Trijų vaikų mama fronte tęsia į nelaisvę patekusio vyro kovą

Traukinyje, vykusiame iš Kramatorsko į Kyjivą, mano kaimyne tapo kariūnė. Pasisakius, kad esu žurnalistas, moteris iš pradžių labai griežtai pareiškė negalinti kalbėtis ir teikti jokios informacijos. Be to, ji esą yra labai pavargusi po kovinės operacijos ir nori visas šias penkias kelionės valandas pamiegoti. Tačiau po kurio laiko prabudo ir priėmė mano pa­siūlymą atnešti kavos iš kitame vagone esančio maisto baro. Pasistip­ri­nusi užkandžiais moteris sutiko pasikalbėti ir leido įrašyti mūsų pašne­kesį, iš anksto įspėjusi, jog neatskleis savo pavardės ir nutylės kai ku­riuos atsakymus. Tačiau ji sutiko pasakyti, jog jos vardas yra Viktoria, o jos vyras vardu Oleksandras. Taip pat leido viešinti savo šeimos nuotraukas.

– Kiek jums metų?

– 43-eji.

– Ar turite šeimą, vaikų?

– Turiu vyrą ir tris vaikus: 21-erių bei 9-erių sūnus ir 20-metę dukrą.

– Ar vaikus dabar prižiūri vyras?

– Ne, jis jau daug mėnesių yra rusų nelaisvėje, į kurią pateko Mariupolyje gindamas „Azovstal“ gamyklą. Žinau, kad yra laikomas labai prastomis sąlygomis, bet tikiu, jog bus iškeistas ir grįš pas vaikus.

– O jūs liksite toliau kovoti fronte?

– Manau, taip. Esu savanorė „Azov“ būrio karė. Savanoris buvo ir mano vyras, tačiau jis tame būryje su priešu kovėsi nuo 2014 metų, o aš tik prieš keturis mėnesius užsirašiau į frontą. Kai vyrą paleis iš nelaisvės, jam teks ilgai gydytis, nes belaisviai patiria žiaurius kankinimus ir yra laikomi pusbadžiu.

– Ar nebijote, kad jums fronte gali nutikti kažkas labai rimto, ir vaikai liks be mamos, be to, ypač mažasis turbūt labai ilgisi tėvų...

– Aš ilgiuosi jų visų, bet kitaip pasielgti negalėjau. Sužinojus, ką priešas išdarinėja mūsų žemėje ir ką daro su belaisviais, man verda kraujas. Supratau, jog turiu eiti keršyti už vyrą ir už visas tas baisybes. Dėl vaikų nesibaiminu – jie yra patikimose mano tėvų, savo senelių, rankose.

– Ką veikėte iki karo?

– Dirbau finansininke auditore. Or­ga­nizavau paramos „Azov“ kariams rinkimą, dalyvavau patriotiniuose būrio karių renginiuose.

– Kaip prisimenate karo pradžią?

– Esame iš miesto, kuris kol kas nepateko į fronto zoną, nors priešo bombos atskrido ne kartą. Karo pradžia man reiškė nerimą dėl vyro, atsidūrusio ko­vų epicentre Mariupolyje, nerimą dėl vaikų, kuriuos išvežiau į Kyjivą, rūpestį į miestą suplūdusiais pabėgėliais ir fronte esančiais „Azov“ kariais.

– Ar daug moterų kovoja „Azov“ gretose?

– Iš 800 bataliono kovotojų 23 yra moterys.

– Ar vyrai jas saugo ir skiria lengvesnes užduotis?

– Ne, fronte moterys neturi lengvatų. Tarnauju koviniame būryje ir rizikuoju tiek pat, kiek ir kiti. Privalau būti susitelkusi savo užduočiai, nes nuo to priklauso ne tik mano, bet ir kitų gyvybė bei operacijos sėkmė.

– Ar pasidažote ir prieš kovinę operaciją?

– Taip. Tai mane ramina, suteikia nors trumpą galimybę užsiimti savais reikalais, pamiršti karo įtampą.

– Ar bendražygiai nesako, kad juos tai trikdo, išmuša iš kovinio nusiteikimo?

– Ne. Be to, „Azov“ padalinyje dauguma karių yra seni mano vyro bičiuliai, aš juos irgi gerai pažįstu. Mes esame tarsi didelė šeima, tad jokių nesusipratimų ir dviprasmybių nebūna.

– Apie ką svajojate, kai ilsitės po karinės operacijos?

– Kaip bus gera gyventi po karo, kai užbaigsime statyti savo namą. Jame bus didelė svetainė ir didelis stalas, kad visi sutilptume – ir vaikai, ir anūkai, o aš tokiame dideliame savo šeimos rate regiu save labai laimingą. Manau, tęsime ir savo verslą – bitininkystę, kuri iš pradžių buvo vien hobis, bet vėliau ėmė duoti neblogą pelną.

