Už Lietuvą, Stanislovai, Jonai, Jurgi ir Aleksandrai!

Neabejinga valstybingumui visuomenės dalis, reikalinga moderniai Lietuvai, prisideda prie sektinų pavyzdžių iš praeities sklaidos. Apie šimtą metų tęsiasi gyvoji isto­rija, bet su trečiąja karta ji miršta, tad švietimo srities specialistų tikslas – ją gaivinti ir priminti. 

Prieš 104-erius metus valstybės atkūrimą skelbė bei gynė iš įvairių kaimų ir miestelių kilę Lietuvos žmonės su nepaprastai stipriu idėjiniu užtaisu. Turbūt dažnas sutiks, jog iš šiandieninio „šokoladinio“ gyvenimo gana sudėtinga įsivaizduoti ir suprasti tuometinius vaizdinius bei naratyvus, bet jei to nedarysime, nesistengsime, niekada ir nesuprasime.

Respublikinėje konferencijoje „Mane įkvepia mano Signa­taras“ Plungės rajono Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijoje pabandėme iš naujo prisiminti keleto tuomet atkuriamos Lietuvos valstybės lyderių indėlį, nueiti atminties keliu iki jų gyvenimo pabaigos ir galbūt pasisemti idealizmo…

Renginys subūrė ne tik plun­giškius, bet ir Kaltinėnų Alek­sandro Stulginskio, Klaipėdos rajono Veiviržėnų Jurgio Šau­lio, Žemaičių Kalvarijos ir Var­nių Motiejaus Valančiaus gimnazijų, Plungės verslo ir paslaugų mokyklos mokinius bei jų mokytojus, Renavo dvaro mu­ziejininkus, vietos savivaldos lyderius.

Konferencijos organizatorių vardu gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Gramalienė, prabilusi eilėmis, priminė tuos, kurie gyveno praeitame šimt­metyje su viltimi, jog galbūt atsiras tarptautinis maršrutas, tarsi sujungsiantis signatarų ke­lius per Alsėdžius, Renavą, Var­šuvą. 

Simboliška, tačiau iš Stras­bū­ro per Varšuvą į Plungę atvy­ko konferencijos globėjas Eu­ro­pos Parlamento narys, profesorius Liudas Mažylis. 

„Įsiklausiau į eilėraščio žodžius – kita epocha, bet mąstymas tįsta į mūsų laikus: laisvė, nepriklausomumas, taikos įsipareigojimas. Mūsų laikais vykstantis kitos valstybės daužymas primena, kokioje nesaugioje aplinkoje gyvename“, – kalbėjo profesorius. 

Jis priminė, jog prieš kelis metus jo atrastas Vasario 16-osios akto originalas vis dar eksponuojamas Lietuvoje – jį galima išvysti isto­ri­nė­je prezi­dentūroje Kaune. Ir tai yra be­ne paskutinė galimybė jį pamatyti gyvai, nes, anot europarlamentaro, netrukus Aktas grįš ten, kur beveik visą 100-metį ir buvo saugomas – į Vokietiją.

Labai svarbu prisiminti, jog kiekviena karta gauna sa­vo išbandymą. Tie dvidešimt 1918 m. vasario 16 d. Lie­tu­vos nepriklausomybės akto signatarų atliko žygdarbį, o mūsų pareiga dabar – gilinti savo istoriją, neleisti jos užgožti demagogijoms ir grėsmėms, sklindančioms iš Rytų. Jiems, 1918-ųjų signatarams, Valstybės atkūri­mo akto priėmimas, mūsiš­kiams – Kovo 11-osios Nepri­klau­somybės paskelbimas bu­vo iššūkis ir išbandymas.

„Tie išbandymai, laisvė laikas nuo laiko aplaistomi krauju. Šiandien tai vyksta Ukrainoje, kurios užpuolimas primena Hit­lerio režimo elgesį su kitomis tautomis“, – gretino įvykius Plun­gės rajono meras Audrius Kli­šonis. 

Ir linkėjo, kad mokyklų, pavadintų signatarų vardais, atsirastų dar daugiau – būtent jaunoji karta privalo prisiimti atsakomybę išsaugoti signatarų žygio prasmę.

Mokinių, specialistų lūpomis, su aštria harmonija, netgi pikantiškomis, retai girdėtomis detalėmis veriasi  Va­sa­rio 16-osios akto signatarų – Sta­nislovo Naruta­vičiaus, Jono Smil­­ge­vi­čiaus, Jur­gio Šaulio, Alek­sand­ro Stulginskio – gausi da­lis as­meninių bei visuomeninių motyvų, jų įgyvendinimo pa­radigmų, buitinis realizmas. Pra­­nešimus komentavęs prof. L. Mažylis juos papildė, pateikdamas galimas tolimesnes tyrimų perspektyvas. 

Tarsi sąsaja su praeitu šimt­mečiu nuskambėjo Plungės My­kolo Oginskio muzikos mokyk­los berniukų choro, vado­vau­jamo mokytojos Ritos Ur­­niežienės, atliekami kūriniai. Kon­ferencijos dalyviams – organizatorių, savivaldybės padėkos, specialūs prof. L. Ma­žylio prizai atitenka Veiviržėnų ir Al­sėdžių gimnazijų pranešimų autoriams.

Be to, konferencijos dalyviai apsilankė Alsėdžių, šių metų Mažosios Lietuvos kultūros sostinės, Pažinimo centre, pagerbė vietos kapinėse palaidotą signatarą S. Narutavičių.

Toks renginys – graži dova­na, pozityvo šaltinis, matant, kad auga karta, prisidėsianti prie visuotinės gerovės. Pe­dagogams tai – viena iš paskatų eiti pirmyn, o geriausias įvertinimas gali būti socialiniame tinkle vienos gimnazistės parašyti žodžiai: „Ačiū, kad mus ten nusivežėte“...

Arūnas MIKALAUSKAS 

Klaipėdos r. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

AUTORIAUS nuotr.