Vaikų pasakojimuose – karo baisybės

Aštuonmečio berniuko akys liu­dija, kad esu įtartinas, o gal net susijęs su kaimą nusiaubusiais okupantais, todėl jis nepatikliai žvelgia į mane ir net taikosi turimu pistoletu...

Netrukus Maksimas ir jo draugai patikėjo, kad esu žurnalis­tas, atvykęs aprašyti Mala Rohan kaime vykusių kovų. Vaikai tapo geriausiais gidais, nes žinojo ne tik kur guli rusų tankų liekanos, prie kokių apkasų buvo aršiausios kovos, bet ir parodė laukus bei pievas, į kurias negalima kelti kojos, nes jos dar neišminuotos.

Kai, siekdamas susibičiuliau­ti, vaikams pasakiau, jog esu lankęs futbolo treniruotes ir galėtume truputį pažaisti, Mak­si­mas atsakė, kad futbolas ne­įdomu, o jie dabar ištisas dienas leidžia savo įrengtame patikrinimo poste. Pasirodo, vaikai siaurame keliu­ke įsirengė užkardą – prie tvoros pririšo ilgą pagalį ir kuoliuką, o pamatę ateinančius draugus ar kaimynus, prašydavo parodyti „dokumentus“...

„Man visi draugai pavydi karinės liemenės ir pistoleto, prašo tėvų panašias nupirkti, bet kol kas tik aš tai turiu, todėl esu „blockposto“ vadas“, – pareiškė Maksimas. 

Tai girdėdami, šešiametis And­rejus ir septynmetis Miša vienas per kitą tvirtino, jog taupo pinigus liemenėms, o devynmetis Olegas išrėžė, kad jam tėtis žadėjo parūpinti tikrą, kareivišką liemenę.

Paklausus, ar tikrai kaime dar galima pamatyti prieš pusmetį sudegusius rusiškus tankus, berniūkščiai pasisiūlė parodyti, kur jie yra.

„Reikėjo atvažiuoti vasarą, ta­da būtumėte pamatęs ne tik tankų, bet ir patrankų, ir net ap­degusį malūnsparnį“, – sakė Mak­­si­mas. 

„Matote tas saulutes ant asfalto? Tai ne mes pripaišėme, tokius įbrėžimus paliko bombos, tos, kurios mažos, o jei didelės atlėkė, tai pasidarė gilios duobės. Bet mama sakė, kad mažos

irgi labai pavojingos, nes skeveldros gali nutraukti koją ar už­mušti“, – rimtai paaiškino Olegas.

Berniukas parodė kitoje kelio pusėje esantį lauką ir sakė, jog tėvai griežtai draudžia ten eiti, nes išminuotojai jo dar nepatik­rino ir neišvalė.

„Mūsų kaime niekas nuo mi­nų nežuvo, bet netoli du vyrai mirė, kai nepaklausė draudimo ir išėjo į mišką grybauti. Vienas žuvo iš karto, o kitas mirė ligoninėje. Čia dar daug minų, tačiau mes niekur toli neiname“, – lyg suaugęs dėstė Maksimas.

„Mano mama matė, jog ant vieno tanko gulėjo sudegęs tan­kistas, kuris turbūt bandė iššokti pro liuką, bet nespėjo“, – svarstė Miša.

„O mano senelis sakė, kad vienas kareivis gulėjo perplyšęs į dvi dalis. Aš mačiau tik didelę kraujo dėmę ant žemės, nes mama ilgai neleido iš kiemo išeiti, o per šaudymus slėpdavomės rūsyje“, – pasakojo Olegas.

„O mano brolio Vitalijaus draugo tėtis žuvo, jis buvo karys, bomba sprogo netoli ir jo neliko. Ir dar mirė du kiti kariai, girdėjau, mama taip per telefoną kalbėjo“, – kiek švepluodamas pareiškė And­re­jus.

Vaikų neklausinėjau ir neprašiau kalbėti apie karo baisumus, bet jie patys ėmė dalintis kraupiais išgyvenimais bei girdėtais pasakojimais. Aki­vaiz­du, kad jie patyrė ir girdėjo daug, ko jų amžiuje nereikėtų išgyventi ir kas sapnuose ar prisiminimuose persekios juos galbūt net visą gyvenimą. 

Kad karo sukrėtimai neigia­mai paveikė sūnaus psichiką, patvirtino ir devynmečio Ju­ri­jaus mama Olga. Su ja ir jos sūnumi susipažinau Balak­lė­jo­je, mieste, kuris ilgiau kaip pusmetį buvo okupuotas priešų ir kuriame vyko dideli mūšiai. Moteris prisipažino, kad gatvėje sprogusi bomba taip išgąsdino sūnų, jog berniukas ėmė šlapintis į lovą, nors anksčiau niekada to nedarė. Ji pasakojo, kad per bombardavimus šeima slėpdavosi rūsyje, tačiau ta diena buvo rami, ji vaikams leido pažaisti uždarame kieme. Netikėtai atskridusi bomba sugriovė už šimto metrų stovėjusį kaimynų namą ir užmušė vieną vyrą, o skeveldros išdaužė aplinkinių namų langus. Abu sūnūs į namus įbėgo labai persigandę ir šaukdami. Dviem metais vyresnis Dima netrukus aprimo, o Jurijus po to dar ilgai bijojo eiti į lauką ir norėjo visą laiką tūnoti rūsyje. Olga vylėsi, jog, prasidėjus mokslo metams, susitikęs su klasio­kais, vaikas pamirš sukrėtimą, bet mokyk­la nedirba, nes miestas neturi lėšų jai suremontuoti. Pa­mo­kos vyksta nuotoliniu būdu, tačiau tai, mamos įsitikinimu, vaikų uždarumą dar labiau įtvir­tina. Anot Olgos, Balaklė­jo­je dirbęs vaikų psichologas su šeima pabėgo į Vakarų Ukrai­ną, o kito reikiamo specialisto kol kas nėra.

„Medicinos seserimi vaikų skyriuje dirbu jau 30 metų, esu daug ką regėjusi, nes vaikai ir taikos metu susižaloja, patenka į avarijas. Tačiau niekada anksčiau neteko patirti tokio visuotinio vaikų prislėgtumo ir nervingumo“, – Olgai pritarė ir vienoje Charkivo ligoninių dirbanti Jelena. 

Pasak jos, beveik visi vaikai turi problemų dėl miego – regi košmariškus sapnus ir pabudę šaukiasi pagalbos arba nebegali užmigti. Jie jaudinasi dėl artimųjų, nori žinoti, ar šie nenukentėjo nuo sprogimų, ar tėčiui nieko neatsitiko fronte...

Jelena negali pamiršti vienos trylikametės, kuri neteko abiejų tėvų, name sprogus bombai – ligoninėje po kojos amputacijos mergaitė pražilo... 

Ašarų seselė nesulaikė ir prisiminusi keturmetį Denisą, kuris per gaisrą labai apdegė, neteko regėjimo, liko be mamos, nes ji žuvo, sprogus bombai...

„Nuo vaikų, kuriems buvo atliktos sudėtingos operacijos, mes slepiame, kad jų artimieji žuvo, tačiau vis tiek tenka tai pasakyti. Aš neturiu drąsos tokiems žodžiams, prašau bend­radarbės“, – prisipažino moteris. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.