Propaganda yra ciniška
Jeigu būtų užduotas klausimas, koks yra vienas esminių juodosios arba pilkosios (sumaišančios faktus su melu) propagandos požymių, galėčiau gana drąsiai atsakyti – ciniškumas. Dėl šios priežasties propagandos naratyvų skleidimas gali būti smerktinas ir iš moralinio požiūrio taško, nekalbant apie kitus aspektus. Gal net daugiau – juodosios ar pilkosios propagandos sklaida pirmiausia turėtų būti vertinama kaip nemoralus bei atitinkamai nepriimtinas dalykas. Gana akivaizdu, jog tokios propagandos platintojams nėra nieko švento. Tai nesunku pamatyti, žiūrint tiek į naujausius, tiek į kiek senesnius priešiškos propagandos bei dezinformacijos naratyvus.
Mirtis kaip „karšta bulvė“
Apžvelkime kelis pavyzdžius. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvą sukrėtė skaudi žinia – netikėtai mirė stilistė, nuomonės formuotoja vadinta Agnė Jagelavičiūtė. Paaiškėjo, kad 42-ejų moters gyvybė užgeso dėl plaučių uždegimo komplikacijų. Gar-
saus asmens mirtis visada pritraukia ypatingą medijų dėmesį, tačiau šia „proga“ nusprendė pasinaudoti ir įvairių melagienų bei propagandos naratyvų platintojai. Šiame kontekste pirmiausia būtina paminėti, kad nors COVID-19 pandemija, prieš kelis metus sukrėtusi visų mūsų gyvenimą, iš esmės jau yra pasibaigusi, jos tema niekaip nesitraukia iš propagandos žinučių diskurso. Nepatikimi informacijos šaltiniai vis dar platina sąmokslo teorijas tiek apie patį virusą, tiek ir apie skiepus nuo jo. Savo akimis mačiau, kaip kai kuriuose gana gerai žinomuose propagandos šaltiniuose (iš tų, kurie reguliariai minimi viešose grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui ataskaitose) A. Jagelavičiūtės mirtis akimirksniu buvo susieta su „skiepais nuo kovido“. Kaip „įrodymas“ prisimintas jos pačios įrašas iš socialinių medijų, kur ji savo pavyzdžiu ragino skiepytis nuo COVID-19 kitus žmones. Atitinkamose žinutėse be jokių įrodymų ar argumentacijos buvo daromos išvados, jog neva stilistę „pribaigė skiepai“...
„Propagandos skleidėjai, kurdami sąmokslo teorijas, ciniškai savo tikslams naudoja nuo jos nepriklausančius įvykius".
Šiuo atveju mes turime prieš akis cinišką „karštos bulvės“ propagandos technikos panaudojimą. Galima priminti, jog pati ši technika apibūdina propagandos gebėjimą naudoti savo tikslams tikrus, neišgalvotus bei nuo propagandos skleidėjo nepriklausančius įvykius. Aptariamame pavyzdyje tokiu įvykiu tapo tragiška jaunos moters mirtis. Propagandos skleidėjai tiesiog ciniškai pasinaudojo šiuo įvykiu kaip minėtos sąmokslo teorijos apie skiepus įrodymu.
Reiktų paminėti, kad, deja, skiepai nė vieno žmogaus nepadaro nemirtingu. Jie tik padeda apsaugoti žmogų nuo vieno ar kito užkrato, sušvelninti galimas ligos pasekmes. Kita vertus, jokie faktai ar tiesos aspektai propagandai nerūpi, užtat „išvados“ daromos be jokio gilesnio pagrindo, o tai leidžia pakurstyti į tikėjimą sąmokslo teorijomis linkusių žmonių baimes.
Ciniškas melagienų paradas
Šiandien ciniškumo lydere galima vadinti Kremliaus propagandą. Pagrindinė to priežastis, ko gero, yra tai, kad dabar jai dažniausiai tenka meluoti ir manipuliuoti informacija, susijusia su Rusijos karu prieš Ukrainą. Karo lauke tradiciškai netrūksta skausmingų bei tragiškų įvykių. Be to, Kremliaus propagandai tenka gana sunki užduotis – pateisinti akivaizdžią Rusijos agresiją prieš savo kaimynę. Kitaip sakant, šios propagandos kūrėjai bando šokti aukščiau bambos, siekdami įtikinti (pirmiausia – pačios Rusijos gyventojus), kad juoda yra balta. Be ciniškų manipuliacijų tai, ko gero, iš viso neįmanoma padaryti.
