Šilalė gali didžiuotis – kraštietis Ukrainoje vadinamas didvyriu
K. Gudauskas džiaugiasi aplankęs Iždonus – tėvo ir senelių kaimą
Kai baigsis karas Ukrainoje, į protėvių žemę Šilalėje gyventi atvyks vienas dabartinio karo didvyrių Konstantinas Gudauskas. Tokiu vardu jį vadina patys ukrainiečiai, K. Gudausko istorijos pagrindu kuriantys filmą apie Bučos tragediją, kuris vietos kino teatruose turėtų pasirodyti po kelių mėnesių.
Per Bučos okupaciją 39-erių K. Gudauskas iš fronto zonos išvežė virš 200 civilių, nors kiekvieną kartą agresorių buvo tardomas, mušamas, gąsdinamas nušauti. Susitikus Kyjive, Konstantinas prisipažino, jog lietuvių kalbą supranta, tačiau kalbėti ir rašyti jam dar sunkoka.
Vyras gimė ir užaugo Kazachstane, kur sovietinėje armijoje tarnavęs jo tėvas Kęstas, kilęs iš Iždonų kaimo, įsimylėjo tenykštę merginą, sukūrė šeimą. Per pirmą pokalbį telefonu Konstantinas mane perspėjo, kad iš ryto sekmadienį susitikti negalės, mat kiekvieną sekmadienį jis dalyvauja katalikiškose mišiose bažnyčioje ir neretai patarnauja kunigams. To jį vaikystėje išmokė tėtis, ir Konstantinas visą gyvenimą išsaugojo meilę katalikybei.
Tėvas, anot lietuviško kraujo turinčio Konstantino, gyvenime siekė vadovautis Kristaus mokymu, stengdavosi visiems padėti, pagelbėti, užtarti, todėl tapo kaimo autoritetu. Tiesa, Konstantinui einant dešimtuosius metus, jo tėvai išsiskyrė, nes mama nepanoro keltis į Lietuvą, o tėvas ilgėjosi tėvynės ir grįžo gyventi į Šilalės rajoną.
Konstantinas kartu su seserimis nusprendė pasilikti su mama, bet ir toliau vaikščiojo į katalikiškas pamaldas, ėmė mėgdžioti tėvą – protestavo prieš neteisybę. Būdamas 15-os, mokykloje suorganizavo protestą, po kurio iš pareigų buvo atleista mokinius bei pedagogus žeminusi nauja direktorė. Po metų vaikinas eksternu baigė likusias dvi klases ir 16-os įstojo į Orenburgo universitetą Rusijoje studijuoti žurnalistikos. Šis universitetas tuo metu buvo vienintelis Rusijoje, kur žurnalistiką dėstė Vakarų specialistai. Tačiau Kremliui toks eksperimentas nepatiko, todėl žurnalistų laida, į kurią pateko ir lietuviškų šaknų turintis Konstantinas, buvo vienintelė. Beje, vėliau dalis vakariečių neaiškiomis aplinkybėmis žuvo, dalis tapo garsiais Putino kritikais užsienyje. Konstantinas irgi išgyveno tris pasikėsinimus, bet jau Kazachstane.
Po studijų Orenburge jis grįžo į Kazachstaną ir įsidarbino vienoje iš televizijų. Bet po pusantrų metų darbą metė, nes juo nusivylė dėl šalyje galiojančios didelės cenzūros, ir ėmėsi verslo. Įkūrė pelningą krovinių gabenimo įmonę, deja, vėliau autoritarinė valdžia ją paprasčiausiai atėmė. Pasak vyro, keršydama už tai, kad jis įsteigė legalią rinkimų stebėjimo organizaciją, prie kurios prisijungę 35 tūkstančiai aktyvistų demaskavo masinius klastojimus per 2019 m. prezidento rinkimus. Klastojimo ataskaitas Konstantinas pristatė į Briuselį, po to jam į Kazachstaną buvo uždrausta grįžti. Keliasdešimt jo organizacijos narių buvo suimti, keli įkalinti, o vienas kalėjime net nužudytas. Persekiojimą patyrė ir Konstantino sesuo Zoja su vyru, kurie buvo atleisti iš darbo.
Persikraustęs gyventi į Kyjivą, K. Gudauskas vėl ėmėsi krovinių gabenimo verslo, o vėliau pradėjo vežti paramą Ukrainos kariams, nuo 2014 m. Donbase kovojantiems su Maskvos agresoriais. Atvykęs į Ukrainos sostinę, jis atnaujino ir santykius su Lietuvoje kitą šeimą sukūrusiu tėvu, kuris, vaikino nuostabai, irgi sėkmingai vystė krovinių gabenimo įmonę. Konstantinas netgi apsilankė Žemaitijoje, susibičiuliavo su daugybe giminaičių ir nusprendė priimti Lietuvos pilietybę bei persikelti į protėvių žemę Šilalėje. Tačiau šiuos planus sujaukė Maskva, šių metų vasario 24-ąją užpuolusi Ukrainą.
Konstantinas Kyjivo priemiestyje Bučoje buvo įsigijęs naujus apartamentus, taigi jau pirmą karo dieną pateko į mūšių sūkurį, mat priešas skubėjo užimti greta esantį Hustomelio aerodromą, tad pro Bučą veržėsi į sostinę. Antrą dieną Konstantinui paskambino bičiulė iš Kyjivo ir paklausė, ar jis negalėtų iš fronto zonoje atsidūrusio kaimo pargabenti nėščią moterį su trimis vaikais.
