Troliai, gyvenantys ne po tiltu

Troliai yra tradicinės skandinaviškos mitologijos pabaisos. Pasakose jie gyvena po tiltais ir stengiasi pakenkti keliauninkams, siekiantiems pereiti tiltu iš vienos upės pusės į kitą. Tačiau šiame tekste kalba eis nei apie pasakas, nei apie mitologiją. Šiandien žodis „trolis“ dažniausiai skamba kitokiame, šiuolaikiniame kontekste. Galima sakyti, kad dabar troliai nesislepia po tiltais – jie tūno socialinėje medijoje. 

Nematomi žaidėjai

Pirmiausia pabandykime apžvelgti temą retrospektyviai. Ga­li­ma sakyti, jog troliai tiesiog ne­galėjo neatsirasti internete, nes jis pats savaime yra gana pa­lanki terpė šiam reiškiniui. Ano­ni­miš­ku­mas (o kartais tiesiog jo iliuzija) buvo ir išlieka tam tikru išskirtiniu interneto bruožu. Tai gerai iliustruoja 1993 m. karikatūra iš žurnalo „New Yourker“. Joje pavaizduoti du šuniukai. Vienas jų sėdi prie kompiuterio ir sako kitam: „Internete niekas nežino, kad tu esi šuo“... 

Atsižvelgiant į metus, kai ši karikatūra buvo sukurta, ją galima pavadinti pranašiška. Šiandien „buvimas troliu“ pirmiausia suvokiamas kaip apsimetimas kitu, daž­-

nai – išgalvotu žmogumi, vaidinimas įvairių vaidmenų socialinėje medijoje, skirtingų paskyrų valdymas. Tai daroma, siekiant už pinigus skleisti tam tikrus teiginius, naratyvus bei idėjas. Neretai kalba eina apie propagandos bei dezinformacijos skleidimą. 

Pirmas bandymas pažiūrėti į trolių technologiją iš esmės siekia dar 2003 m. Tiesa, tada troliai dar nebuvo vadinami troliais. Tų pačių metų balandžio mėnesį rusiškame leidinyje „Vestnik online“ buvo publikuotas straipsnis „Virtuali Didžiojo Brolio akis“. Jame buvo aprašoma pastebėta tendencija, jog tuometiniuose virtualiuose forumuose pradėjo atsirasti grupės vartotojų, veikiančių gana koordinuotai ir paverčiančių bet kokią konstruktyvią diskusiją beprasmiu barniu. Taip pat buvo pastebėta, kad šitos grupės dažnai skleidžia sovietinę praeitį šlovinančius naratyvus (būtina paminėti, jog tuo metu rusiškame interneto segmente dominavo gana jauni ir išsilavinę vartotojai, o pats vadinamasis runetas buvo gana liberalus).

Nuo to momento vis kildavo įtarimų, kad internete gali veikti organizuotos anoniminių vartotojų grupės, kurios sutartinai skleidžia tam tikrus naratyvus (pavyzdžiui, atitinkančius Kremliaus propagandos pasakojimus), puldinėja kitaip mąstančius vartotojus ir pan. 

Tiesa lenda į šviesą

Šiandien internetinių trolių egzistavimas yra įrodytas ir nekelia abejonių. Labai reikšmingas šia­me kontekste buvo Rusijoje lei­džiamo liberalaus laikraščio „No­vaja gazeta“ žurnalistės Alek­sand-

ros Garmažapovos tyrimas, publikuotas 2013 m. rugsėjį. Jis vadinosi „Kur gyvena troliai. Ir kas juos maitina“. A. Gar­ma­ža­pova pati buvo įsidarbinusi vadinamoje „trolių fermoje“ Sankt Pe­terburge ir dirbo ten mėnesį. Pub­likacijoje buvo gana detaliai aprašyta darbo diena šioje įstaigoje. „Trolių ferma“ dirba 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Temos, kuriomis turėjo rašyti „troliai“, buvo „nuleidžiamos“ iš viršaus. Egzistavo įrašo įforminimo reikalavimai, taip pat normos, kiek komentarų internete ar įrašų tinklaraščiuose bei socialiniuose tinkluose darbuotojas privalo parašyti per pamainą. Faktiškai publikacija atskleidė sklandžiai veikiančią dezinformacijos bei propagandos sklaidos sistemą. 

Vėliau dar keli žurnalistiniai tyrimai iš esmės patvirtino „trolių fermų“ egzistavimą. Buvo nutekintos kai kurios medžiagos – pavyzdžiui, vie­nos ar kitos dienos temų sąrašai, vidinės instrukcijos. 

