Karaliaus Jogailos palikuonis padeda Ukrainai

J. Szeptyckis J. Szeptyckis

„Nors mano protėviai yra Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila bei Pran­cūzijos karalius Liudvikas Xlll, tačiau Lvive šių didžiūnų pavardės nublanks­ta, kai pasakau, kas buvo mano prosenelis“, – prisistatė Janas Szep­­tyckis. 

Šio penkiasdešimtmečio verslininko prosenelis, Lvivo arkivyskupas metropolitas, grafas Andrijus Szeptyckis, yra legendinė asmenybė Vakarų Uk­rainoje. 1944 m. mirusio prosenelio vardu pavadintos mokyklos, gatvės, aikštės, jam statomi paminklai, kuriami muziejai. 

Ypač daug A. Szeptyckis yra nusipelnęs Lvivui, kuriame daugiausiai laiko ir praleido. Pagal istorinius šaltinius, Szeptyckiai yra sena didikų giminė, kuriai žemes Galicijoje Xlll a. padovanojo Kyjivo Rusios karalius, Galicijos kunigaikštis Danila, o XV a. privilegijas patvirtino Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras lV Jogailaitis. 

Šiųmetės Rusijos intervenci­jos pradžioje J. Szeptyckis kar­tu su pusbroliu, ūkininku Ma­­ciejumi Szeptyckiu vienu me­tu buvo tapę didžiausiais humanitarinės pagalbos Uk­rainai tiekėjais. Vienas pasinaudo­jo savo verslo pažintimis Euro­po­je, o kitas suteikė netoli pasienio turimus didžiulius sandėlius, ir abu per dieną į Ukrainą išsiųsdavo net po dešimt krovininių mašinų paramos.

„Užsieniečiai bijojo siųsti sa­vo transportą ir vairuotojus į karo apimtą šalį, tad mes sumanėme jų paramą Lenkijoje perkrauti į vietinį“, – pasakojo J. Szep­tyckis.

Maciejaus, užsi­iman­čio žiedinių kopūstų bei kitų daržo­vių auginimu, sandėliai To­ma­šovo mieste netoli Ukrainos pasienio kaip tik buvo tušti, ir juose užvirė perkrovos darbai.

„Kai išgirdau, jog Rusija užpuolė Ukrainą, išgyvenau didžiulį sukrėtimą ir mąsčiau, ką daryti, mat prieš dvejus metus buvau persikėlęs gyventi į Lvivą“, – pasakojo J. Szeptyckis.

Ukrainą vyriškis pasirinko po skyrybų su žmona bei pelningai pardavęs didžiausią savo firmą.

„Galėjau įsikurti bet kokioje pasaulio šalyje, bet pasirinkau Lvivą – miestą, kur gyveno daug protėvių ir kuris domino nuo vaikystės“, – sakė Janas.

Verslininko teigimu, Lvivas per tuo metu prasidėjusią COVID-19 pandemiją turėjo dar vieną didelį pliusą – čia ir toliau veikė kavinės bei restoranai, vyko spektakliai ir koncertai.

Iš nevilties dėl kilusio karo verslininką išbudino pusbrolis Maciejus, pakvietęs atvykti į pasienyje esantį Peremyslį, kur tada plūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių. Pusbrolis pirmas ėmėsi vežti jiems pagalbą ir paprašė, kad Janas padėtų savo kontaktais Lvive bei užsienyje.

Verslininkas prisiminė, kaip pasisiūlė plastams – Ukrainos skautų organizacijai – padėti gabenti paramą, bet šie žiūrėjo į jį nepatikliai. Visgi užteko Janui prisistatyti, kad yra arkivyskupo A. Szeptyckio anūkas, ir skautų vadas atsiprašė dėl abejonių, jog dalį paramos esą galime pradanginti. Mat prosenelis A. Szeptyckis plastams taip pat yra legenda – jis padovanojo kalną, kurio viršūnėje ir dabar stovi jų būstinė.  

Arkivyskupą metropolitą A. Szeptyckį kažkiek galima sugretinti su Lietuvos nepriklausomybės siekių XX a. pradžioje vadais, tačiau jo veiklos mastai buvo platesni. Užaugęs garsioje ir turtingoje didikų šeimoje, A. Szeptyckis sugebėjo paveldėtus turtus pelningai investuoti, kad dar daugiau lėšų galėtų skirti tautos nepriklausomybės siekiams. 

A. Szeptyckio fenomenas yra tas, jog šis Arvydui Saboniui ūgiu prilygęs milžinas vaikystėje susirgo, bet nuo dvidešimties metų persėdęs į invalido vežimėlį, išliko nepaprastai aktyvus – studijavo universitete, steigė firmas, atstovavo Galicijai Austrijos Parlamente, keliavo po Europą. 