Konstantinas sutiko, nesuvokdamas, į kokią rizikingą kelionę leisis. Kad nuvyktų į sodybą, jam teko daryti didelį lanką ir apvažiuoti Rusijos kariuomenę iš už nugaros. Priešų patikrinimo postuose vyras sako aiškinęs, jog veža į Kyjivą savo žmoną ir tris vaikus, kurių dokumentus prieš tai sunaikino, o vaikus pamokė jį vadinti tėčiu. Rusų kariai praleido Maskvai draugiško Kazachstano pilietį, tačiau Konstantinui vėliau grįžus vežti kitų žmonių, jį tardyti pakvietė saugumo tarnybos vadas. Lietuvis ne kartą buvo guldomas į purvą, išrengiamas, ieškant įtartinų tatuiruočių, buvo peržiūrimi visi įrašai jo telefone, nes agresoriai negalėjo patikėti, kad kitus jis gelbėja, vadovaudamasis Kristaus mokymu daryti gerus darbus.
Pasklidus informacijai apie išvežtą pirmą šeimą, į Konstantiną pagalbos kreipėsi daugybė žmonių.
„Tai, jog mano gyvybei gresia didžiulis pavojus, suvokiau tik tada, kai į mašiną atskrido, bet, laimei, nesprogo, minosvaidžio bomba, o nuo smūgio bangos sukeltos kontūzijos atsibudau tik ligoninėje“, – pasakojo lietuvis.
Konstantinas per penkias savaites iš fronto zonos išgabeno daugiau nei 200 žmonių, prarasdamas penkias mašinas. Daugiausiai gyventojų – net 179 – išvežė iš Bučos pašonėje esančio kurortinio kaimelio Vorzel. Beje, kartą jame Konstantiną drauge su kitais gelbėtojais rusų kariai suguldė ant žemės bei pareiškė sušaudysiantys. Bet kulkos praskriejo šalia galvų – žmonės buvo bauginami ir daugelis jau meldėsi, manydami, jog tikrai mirs. Lietuvio akivaizdoje nuo snaiperio kulkų šalikelėje žuvo trijų asmenų šeima, tačiau jis nedrįso sustoti, nes vežė pabėgėlius, snaiperis būtų šaudęs ir į juos. Kitą kartą skeveldra pramušė priekinį automobilio stiklą vairuotojo pusėje ir pralėkė išdauždama šoninį stiklą, tačiau nieko nekliudė.
„Gelbėjau žmones, nes gyvenimas įgauna prasmę tik tada, kai nuveikiame kažką gero kitiems, kaip moko Biblija“, – sakė K. Gudauskas.
Garsas apie Konstantino žygius šalyje pasklido po to, kai jis iš Vorzelio išgabeno žymiausią Ukrainos kompozitorių, didvyrio vardą pelniusį 81-erių Igorį Pokladą ir jo žmoną Svetlaną. Į šių žmonių tvirto namo rūsį slėptis nuo bombų kelioms savaitėms subėgo dešimt kaimynų, kurie vėliau savo mašinomis per „žalią koridorių“ paspruko į Kyjivą, o senyvą kompozitorių paliko likimo valiai. Apie tai sužinojęs Konstantinas nuvyko ieškoti Pokladų ir parvežė juos, nepaisydamas rusų karių pašaipų, jog „neverta gyvybės rizikuoti dėl tokių senių“...
Okupantams atsitraukus nuo Kyjivo, Vorzelio seniūnas paprašė leidimo K. Gudausko vardu pavadinti vieną iš gatvių.
„Neleidau, nes manau, kad gyvų žmonių vardais nereikia gatvių vadinti, be to, ne dėl garbės tai darau, užtenka, jog žurnalistai iš viso pasaulio neduoda ramybės, o dar ir filmas pagal mano istoriją netrukus pasirodys“, – kukliai kalbėjo lietuvis.
Kad Konstantino kuklumas nėra apsimestinis, įsitikinau apsilankęs jo bute Kyjive. Vyras su studentu sūnumi Ruslanu gyvena nedidelėje vieno kambario studijoje, mat gerokai didesnį butą užleido pabėgėlių iš Mariupolio šeimai.
Pagalbos karo suniokotai Bučai Konstantinas nenutraukė iki šiol – įkūrė fondą „Bucha help“, kurio lėšomis remontuoja bombų sugriautus namus. Jis labai džiaugiasi ir tuo, kad jo dėdė Rimas Gudauskas į savo namus priėmė septynis pabėgėlius iš Ukrainos, o visi jo giminaičiai Lietuvoje aktyviai renka bei siunčia paramą Ukrainai. Tačiau Konstantinui labai gaila, jog per praėjusias Velykas netikėtai mirė iki tol sveikata nesiskundęs 62-ejų tėvas, su kuriuo jis buvo atgaivinęs labai glaudų ryšį, kasdien per „skaipą“ bendraudavo ir netgi kartu pasimelsdavo.
„Kartais pagalvoju, kad su jo mirtimi gal ir aš esu susijęs, nes tėvas labai išgyveno dėl mano išvykų į Bučą. Tačiau neabejoju, jog jis didžiavosi tuo, ką darau, žinojo, kad jautrumo kitiems mokiausi būtent iš jo, o mūsų visų likimas yra Viešpaties rankose“, – įsitikinęs su Šilalės kraštu susijęs gelbėtojas.
Konstantinas sakė į Lietuvą persikelsiantis, kai baigsis karas Ukrainoje, mat bičiuliams Kyjive yra pažadėjęs jų nepalikti.
„Kai Ukrainos kariai išvaduos Krymą, aš ten iškabinsiu Ukrainos ir Lietuvos vėliavas – bendros mūsų kovos simbolį, o tada grįšiu į protėvių žemę Žemaitijoje“, – neabejoja K. Gudauskas.
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.