– Koks jums buvo pats liūdniausias momentas šiame kare?

– Kai išgirdau žinią apie jaunų vaikinų, mano sūnaus draugų, kuriuos pažinojau nuo mažumės ir bičiuliaujamės su jų tėvais, žūtį. Jie buvo tokie jauni, tokie gabūs, turėjo tokių didelių siekių...

– Ar bijote dėl vyro gyvybės?

– Ne.

– O dėl savo?

– Ne. Mes visi anksčiau ar vėliau mirsime. Aišku, norisi gyventi, tačiau gyventi laisviems, o ne vergijoje ir bijoti, kad okupantas karaliaus tavo šalyje ir nurodinės, kaip elgtis.

– Nebijote, jog vaikai gali likti našlaičiais?

– Per karą net gatve einant galima žū­ti. Nenoriu sėdėti sudėjusi rankų, kai mano tėvynė užpulta. Jei bus lemta mirti, geriau mirti kovojant.

– Dabar vykstate atostogų?

– Taip.

– Ilgam?

– Ne, atlikę kovinę užduotį ilsimės 2–3 dienas ir retkarčiais tuo laiku leidžiama nuvykti į namus.

– Dažnai aplankote vaikus?

– Dabar pirmą kartą per keturis mėnesius.

– O kur buvo karinė užduotis?

– Bachmuto apylinkėse.

– Jūsų batalione vien ukrainiečiai?

– Ne, yra baltarusių, rusų, iš Jungtinės Karalystės.

– O iš Lietuvos, Latvijos, Estijos?

– Mūsų batalione nėra. Tačiau girdėjau, kad Lietuva labai mus remia, daug padeda. Amžiams liksime už tai dėkingi.

– Kaip tėvai reagavo į jūsų sprendimą vykti į frontą?

– Jie mane supranta ir palaiko.

– Gal jūsų tėvai ar seneliai buvo kariškiai?

– Ne, aš ne iš kariškių šeimos.

– Ar teko nušauti priešą?

– Į šį klausimą neatsakysiu.

– Ar buvote patekusi į situaciją, kai galvojote, jog išsigelbėti nepavyks?

– Per kovinę operaciją apie tai nėra laiko galvoti, tačiau jai pasibaigus keletą kartų suvokiau, kad galėjome žūti, kad viskas galėjo pasisukti bloga link­me.

– Ar didelio pavojaus akimirką meldžiatės?

– Operacijos metu tam nėra laiko, bet šiaip meldžiuosi. Pastebėjau, jog dauguma karių pasimeldžia.

– Ar nebūna akimirkų, kai pasijaučiate pervargusi ir svarstote pasitraukti iš fronto?

– Būna. Kartais taip norisi grįžti na­mo... Bet imu galvoti, kad negaliu nu­vilti savo bendražygių, mes juk karo šei­ma. Pa­kalbu su jais, jie paguodžia. Įpi­la arbatos, atneša saldainių, pyragėlių, ir pagerėja nuotaika...

– Saldumynai padeda?

– Man taip. Galvoju, kad ir daugumai. Labai įstrigo atvejis, kai, einant pro kažkokį kaimelį, tokia močiutė išėjo mūsų pasitikti ir atnešė tris pyragėlius. Ji labai apsidžiaugė pamačiusi ukrainiečius karius ir atidavė tai, ką turėjo skaniausio – gal laikė anūkėliui. Ta akimirka labai sugraudino.

– O kolaborantų sutinkate?

– Gaila, bet tokių yra daug. Sutikę žmogų iš jo akių žvilgsnio, elgesio suprantame, ar jis palaiko ukrainiečius, ar okupantus, ir žinome, jog kai kurie netrukus praneš mūsų koordinates priešui ir būsime apšaudyti. Tačiau ne­galime jais užsiimti, nes einame vykdy­ti užduoties. Kolaborantais užsiima ki­ta tarnyba.

– Ar tenka bendrauti su rusų belaisviais, ką apie juos galvojate?

– Šitas karas vyksta ne pagal karo taisykles – okupantai žudo ir prievartauja, sprogdina ligonines, mokyklas, cerk­ves, už­minuoja vaikų žaidimų aikšteles. Kal­bin­dama belaisvius susidariau nuomonę, kad jie yra aklai įtikėję Kremliaus propaganda, nežino nei savo šalies, nei Ukrainos istorijos, nesusigaudo politikoje ir neturi jokių moralės principų. Jie atvyko už pinigus žudyti mūsų vaikų ir čia dauguma gaus galą, o už tuos pinigus jiems gal pastatys antkapį. 

Mes, ukrainiečiai, žinome, už ką kovojame – už savo vaikų ateitį laisvoje, demokratinėje šalyje.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.