Troliai veikia ne vien Rusijoje. Pavyzdžiui, žur­nalistė Jessikka Aro nag­rinėjo, kaip Krem­liaus naratyvus palaikan­tys samdomi komentuoto­jai veikia Suomijoje (jos knyga „Putino troliai“ yra išversta ir į lietuvių kalbą). Sa­vo tyrimuose ji atrado, jog „troliams buvo mokama mėnesinė alga už tai, kad jie, kaip tikri ideo­logai, socialinėje žiniasklaidoje pristato, palaiko ir atnaujina netikras socialinių tinklų paskyras, šlovina Putiną, koneveikia Rusijos opozicijos veikėjus ir Jungtines Amerikos Valstijas“.

Būtina paminėti, kad vėliau pati J. Aro patyrė nemažai trolių atakų, ji buvo persekiojama, puldinėjama ir šmeižiama socialinėje medijoje. Galiausiai Suomijos policijai pavyko išsiaiškinti tam tikrus už to stovinčius asmenis, jie buvo nuteisti. 

Iliuzijų meistrai

Trolių technologija (apibūdinkime šį reiškinį taip) yra grindžiama dominuojančios nuomonės iliuzijos viešoje erdvėje kūrimu. Šioje vietoje žaidžiama su kai kuriais masinės psichologijos aspektais. Trolių įtaka grindžiama tokiu stereotipiniu teiginiu, kad „dauguma negali klysti“. Ji taip pat kuria iliuzija, jog viena ar kita nuomonė dominuoja visuomenėje, o tokioje situacijoje žmonės, turintys kitokią poziciją, gali vengti ją garsiai išsakyti. 

Vienaip ar kitaip veikia ir vadinamasis „bandos jausmas“. Žmo­nės yra linkę pritarti – ar bent jau teigti, kad pritaria – dominuojančiai nuomonei. Ypač stipriai tai ga­li veikti tuos, kurie dar neturi aiškios pozicijos vienu ar kitu klausimu. Pritarimas dominuojančiai nuomonei vertinamas kaip saugiausia strategija, leidžianti išvengti potencialių konfliktų. 

Kita vertus, trolių siekiai neapsiriboja vien viešosios nuomonės iliuzijos kūrimu. Jų tikslas gali būti ir informacinio triukšmo, kuriame paprastas interneto vartotojas pasimeta, kūrimas. Nesantaikos ir ginčų kurstymas, taip pat, kaip minėta, virtualus oponentų persekiojimas, naudojant psichologinį smurtą. Visa tai rodo, kad trolių veiklą reikia vertinti kaip rimtą iššūkį, tuo labiau, jog už samdomų trolių stovi interesų grupės ar net priešiškai nusiteikusios valstybės.   

Nutraukti kaukę

Dažnai kylantis klausimas: kaip demaskuoti trolį, nutraukti nuo jo kaukę? Deja, bet absoliučiai veiksmingo būdo paprastam vartotojui atskirti trolį nuo tikro žmogaus nėra. Gali būti, jog net ir paskyra, per kurią yra skleidžiami įvairūs dezinformacijos bei propagandos naratyvai, nebūtinai priklauso troliui. Už jos gali stovėti realus vartotojas, kuris pats buvo apgautas bei įtikėjo propagandos paistalais. 

Kita vertus, kilus įtarimams, galima bandyti analizuoti įtartiną paskyrą. Troliai dažnai naudoja savo paskyrų profilio nuotraukoms abstrakčius paveiksliukus, vaizduojančius gamtą ar gyvūnus. Žinoma, gali būti naudojamos ir kitų, tikrų žmonių nuotraukos, tiesiog „pasiskolintos“ interneto platybėse. 

Trolių paskyroms būdingas netipinis elgesys. Kitaip sakant, tokia paskyra gali skelbti nemažai neut­ralių įrašų, tarp kurių staiga įterpiami aštrūs politiniai ir ideologiniai pasisakymai. Pernelyg dažnos publikacijos (pasitaiko tada, kai vieną paskyrą valdo keli troliai) irgi gali sukelti įtarimų. Kitaip sakant, jeigu atrodo, kad paskyrą valdantis žmogus nevalgo ir nemiega, o tik rašo į internetą, tai irgi turėtų sukelti įtarimų. Tokiu atveju taip pat gali būti, jog paskyrą valdo net ne žmogus, o specializuota automatizuota programa – botas. 

Kartais trolius išduoda ir prastas darbas. Pavyzdžiui, kai skirtingos, tarpusavyje, atrodytų, nesusijusios paskyros kaip savo originalų pranešimą publikuoja identišką tekstą – tokie dalykai irgi turėtų suteikti peno pamąstymams. 

Belieka kiekvienam aktyviam socialinių tinklų vartotojui patarti rimtai žiūrėti į virtualios draugystės reiškinį, neskubėti patvirtinti užklausų draugauti iš neaiškių ar įtarimų keliančių profilių. Būkime budrūs ir nemaitinkime trolių. 

Viktor DENISENKO

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas, daktaras