Informacinis karas: kaip nepasiduoti propagandai?

Karas jau seniai nebevyksta vien sausumoje, ore ar vandenyje. Vos tik mūsų kasdienybę užvaldė televi­zoriai, kompiuteriai bei išmanieji įren­giniai, bemaž kiekvienas, nors apie tai ir nesusimąstome, esame pakliuvę į informacinio karo žabangas. Apie per įvairiausias visuomenės informa­vimo priemones vykstančią kovą ypatin­gai daug kalbėti pradėta nuo įvykių Ukrainoje pradžios – propagandos mastai nuo 2014-ųjų akivaizdžiai iš­augo ir Lietuvoje. Žmonių kiršinimo epicentre - didžiausia pasaulio vals­tybė.

Apie tai, kaip suprasti informacinio karo grėsmes ir kaip nuo jų apsisaugoti, rugsėjo pabaigoje šilališkiams pasakojo Lietuvos kariuomenės Stra­teginės komunikacijos departamen­to vyriausioji specialistė Auksė ŪSIE­NĖ.

Vienas ir, ko gero, pagrindinis informacinio karo ginklas – propaganda, grįsta ne faktais bei argumentais, bet nutaikyta į žmonių jausmus. Paprasčiau tariant, siekis padaryti poveikį visuomenės nuotaikoms. Bet jei galvojame, kad informacinis karas yra kažkokia naujovė, atsiradusi, įsitvirtinus masinės sklaidos priemonėms, klystame. Pasak A. Ūsienės, dar 600 metų prieš mūsų erą didieji pasaulio valdovai žinojo, jog priešų teritoriją geriausia užimti ne jėga, o gudriai paveikiant joje gyvenančius žmones.

„Informacinis karas vyko jau Antrojo pasaulinio karo metais. Pro­pa­gandą viena prieš kitą labai aktyviai naudojo tiek sovietų Rusija, tiek nacistinė Vokietija. Pas mus informacinio karo apraiškos labiausiai išryškėjo 1940-aisiais, kai, paveiktas iš Rusijos skleidžiamos informacijos, kaip ten viskas gerai, kaimynė esą mūsų nepuls ir bus draugiška, o be viso to, dar ir Vilnių mums padovanojo, nors iš tikrųjų buvo ne taip, politinis bei kultūrinis šalies elitas vyko parvežti vadinamosios „Stalino saulės“.

Kai tapome nepriklausomi, šį reiškinį stebime apie dešimtmetį. Maždaug 2006 m. Lietuvos kariuomenės analitikai apie tai informavo visuomenę. Tačiau žmonėms buvo sunku tuo patikėti, nes daugelis Rusiją laikė draugiška mums valstybe, kol ji 2014 m. neįvykdė Krymo okupacijos. Tada dauguma pa­galiau atsimerkė, ir sąvoka „informacinis karas“ tapo akivaizdi, žmonės suprato, jog Kremliaus po­litika šiuo atžvilgiu yra labai agresyvi, jos atstovai gali deklaruoti viena, o elgtis visai kitaip. 

Už tai, kad visuomenė pamatė, kas iš tiesų vyksta, turėtume būti dėkingi Ukrainai bei jos piliečiams. Jie gina ne tik save, bet ir mus: visas Baltijos valstybes, NATO nares. Matydami akivaizdžius pavyzdžius, turime iš ko pasimokyti, galime įgyti imunitetą skleidžiamai propagandai bei patys stiprinti savo gynybinius pajėgumus“, - „Šilalės artojui“ tvirtino A. Ūsienė.

Anot kariuomenės atstovės, pastaruoju metu propaganda yra itin intensyvi, tik gal gyventojai tai nelabai atskiria. Nieko keisto – ji dažnai būna labai gerai užmaskuota, „įvilkta“ į labai įvairius pavidalus ir skleidžiama per filmus, koncertus, kultūrinius renginius, tam tikras akcijas, internetinius komentarus portaluose ar socialiniuose tinkluose.

„Propagandos būdų bei metodų yra labai daug. Vieni iš jų yra drastiški, o kiti, atrodo, labai gražūs ir „nekalti“, iš pirmo žvilgsnio nekeliantys įtarimų. Pavyzdžiui, paprasčiausias pa­kankamai ties­mu­­kos propagandos pavyzdys: po šauktinių grąžinimo pasipylė „perspėjimai“, kad šie jaunuoliai neva taps „patrankų mėsa“ Ukrainoje. Taip bu­vo stengiamasi paveikti tiek pačius jaunuolius, tiek jų artimuosius ir neleisti kariuomenei plėstis. Tačiau į viešumą neretai „išplukdomi“ ir tokie atvejai, kai, norint suvokti tiesą, reikia itin gero kritinio mąstymo bei pakankamai ži­nių.

Ar didelė dalis lietuvių ti­ki tuo, kas sakoma ir rodoma, tarkime, per kai kuriuos Rusijos televizijos kanalus, kokie žmonės yra labiausiai pažeidžiami, atsakyti negaliu, nes tai aiškintis turėtų sociologai. Tačiau galiu pasidžiaugti, jog didžioji dalis tautiečių nėra paveikti priešiškos mūsų šaliai propagandos“, - komentavo kariuomenės atstovė.

A. Ūsienės teigimu, pastaruoju metu žmonių kiršintojai yra „persikraustę“ į socialinius tinklus ir reiškiasi juose itin aktyviai. Jie nuolat rašo įvairius komentarus ir taip daro poveikį visuomenei. Dažniausiai tokių propagandistų objektais tampa Lietuvos kariuomenė, Lietuvos narystė NATO bei Europos Sąjungoje, mūsų šalies istorija. Pasak kariuomenės atstovės, norėdami paveikti žmonių sąmonę, jie neretai pasinaudoja ir istorijos faktais, kadangi lietuvius mūsų praeitis emociškai veikia ypač stipriai. Jautriai reaguojame ne tik į viduramžių istorijos iškraipymą - itin skaudžios yra 1940-ųjų okupacija, partizaninio karo bei Sausio 13-osios temos. Kai kurie priešiški šaltiniai agresyviai skelbia, jog, pavyzdžiui, didieji Lietuvos valdovai buvo ne lietuviai, o baltarusiai, jog Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės visai nebuvo, o sovietai ne tik kad niekuomet nebuvo okupavę mūsų šalies, bet esą Lietuvos okupavimas buvo pa­čios Lietuvos savanoriškas prisijungimas, kad 1991-ųjų sausio 13-ąją savi šaudė į savus... Taip stengiamasi skatinti nepasitikėjimą savo valstybe, įrodyti, jog esame nieko verta tauta.

„Todėl svarbiausia yra išlaikyti kritinį mąstymą, išmokti atskirti nuomonę nuo fakto, suvokti, kuri informacija melaginga. Būtina įsisąmoninti, kad valstybė - mes visi, ne tik valdžia. Esu įsitikinusi, jog žmonės yra protingi ir mato, kas vyksta. Tačiau vis tiek reikia šviesti visuomenę ir apie tai kalbėti“, - sakė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Že­mai­čių apygardos 3-iosios rink­tinės 308 pėstininkų kuopos vado Kęstučio Dembinsko kvie­timu Šilalėje viešėjusi A. Ūsie­nė.

Birutė PALIAKIENĖ