Netoli fronto esančiame Slovianske gyvenimas sudėtingas

Pirkdamas bilietą į neseniai atgaivintą traukinio maršrutą Kyjivas–Kramatorskas, maniau, jog būsiu vienas iš ne­daugelio keleivių, vykstančių į fronto prieigas. Mat 600 kilometrų nuo sostinės nutolęs Kramatorskas yra padidintos rizikos zonoje – didžiausi mūšiai vyksta vos už pusšimčio kilometrų esančiame Bachmuto mieste.

Įlipęs į traukinį nustebau – dauguma antros klasės vietų buvo užimtos, tik branges­ni pirmos klasės vagonai pus­tuščiai. Visgi geriau apsižvalgęs pamačiau, kad daugu­ma keliaujančiųjų – į frontą vykstantys kareiviai. Nuspren­džiau pakalbinti tiek juos, tiek civi­lius, tačiau tai nebuvo leng­va. Ka­reiviai sakė negalintys bend­­rauti su žurnalistais, o pa­prasti žmonės irgi bijojo atvirau­ti.

Traukiniu vyko ir moterys su mažais vaikais. 27-erių Tania Biliak prisipažino, jog su pustrečių sūneliu Ženia, devynerių dukrele Alina bei katyte Nocka grįžta į Gusarovkos kaimą, esantį netoli Sloviansko. 

„Baigėsi pinigai buto nuomai Lvive, pasiilgau savo namų, vy­ro, tėvų ir draugų. Tikime, kad mūsų armija nustums frontą toliau nuo šitų vietų, kad Vieš­pats apsaugos nuo blogiausio. Be to, visiškai saugu nėra niekur“, – sakė Tania.

Pagalvojau, jog Ukraina negali nelaimėti – tokia drąsi ši tauta. Šią mintį sustiprino ir pokalbis su dviem kariais – 32-ejų Artiomu bei 39-erių Pavelu, kurie vyko į Kramatorską po gydymosi ligoninėje.

Artiomas dėvėjo karinę aprangą ir džiaugėsi, kad pasveiko po sužeidimų ir jam leista grįžti į frontą. Pavelas vilkė­jo civilius rūbus, nes vyko gauti nukreipimą tolesniam gy­dymui, mat stubure liko 2 ske­veldros, o po keturių kontūzijų sunkiai išlaiko lygsvarą. Ta­čiau sakė draugams tvirtai pažadėjęs grįžti ir vylėsi, kad po mėnesio ar dviejų galės prie jų prisijungti.

Kitame vagone pakalbinau simpatišką 27-erių kariūnę Vi­tą. Mergina sakė esanti psichologė ir prisipažino metusi darbą užsienyje, kad galėtų padėti savo tautai kovoti. Vita teigė, jog tai pirma jos kelionė į frontą, bet dėl pergalės ji nebijo nieko.

Dar vienas užkalbintas ka­rys – 23-ejų Džeimsas iš Jungti­nės Karalystės, Born­muto miesto. Vaikinas prisipaži­no, kad Uk­rainoje kovoja kartu su savo 30-mečiu broliu Piteriu. Pasak Džeim­so, jų tėvas buvo kariškis, todėl esą ir jiedu nusprendė tapti kariūnais. Abu tarnavo Jungtinės Karalystės kariuomenėje, bet iš jos pasitraukė, kad galėtų padėti ukrainiečiams. Piteris yra karo inžinierius ir čia atvyko liepą, o Džeim­sas – išminuotojas, kariauja nuo rugsėjo. Kartu su kitais 15 vakariečių, atvykusių iš JAV, Jungtinės Karalystės, Vo­kie­tijos bei Austrijos, jie sudaro svetimšalių padalinį, prijungtą prie ukrainiečių būrio, ir kovoja Bachmuto fronte.

Paklaustas, ar tame būryje nėra lietuvių, Džeimsas atsakė neigiamai, tačiau prisipažino, kad su lietuviais bei estais yra dalyvavęs bendrose NATO pratybose. Vaikinas neslėpė susižavėjimo ukrainiečių karių drąsa bei stiprybe.