Tiek A. Szeptyckio mama, garsaus Lvivo poeto Alek­sand­ro Fred­ros duktė, tiek tėvas Janas Kan­tas Szeptyckis save laikė lenkais ir labai nenorėjo, kad sūnus taptų ukrainietiškos unitų bažnyčios kunigu. Tačiau A. Szeptyckis žinojo, kad keli jo prose­neliai buvo unitų vyskupai, tad tėvų neklausė. Įšven­tintas į graikų katalikų kunigus po kiek laiko tapo arkivyskupu metropolitu – aukščiausiu unitų bažnyčios pareigūnu. Jo pavyzdžiu po keliolikos metų pasekė brolis Klemensas, karo metais išgelbėjęs daug žydų, bet rusų sušaudytas.

Išrinktas Austrijos parlamen­to nariu A. Szeptyckis siūlė Ga­licijos regione įkurti Len­kijos ir Ukrainos autonominius kraštus. Tačiau šį siūlymą blokavo Maskva, jau tada pareiškusi, jog Ukraina neegzistuoja, ir reikalavusi žodynuose panaikinti tokį žodį.

A. Szeptyckis nenuleido rankų, rėmė bei pats inicijavo uk­rainietiškas organizacijas, steigė įmones, skatino verslumą, statė mokyklas, muziejus ir teatrus, o dėl ukrainiečių laisvės nepabūgo rašyti laiškų nei Hit­leriui, nei Stalinui. 

Iki A. Szeptyckio niekas nesidomėjo ukrainietiškomis ikonomis: išblukus dažams, senosios buvo deginamos ir tapomos kitos. Metropolitas ėmė ikonas rinkti ir įkūrė jų muziejų, be to, įsteigė dailės mo­kyklą. 

Kai 1920-aisiais Vakarų Uk­rainą ėmę valdyti lenkai uždrau­dė plastų veiklą, A. Szep­tyckis skubiai įkūrė kitą religinę organizaciją, kad plastai galėtų veikti prisidengdami jos vardu. 

„Tiek SSSR, tiek socialistinėje Lenkijoje Szeptyckių pavardė nebuvo mėgiama būtent dėl šio kunigo nuopelnų ukrainiečių sąmoningumui bei valstybingumui“, – pasakojo Janas.

Jo tetai buvo trukdoma įstoti į universitetą Krokuvoje, tėvas biologas patyrė mokslinės karjeros blokavimą. Spaudoje apie A. Szeptyckį buvo skleidžiama daug melo: jį kaltino simpatizavimu naciams bei vadino antisemitu, nors gelbėjo žydus. Vie­nas iš išgelbėtų, Adamas Rot­feldas, prieš 17 metų tapo Lenkijos užsienio reikalų ministru.

A. Szep­tyckis už ukrainietiškumo propagavimą keletą kartų net bu­vo trumpai įkalintas. Gimi­nystė su kunigu labai pakenkė ir broliui, garsiam generolui Stanislawui Szeptyckiui. Šis Aust­rijos armijos generolas 1916 m. ėmė vadovauti suformuotam autonomiškam Len­kijos legionui, kurio pagrindu vėliau buvo sukurta Lenkijos kariuomenė. S. Szeptyckis suvaidino labai svarbų vaidmenį Lenkijos nepriklausomybės kovose su Rusija ir atgaunant iš Vokietijos Sileziją, jis vadovavo vienam iš frontų, o vienu metu buvo tapęs visos Lenkijos kariuomenės vadu.

Nepaisant daugybės nuopel­nų, juo ne iki galo buvo pasitikima dėl bro­lio kunigo veik­los. Generolo nemėgo ir Len­ki­jos vadovu ta­pęs Jo­zefas Pil­suds­kis, kuris Len­­kijos legione Austrijoje buvo S. Szeptyckio pa­valdinys. Jo­kių karo mokslų nebaigęs J. Pil­­­sudskis kartą jį viešai įžeidė ir S. Szeptyckis iškvietė J. Pil­suds­kį į dvikovą. Tačiau šis nesutiko, nes žinojo apie generolo taiklumą ir kad anksčiau jis buvo laimėjęs penkias dvikovas.

Kai 1926 m. J. Pilsudskis surengė valstybės perversmą ir pakvietė S. Szeptyckį prisidėti, šis atsisakė ir demonstratyviai padavė pareiškimą išeiti į pensiją. Nepaisant generolo S. Szep­tyckio nuopelnų Lenkijai iškovojant nepriklausomybę, J. Pil­sudskio šalininkai, o vėliau sovietinė valdžia stengėsi ištrinti jį iš istorijos vadovėlių.

„Viliuosi, kad imsime supratingiau žiūrėti į istorines asmenybes, išmoksime jas vertin­ti“, – įsitikinęs J. Szeptyckis.

Dabar, anot verslininko, svar­biausia susitelkti bendroje paramoje kovojančiai Ukrainai, nes jos žlugimas reikštų ir mū­sų visų pralaimėjimą, protėvių atminties pažeminimą, istorinių paminklų griovimą bei niekinimą.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.