Malūnsparnio tragedija priminė nelaimę, nuskambėjusią visame pasaulyje

Vyriausybinio malūnsparnio sudužimo vietoje Brovaruose kalbindamas įvykio liudininkus sužinojau vie­ną pritrenkiantį faktą. Paaiškėjo, kad toje pačioje Nepri­klau­so­mybės gatvėje prieš beveik 23 metus irgi įvyko fatališka tragedija, kuri taip pat turėjo platų atgarsį. 2000-ųjų balandžio 20-ąją iš už 90 km esančio karinio poligono per pratybas paleista raketa nukrypo nuo kurso ir sprogo atsitrenkusi į devynaukštį gyvenamą­jį namą.

Iš 8 km aukščio nukritusi raketa pramušė skylę nuo devinto iki pat pirmo aukšto, užmušdama tris ir sužeisdama dar penkis žmones. Tragedija sukėlė ka­rinį ir politinį skandalą, mat kariuomenės vadai kelias paras nei­gė kaltę. Neigė todėl, kad per pratybas buvo iššautos kelios ra­ketos, kurios sunaikino už 30 km kitame poligone esantį taikinį. Valstybinė Ukrainos televizija tą dieną rodė reportažą apie minėtas pratybas, o jame karininkai gyrė gerą karių pasirengimą ir teikė jiems apdovanojimus.

Pasklidus žiniai apie tragediją Bro­varuose, iš pradžių karo vadai tvirtino, kad namas sugriuvo dėl dujų sprogimo arba padėtos bombos, kitą dieną ėmė kalbėti apie nežinomų priešų paleistą raketą, o kaltę prisiėmė tik po trijų parų. Vienas kariuomenės vadų buvo pažemintas pareigose, du atleisti, o 123-ioji raketinė brigada, iššovusi raketą, buvo išformuota.

Po dvejus metus vykusio tyri­mo by­la buvo nutraukta nenustačius konk­rečių kaltininkų. Per tyrimą paaiškėjo, kad raketa „9M79” buvo pagaminta 1980 m. Votkinsko mieste Ru­sijoje, o jos galiojimo terminas, trunkantis 15 m., turėjo baigtis už kelių mėnesių. Be to, kelias dienas prieš raketos paleidimą buvo nustatyta, jog neveikia skrydžio kont­rolės mechanizmas. Šis buvo pa­keistas kitu, o du vėlesni pa­tik­rinimai esą liudijo, kad viskas veikia gerai. Po tragedijos per bandymus poligone buvo nustatyta, jog dėl stringančių mechanizmų, praėjus kelioms sekundėms nuo paleidimo, raketoje galėjo įvykti savaiminis sprogimas, ir ji tapo nevaldoma.

Pagal planą raketa, 15 val. paleista iš Gončarivo poligono, turėjo nuskristi 31 km ir numušti taikinį Desniansko poligone. Bet jau po dviejų minučių ji sudrebino Brovarus. Raketa kiaurai perskrodė daugiabučio laiptinę. Lai­mei, ta pavasario popietė buvo labai šil­ta, todėl žmonių butuose buvo ne­daug. Pasisekė ir dėl to, jog tą dieną nedirbo ir pirmame aukšte esantis pasų skyrius.  

Pirmas žmogus, kurio paklausiau kelio šio namo link, buvo nuo pat vaikystės už keliasdešimt metrų gyvenanti ir tragediją patyrusi Svetlana. Moteris sakė dirbanti technine darbuotoja vietos televizijoje ir turinti bičiulių Vilniuje, tačiau pavardės pasisakyti nepanoro.

Nesakė jos ir kiti keturi gyventojai, pareiškę, jog karo metu su žurna­listais bendrauja tik anonimiškai. Svet­la­na papasakojo, jog kai jos tėvai 1979 m. įsigijo butą šiame name, visoje gatvėje stovėjo tik keturi daugiaaukščiai. Vėliau gatvė buvo prigrūsta pastatų, tačiau šis namas ir dabar tebėra bene didžiausias – ja­me net šešios laiptinės. Uk­rai­nai tapus nepriklausoma, gat­vė iš Kom­jau­nimo 50-mečio pervadinta į Ne­pri­klau­somybės.

„Man šioje gatvėje jau darosi baugu gyventi. Gal ji užkeikta? Į darželį, kuriame dirbo mama ir kurį aš lankiau, dabar nukrito vyriausybinis malūnsparnis, o prieš 23 m. raketa pataikė į butą, kur aš lankiau klasioką ir žuvo jo tėtis“, – pasakojo Svetlana.

61-erių Vladimiras Sirykas tuo metu ką tik buvo grįžęs namo iš pasivaikščiojimo parke su pustrečių metų anūkėle Aliona ir guldė ją popietės miego. Žmona Viktorija vyrui pasiguodė, jog po namų ruošos pasijuto prastai, ir paprašė atnešti kraujo spaudimo matuok­lį. Pati nuėjo į virtuvę paieškoti vaistų ir po akimirkos ją apkurtino siaubingas trenksmas, nuo dulkių pasidarė tamsu. Pagalvojusi, kad pas kaimynus sprogo dujos, Vik­to­rija pasileido bėgti pas vyrą, bet koridoriuje prasmego į raketos pramuštą skylę ir nukrito iki antro aukšto. Laimė, pataikė ant apačioje buvusių pagalvių, tačiau lūžusi koja buvo įstrigusi griuvėsiuose. Pakėlusi akis į viršų, moteris pamatė dangų ir prie atsivėrusios skylės stovinčią anūkę. Viktorija sušuko jai, kad nejudėtų ir liktų vietoje. Mergaitę išgelbėjo kaimynas Ženia, kurio miegamojo siena nuo smūgio ban­gos irgi sugriuvo – peršokęs rake­tos išmuš­tą skylę, vyras permetė mažylę savo broliui, o tas ją išnešė laukan.

Viktorijos vyrą gelbėtojai ra­do prispaustą panelinio bloko su kraujo matuokliu rankoje, kitos dvi aukos – jauna mergina bei pensininkė – irgi žuvo.

Prie nelaimingos laiptinės sutiktas buvęs kariškis Nikolajus sakė tragedijos metu dirbęs elekt­riku namų valdyboje. Tuo­met jis nuomojosi butą kelis šimtus metrų tolėliau, todėl skubiai atbėgo į įvykio vietą.

„Iš karto supratom, kad tai ne dujos, nes jų vamzdžiai nebuvo pažeisti, nors dėl viso pikto skubiai juos užsuko­me“, – pasakojo vyriškis.

Komunalininkai tuomet ėmė svarstyti, jog namas sprogo dėl padėtos bombos, nes mieste vyko didelės mafijos grupuočių kovos. Nikolajui iš karto esą kilo įtarimų dėl raketos, bet kariuomenės atstovai televizijos pasisakymuose tokius įtarimus neigė. Viskas paaiškėjo tada, kai namo nuolaužose pasų skyriaus patalpose komunalininkai rado geležinę etiketę su duomenimis apie raketą.

„Likimo ironija buvo tokia, jog laiptinėje tada gyveno karinės Brovarų gamyklos, gaminusios raketoms sparnus, vadovai, bet niekas iš jų šeimų ne­nukentėjo. Tuo tarpu mano bičiulio motina, pensininkė, per sprogimą fi­zinių sužeidimų nepatyrė, tačiau nuo stre­so jos galvelė „suminkštėjo“ – ėmė rodytis neegzistuojantys dalykai“, – liūdnai pasakojimą baigė Nikolajus.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.