„Ukrainiečiai turi nepalaužiamą ryžtą kovoti už savo šalį. Spėju, kad, priešui užpuolus Jungtinę Karalystę, nedaug tokių narsių britų atsirastų. Iki tol nė nepažinojau ukrainiečių, bet dabar šia tauta žaviuosi. Su broliu įgijome nuostabių draugų, planuojame po karo likti Kyjive. Nežinau, ar ilgai, tačiau norėtume čia pagyventi, pabandyti įkurti verslą“, – pasakojo Džeimsas.

Kad turėčiau daugiau laiko apsižvalgyti, iš traukinio išlipau ne Kra­ma­tors­ke, bet Slovianske. Tam turėjau pusantros valandos. Išlipus iš traukinio, policininkai mane pasikvietė dokumen­tų patikrinimui ir perspėjo, jog iki Bachmuto tik 45 kilomet­rai, tad bombos gali bet kada atskristi. Tačiau sprogimų girdėti neteko, vien tolimus dundesius Bachmuto pusėje.

Iš stoties iki Sloviansko cent­ro penkis sustojimus važiavau troleibusu, kuris pradėjo kursuoti vos prieš kelias savaites, ir jame tą kartą be manęs buvo tik du žmonės. Pakeliui, o vėliau – ir centre mačiau bombų apgadintų namų, tačiau sugriovimai čia gerokai mažesni, nei Iziume ar Charkive. Slo­viansko centre praeivių sutikau labai mažai, mačiau tik vieną veikiančią kavinę bei tris parduotuves, o pagrindinėje miesto aikštėje priešais meriją nebuvo nė gyvos dvasios.  

Netoli aikštės užkalbinti 23-ejų sutuoktiniai Vika ir Vi­tali­jus teigė į tėvų butą iš Kyjivo grįžę dėl to, kad čia yra elektra, vanduo, veikia šildymas, internetas, o sostinėje visko nuolat trūksta. Kiti reti praeiviai buvo nekalbūs, tik vienintelis taksistas Andrejus sutiko papasakoti, koks gyvenimas yra mieste.

„Situacija normalėja – veikia kelios parduotuvės ir kavinės, važiuoja troleibusai, bet sutemus lauke nebūna nė gyvos dvasios“, – sakė vyriškis.

Anot And­re­jaus, baisiausia Slovians­ke buvo vasarą, kai priešas miestą buvo apsupęs iš dviejų pusių. Dėl bombardavimų jis nė karto ne­si­ry­žo išvažiuoti padirbėti taksi, pusę laiko pratūnojo su žmona rūsyje, džiaugdamiesi, jog duk­rą su anūku dar kovą išsiuntė į Vo­kietiją.

„Tada dauguma jaunų žmonių išvyko. Man 64-eri, į kariuomenę netinku, o bėgti į nežinią ir palikti savo butą mudu su žmona nenorėjome. Be to, sprogimai mums ne naujiena – karas čia vyksta jau devintus metus“, – pasakojo Andrejus.

Tačiau kovos, anot vyriškio, dabar nepalyginamai intensyvesnės nei 2014-aisiais. Jis pasakojo netekęs trijų kaimynų, o iš viso – net 14 pažįstamų, iš kurių pusė žuvo dar 2014 m. 

„Karas Donecke užsitęsė, vi­si norime taikos ir ramybės. Ge­rai, kad mums pagaliau padeda Vakarai. Jūs, lietuviai, taip pat. Nenustokite to daryti, nes Krem­liaus drakono vieni ne­įveiksi­me“, – sakė Andrejus.

Iki karo Slovianske gyveno 105 tūkst. gyventojų, o šiuo me­tu, ko gero, beliko apie 20 tūkst. Tai vienas seniausių miestų Donecko regione, savo atsiradimui turintis dėkoti druskai. Vietos ežerai yra labai druskingi, ir dar „lau­kinių stepių“ laikais prieš 500 metų klajokliai garindavo vande­nį ir pardavinėjo druską. To­dėl pirminis miesto vardas bu­vo Solianka nuo žodžio „sol“ (druska). Prieš 200 metų čia ėmė veikti vienos seniausių Uk­rai­noje gydyklų, kuriomis miestas garsėjo ir iki karo. Garsėjo Slo­vians­kas ir apylinkėje esančiomis anglies bei kreidos kasyk­lomis.  

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.