Vienu ryškiausių tokios propagandos pavyzdžių buvo Kremliaus informacijos šaltinių reakcija į atskleistus faktus dėl Rusijos kariuomenės nusikaltimų Bučos bei Irpinės miestuose šalia Kyjivo. Ieškodama pasiteisinimo, Kremliaus propaganda akimirksniu užteršė informacinę erdvę skirtingais, vieni kitiems prieštaraujančiais naratyvais. Galima priminti kelis pagrindinius tokius teiginius – pagal vieną propagandos versijų, taikius žmones nužudė neva Ukrainos kariuomenė, prieš dar pasitraukdama iš minėtų miestų, pagal kitą – jokių žudynių iš viso nebuvo, o aukas esą vaizdavo pasamdyti aktoriai. Visas tas melas liejosi Kremliaus propagandos ir dezinformacijos šaltiniuose pakankamai laisvai, nežiūrint į egzistuojančią informaciją bei įrodymus (įskaitant palydovines nuotraukas ir vaizdo stebėjimo kamerų įrašus), kurie leidžia gana tiksliai nustatyti, kada ir kaip buvo įvykdyti šie karo nusikaltimai bei kas konkrečiai už juos yra atsakingas.
Toks atviras Kremliaus propagandos ciniškumas iš tikrųjų neturėtų stebinti. Labai panašiai Rusijos dezinformacijos priemonės 2014 m.
vasarą reagavo į civilinio reiso MH17, numušto virš Donbaso, tragediją. Faktiškai šiandien yra nustatyta, jog atsakomybė už šį nusikaltimą tenka Rusijos remiamiems separatistams (šį teiginį patvirtina Nyderlandų teismo sprendimas, priimtas 2022 m. lapkričio 17 d. MH17 byloje). Gana pagrįstai galima kalbėti ir apie pačios Maskvos kaltę, nes būtent Rusija perdavė kovotojams priešlėktuvinę „Buk“ sistemą, iš kurios buvo padarytas lemtingas šūvis.
„Manipuliacijoms žmonių sąmone neretai pasitelkiamos skaudžios tragedijos – tai parodo, jog propagandistai nesivadovauja nei siela, nei širdimi".
Nežiūrint į visa tai, iškart po tragedijos Kremliaus propaganda siūlė savo „įvykio versijas“, tarp kurių buvo ir gana netikėtų. Tai dėl tragedijos nuspėjamai buvo kaltinama Ukraina, tai kišama sąmokslo teorija, kad čia esanti Vakarų provokacija, siekiant apkaltinti Rusiją. Pagal šią Kremliaus propagandos versiją, lėktuvas turėjo būti prikimštas lavonų ir susprogdintas virš Donbaso regiono...
Vėlgi belieka konstatuoti, jog kaip medžiaga manipuliacijai buvo pasitelkta tikra, skaudi tragedija, kuri, matyt, neliečia nei propagandistų širdies, nei sielos, nei proto, kurie tik šaltai vertina kiekvieną įvykį pagal jo tinkamumą panaudoti propagandos naratyvams kurti.
Tikslas bet kokia kaina
Įdomu tai, kad kartais toks propagandos skleidėjų ciniškumas net gali apgauti. Mes esame linkę manyti, jog egzistuoja tam tikros ribos, kurių sveikos psichikos žmogus tiesiog negali peržengti. Tai kuria tam tikrą įdomų psichologinį efektą, kai asmuo gali priimti kaip tikrą gana absurdišką ar itin ciniškai sufabrikuotą pasakojimą, nes jis tiesiog negali patikėti, kad tokia jautria tema (pavyzdžiui, karo nusikaltimai, itin žiaurus smurtas, galiausiai – mirties tema) kas nors išdrįstų „juokauti“ ar manipuliuoti.
„Jei sveiko proto žmogus supranta ribas, kurių negali peržengti, tai propagandistams jos neegzistuoja, jie gali manipuliuoti ir mirtimi, ir smurtu".
Deja, bet tiesa yra ta, jog propagandos kūrėjams ribos iš esmės neegzistuoja. Jų taktiką galima apibūdinti kaip tikslas bet kokia kaina. Tai, tiesą kalbant, galima pasakyti ne vien apie dabartinę Kremliaus propagandą. Nacių Vokietija ar Stalino laikų Rusija savo juodžiausius darbus irgi pridengdavo atviru bei cinišku melu. Todėl, stengiantis atpažinti propagandą, svarbu suprasti, kad jai iš tikrųjų neegzistuoja jokie moraliniai barjerai. Greičiau netgi atvirkščiai – propaganda savotiškai išnaudoja moralumo principus, iškraipydama tiesos ir gėrio sampratas, siekdama pateisinti žiauriausius nusikaltimus.
Viktor DENISENKO
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas