebuvo, tik mergaitės ir mama. NKVD-istai lie­pė krautis daiktus. Vie­nas lietuvis pašnibždė­jęs, jog vaikus galėtų paleisti. Bet seserys nutarusios mamos nepalikti.

„Kai visi tremčiai surinkti žmonės bu­vo uždaryti atskiroje patalpoje, atėjo­ žmogus nuo tėvo ir paklausė, ką jam daryti: ateiti pasiduoti ar likti slapstytis? Šeima priėmė sprendimą, kad jis liktų“, – prisiminė vaikystę S. Staputienė.

1948-ųjų gegužės 22 d. tremtinių vagonas pajudėjo Sibiro link. Ten gyvenimą pradėti buvo labai sunku. Tačiau, anot moters, per stebuklą pavyko užmegzti naudingus ryšius, tad jos su seserim išvengė miškų kirtimo darbo, ta­po siuvėjomis ir galėjo duonos kąsniu aprūpinti mamą bei kartu ištremtą gerokai vyresnį tėvo brolį. Po šešerių metų į Sibirą kaip savanoris tremtinys pas šeimą atvyko K. Ruzgys, o į Lie­tuvą visi grįžo 1957-ųjų rugsėjo 16-ąją.

S. Staputienė pasakojo, kad 1965-ai­siais tėvus pasiekė laiškas iš Klai­pėdos – susiradusi savo buvusius gel­bė­tojus, jį parašė žydaitė Bronė. Vė­liau šeima dar kurį laiką susirašinėjo su Izraelyje gyvenančia jos dukra – ir nors ryšys buvo nutrūkęs, po kurio laiko jis atsinaujino.

M. ir K. Ruzgiai 2002 m., jau po mirties, buvo apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“, kurį įteikė Prezidentas Valdas Adamkus. Tačiau kadaise išgelbėta žydaitė Chaya Landou, kaltinėniškių šeimoje vadinta Renute, siekė, kad jos gelbėtojams būtų suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Tai padaryti pavyko po kelerių metų pastangų, nes, anot S. Staputienės, šis procesas užtrunka.

Atsiimant garbingą tėvų apdovanojimą, kartu su S. Staputiene buvo ir jos sūnūs Dainius, jau daug metų gyvenantis JAV, bei mažeikiškis Aidas, dukra Silvija, įsikūrusi Anglijoje. Pasak jų, didžiulė garbė yra žinoti apie senelių priimtą drąsų sprendimą. 

M. ir K. Ruzgių garbingas poelgis įamžintas ir jų gimtinėje – praėjusią savaitę į Kaltinėnų kapines, kur jiedu yra palaidoti, specialų ženklą atvežė Pasaulio tautų teisuolių pagerbimo misiją įgyvendinantis architektas T. Budzys. 

„Šilalės artojui“ jis sakė, jog tai yra jau 314-as ženklelis. Tie­sa, kiek iš viso Šilalės rajone yra žmonių, kuriems suteiktas Pasaulio tau­­tų teisuolio vardas, oficialios statistikos nė­ra – žmonės gali būti gyvenę ir mū­sų rajone, bet vėliau išvykę, palaido­ti kitur bei pan. O toks išskirtinis ženklas į mūsų rajoną atkeliavo trečią kartą – anot šios akcijos iniciatoriaus, jis jau yra pažymėjęs žydų gelbėtojų kapavietes Girdiškėje (Elenos Mockaitytės) ir Laukuvoje (kun. Vladislovo Taškūno).

Paklaustas, kaip kilo tokia mintis, T. Bu­dzys prisipažino, jog bene pagrindi­nis akstinas buvo rašytojos Rūtos Va­na­gai­tės tvirtinimas neva dauguma lietuvių yra žydšaudžiai.

„Akivaizdu, kad tai yra toli nuo tiesos, todėl ir kilo mintis tai savotiškai įrodyti“, – sakė  į Kaltinėnus ženklelį atvežęs architektas.

Apvalų žalvarinį ženkliuką sukūrė jis pats, o įgyvendinti idėją padėjo skulptorius Jonas Gencevičius. Žmogišką pagalbą artimui simbolizuoja dvi susikibusios rankos ir trikalbis užrašas „Pa­saulio tautų teisuolis“. Pasak architekto, šį ženklą yra patvirtinęs ir Vilniaus žydų muziejus, ir Vyskupų Konferencija.

Kaltinėnuose pritvirtinti jį prie paminklo M. ir K. Ruzgiams padėjo bytlaukiškis akmentašys Laimonas Leš­čiaus­kis.

Nuo 2018 m. T. Budzys išanalizavo apie 400 Pasaulio tautų teisuolių istorijų: kai kurie jų dar tebėra gyvi, kiti dingę be žinios, treti palaidoti užsienyje. Lietuvoje architektui kol kas pavyko surasti per 200 kapaviečių, kuriose palaidota 312 Pasaulio tautų teisuolių.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Vyriausybės kanceliarijos nuotr.

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos