Ukrainietė suskaičiavo, kad į jų kaimą atlėkė virš 6000 bombų

55-erių Svetlana Sliusarneko buvo viena iš vos keliolikos žmonių, kurie nepabėgo iš Rusijos okupantų užimto Cirkuny kaimo, kuriame iki karo gy­veno šeši tūkstančiai žmonių. Moteris tuo pačiu buvo vienintelė, kuri į blok­notą kasdien užsirašinėjo į gyvenvietę atlėkusių bombų kiekį ir vie­nin­telė, gelbėjusi nuo bado išvykusių kaimynų gyvūnus.

Nors Cirkuny kaimo okupacija, prasidėjusi jau pirmąją karo dieną, tęsėsi tik pustrečio mėnesio, tačiau net 80 proc. pastatų liko sugriauti arba suniokoti. Taip atsitiko todėl, jog per Cirkuny kaimą, nutolusį 5 kilometrus nuo Charkivo pakraščio ir 30 km nuo Rusijos sienos, ėjo fronto linija, ir bombos į kaimą skriejo iš abiejų pusių.

Tačiau didžiausi griovimai pra­sidėjo Ukrainos kariams per­ėjus į kontrpuolimą ir išvadavus kaimą, kuomet atsitraukdami okupantai iš keršto tyčia ėmė griauti svarbiausius pastatus šioje bei gretimose gyvenvietėse. Prieš pabėgdami iš Cirkuny priešai nutaikė tankų šūvius į seniūniją, polikliniką, mokyklą, paštą, bažnyčią, parduotuves, kavines.

Iki karo dažytoja aviacijos fab­rike dirbusi S. Sliusarenko nepaisė okupantų įvestos ko­men­danto valandos bei lekian­čių bombų ir kasdien gamino bei nešė maistą kaimynų paliktiems 26 šunims bei 27 katėms. Moteris savo kieme iki karo irgi laikė po kelis  gyvūnus, o per rusų okupaciją jos sodyba ir troba buvo tapusi keturkojų prieglauda.

„Išbadėję gyvūnai ėdė viską – net kruopų košę ir virtas bulvių lupenas“, – sakė Svet­lana. 

Moteris teigė kitko jiems pasiūlyti negalėjusi, nes parduotuvės neveikė, o savanoriai maisto paketus ėmė vežti vėliau. 

Nešdama maistą gyvūnams S. Sliusarenko tris kartus pateko į tiesioginį raketų apšaudymą. Moteris parkrisdavo ant žemės, pagulėdavo ir, sprogimams nutilus, toliau eidavo pas keturkojus. 

Svetlana teigia nepatyrusi nė mažiausio sužeidimo, tačiau jai iš šulinio besemiant vandenį, kurį ruošėsi nešti gyvūnams, atlėkusi bomba išvertė dalį jos namo sienos ir nuplėšė stogo kampą.

„Dabar žmonės sako, jog be reikalo rizikavau gyvybe gelbėdama keturkojus. Bet jeigu būčiau to nedariusi ir sėdėjusi troboje, bomba mane būtų užmušusi. Gal Dievas manęs pasigailėjo už rūpestį gyvūnais“, – svarstė moteris. 

Dvi Svetlanos dukros ragino mamą atvykti pas jas į Char­kivą, tačiau moteris sakė nenorėjusi palikti nei namų, nei gyvūnų. 

„Bombų nebijojau, bet vaikščiodama tuščia gatve, po sugriautus kiemus neretai imdavau raudoti pagalvojusi, kad į gimtąjį kaimą niekada nebegrįš ankstesnis gyvenimas“, – apgailestavo moteris. 

Ji kasdien į sąsiuvinį užsirašinėjo, kiek bombų atlekia į kaimą, o tai esą darė norėdama žinoti, kuri bus paskutinė. Iš pradžių per parą bombų priskaičiuodavo po 15, vėliau – 30, o dar vėliau – net po 90. Ta, kuri apgriovė jos namą, esą buvo 2025-oji, o iš viso priskaičiavo kiek daugiau, nei 6000...

Moteris ir dabar šeria daugybę svetimų šunų bei kačių, nes tik keli kaimynai grįžo į sugriautą kaimą ir pasiėmė savo keturkojus.

„Tokia jau gimiau – nuo vaikystės negalėjau abejingai praeiti pro benamius gyvūnus ir tempdavau juos namo. Myliu viską – gamtą, gyvūnus, žmones ir ypatingai mažus vaikus, todėl verkiau, kai okupantai susprogdino mokyklą. Manau, karai vyksta dėl to, jog dalis žmonių myli tik save, o reikia mylėti visus. Visuomenėje negali būti benamių žmonių, o tuo labiau – gyvūnų, nes jei mes, žmonės, juos prijaukinome, tai privalome jais ir rūpintis“, – sakė bebaimė gelbėtoja.

Kitoje gatvės pusėje gyve­nan­ti Svetlanos kaimynė 50-me­tė

Liuba Vid­rihan per okupaciją irgi liko kaime, bet šis sprendimas padarė ją neįgalią. Moteris nebevaldo vienos pėdos ir jaučia nuolatinius skausmus stubure bei nugaroje, nes joje liko skeveldrų, kurios susmigo, šalia sprogus bombai.

„Ji atskrido į kaimynų kiemą, o aš tuo metu laisčiau darže cukinijas. Sprogimo sukelta smūgio banga mane pargriovė ir kontūzijo, mažai ką pamenu“, – pasakojo Liuba.

Valytoja dirbusi ir su vyru suvirintoju nedideliame namelyje gyvenusi moteris neslepia, jog per okupaciją maisto labai trūko. Kartu su 16 ir 23 metų dukromis bei vyresniosios sužadėtiniu esą ištisas dienas valgydavo vien sriubą, virtą kieme ant laužo iš per žiemą užsilikusių daržovių. Iš įvairių kruopų moteris šeimai kepė ir kažką panašaus į duoną bei kasdien melsdavosi, kad greičiau baigtųsi karas. Dabar situacija, moters teigimu, yra geresnė nei per okupaciją, bet irgi nelengva: kaime vis dar nėra elektros, neveikia nė viena parduotuvė, be to, abu sutuoktiniai neturi darbo ir tenka maitintis iš savanorių atvežamų maisto paketų. 

„Bet mūsų kariams fronte dar sunkiau. Turime iškęsti viską, svarbu, kad būtume laisvi“, – sakė L. Vid­ri­han.

Dar vienas S. Sliusarenkos kai­mynas, 66-erių Nikolajus Griš­ko, okupacijoje išbuvo tik dešimt dienų, tačiau teigė patyręs tokių baisių išgyvenimų, jog abu su žmona Nadežda net pasiligojo: vyrui ėmė drebėti ranka, o žmonai pakilo kraujospūdis, prasidėjo nemiga.

„Žmona labiausiai baimin­davosi bombų ir po kiekvieno sprogimo krūpčiodavo. Nu­tarėme nešdintis iš kaimo, norėjome vykti į neužimtą Uk­rai­nos pusę, bet okupantai ne­­leido. Tad neliko kito pasirinkimo, kaip trauktis į Rusiją“, – pasakojo Nikolajus.

Vyriškio teigimu, į jo kiemą atsibeldę okupantai patys paragino bėgti į Rusiją, gąsdindami, jog priešingu atveju visi žus, mat per Cirkuny kaimą eina fronto linija.

„Daug nebesvarstėm, o kai bomba pataikė į tvartą, nuo smūgio išdužo namo langai bei sueižėjo stogas, nutarėme pasitraukti. Tiems, kas neturėjo automobilio, buvo pasiūlyta lipti į specialiai atsiųstą autobusą“, – pasakojo N. Griško. 

Rusijoje bėgliai esą buvo priimti rūpestingai, jiems išmokėta dvigubai didesnė pensi­ja nei Ukrainoje. At­vykėliai ga­vo mai­s­to, telefono korteles, o į atidarytas bankų sąskaitas esą kiekvienam buvo perves­ta po 10 tūkst. rublių, kas tolygu 140 eurų. Iš pradžių bėg­liai apgyvendinti pionierių sto­vyklose pasienio mieste Bel­go­ro­de. Vėliau buvo pervežti į Sta­re Jaskole gyvenvietę 200 km už Belgorodo. Bet paaiškėjus, kad atvykėlius planuojama ilgam įkurdinti Ru­­sijos gilumo­je, N. Griško su žmo­na nusprendė grįžti atgal į Uk­rainą. Taip daryti juos ragi­no ir internetu susisiekę vaikai. Į Uk­rainą sutuoktiniai vyko per Bal­ta­ru­siją, Latviją, Lietuvą ir Len­ki­ją. Į Charkivą jie atvyko vasaros pradžioje, bet į vos už 10 km esantį Cirkuny kaimą buvo leista atsikraustyti tik po trijų mėnesių. 

Kaimas buvo išvaduotas gegužės pradžioje, tačiau traukdamiesi okupantai užminavo teritoriją, ir Ukrainos kariams prireikė daug laiko nukenksminti minas. O ir dabar kaime reikia vaikščioti tik gatvėmis bei šaligatviais, į pievas ir pamiškes eiti draudžiama – gali būti minų.

„Gerai, kad esu ūkiškas ir nebuvau išmetęs langų mediniuose rėmuose. Grįžę su žentu vėl juos įstatėme, užtaisėme skyles stoge, tad sušalti neturėtume“, – vylėsi vyriškis.

N. Griško teigė negalintis suprasti, kodėl okupantai užminavo sporto aikšteles, namų laiptines, kiemus, nes juk taip nekariaujama su gynėjais, bet siekiama žudyti civilius.

„Esu rusakalbis, kaime visi šnekame rusiškai, todėl nei aš, nei kaimynai nesuvokiame tokio Maskvos karių žiaurumo. Tai nežmoniška, barbariška“, – sakė N. Griško.

Vyriškis aprodė skeveldrų suvarpytą namą, apgriautą tvartą bei išverstą sodybos tvorą ir teigė, jog pavasarį su žentu viską atstatys.

„Iškęsim visas negandas, esame stiprūs ir kantrūs, tačiau to, ką mums priešai padarė, nepamiršime niekada ir nelinkime niekam patirti“, – sakė pensininkas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.