Kreivų veidrodžių karalystėje: Kremliaus propaganda – metai po karo pradžios

Vasario 24-ąją sukako metai nuo to momento, kai Rusija pradėjo neišprovokuotą, atvirą karą prieš Ukrainą. Žinoma, pati agresija iš esmės prasidėjo daug anksčiau. Jos kronika apima ir Krymo užgrobimo momentą, ir vadinamųjų separatistinių judėjimų kurstymą Donbaso regione 2014 m. Kita vertus, 2022 m. vasario 24-oji tapo savotišku lūžio tašku, kai Maskva nusprendė nusimesti visas kaukes ir atvirai užpulti kaimyninę šalį. 

Kognityvinis disonansas

Kremliaus puoselėjama propaganda atliko nemažą vaidmenį, pačioje Rusijoje purenant dirvą atvirai agresijai, jos pateisinimui. Ji niekur nedingo ir prasidėjus atviram karui. Šiandien propagandą ir dezinformaciją galima laikyti bet kurios realios karinės konfrontacijos neatsiejama dalimi. Taip nutinka ir dėl objektyvių priežasčių – mūsų gyvenime informacinė erdvė tampa tokia pat svarbi, kaip ir mus supantis fizinis pasaulis. Nemažai įvairių procesų persikėlė į virtualią sferą. Šiame tekste bandysiu apžvelgti tam tikras tendencijas ir transformacijas Kremliaus propagandos pasakojimuose, kurie įvyko per metus nuo momento, kai pirmos Rusijos paleistos raketos krito ant Ukrainos žemės.

Galima teigti, kad Kremliaus propagandai savotiškai irgi yra nelengva. Kol kas įmanoma tik spėlioti, kaip Maskva įsivaizdavo karą prieš Ukrainą ir jo rezultatus. Kita vertus, tam tikri duomenys, surinkti per pastaruosius dvylika mėnesių, leidžia daryti prielaidą, jog Kremlius tikėjosi, kad karas tęsis nuo trijų dienų iki savaitės. Per tą laikotarpį Rusija planavo užimti pagrindinius Ukrainos miestus, nušalinti nuo valdžios teisėtą vyriausybę bei prezidentą Volodymyrą Zelenskį (pastarasis galėjo būti ir likviduotas). Pagal šį scenarijų, Kremlius, ko gero, netgi planavo palikti Ukrainai suverenumo iliuziją – žinoma, tik po to, kai susodintų į valdžios kėdes sau lojalius žmones. Kaip variantas galėjo būti planuojamas ir 2014 m. iš šalies pabėgusio prezidento Viktoro Janukovičiaus sugrįžimas, nors pastarąjį scenarijų visgi reikėtų vertinti kaip mažiau tikėtiną. 

Realybėje Kremliaus planas neišdegė. Ukraina pademonstravo gebėjimą gintis. Ne tik kariuomenė, bet ir paprasti piliečiai parodė ryžtą stoti į kovą prieš okupacines Rusijos pajėgas. Ši situacija tapo Kremliaus propagandai nemenku iššūkiu – kaip paaiškinti, kodėl „antra pagal pajėgumus kariuomenė pasaulyje“ (propagandos štampas, naudojamas kalbant apie Rusijos ginkluotas pajėgas) nesugebėjo palaužti daug mažesnės kaimynės?

Čia ir prasideda Kremliaus propagandos kognityvinis disonansas, pasižymintis vienas kitam prieštaraujančių naratyvų platinimu. Per atviro karo periodą išryškėjo dvi pagrindinės tendencijos, ar, kitaip sakant, du pagrindiniai propagandiniai Rusijos kariuomenės nesėkmių paaiškinimai, kurie iš esmės prieštarauja vienas kitam.

Pirmą „paaiškinimą“ galima apibūdinti kaip savotišką sąmokslo teoriją. Pagal ją, Rusija Ukrainoje kariauja ne su ukrainiečių pajėgomis, o vos ne su visu NATO bloku ir pirmiausia su JAV. Šitas paaiškinimas argumentuojamas tiek akcentuojant realią Vakarų valstybių paramą Ukrainai ginklais, tiek ir kuriant melagienas apie tai, jog Ukrainos pusėje neva kariauja užmaskuotos NATO pajėgos. 

Kitas naratyvas yra „pergalingas“ – vienas iš jo požymių yra neargumentuotas teiginys, jog „Rusija negali pralaimėti karo, nes tiesiog negali jo pralaimėti“. Palaikant šį teiginį, kuriamos istorijos, pagal kurias Rusija nepralaimi karo, nes neva viskas vyksta taip, kaip sumanyta Kremliuje. Šiame kontekste kiekviena rusiškų pajėgų nesėkmė ar atsitraukimas vaizduojami kaip sumanus karinis manevras prieš lemiamą smūgį, kuris turi sutriuškinti Ukrainą.  

Rusija – auka?

Net ir praėjus metams po atviro karo pradžios, Rusija vengia įvardyti save jo kaltininke. Tai irgi yra natūralu – niekšai nenori viešai pripažinti savo niekšiškumo. Atitinkamai ir Kremliaus propagandai tenka iš visų jėgų lipdyti „teisingo“ karo pasakojimą. Čia dezinformacijos fronto kariai nepasižymi didesniu išradingumu, o Kremliaus propagandos tekstuose atkakliai kartojamas teiginys, kad Maskva buvusi priversta „pradėti specialią karinę operaciją“ (žodžio „karas“ rusų propaganda iki šiol vengia). Kaip tokio išprovokavimo pavyzdys pateikiamas Vakarų nenoras reaguoti į provokuojančius pačios Rusijos reikalavimus, pateiktus 2021 m.

pabaigoje. Pagal pasa­kojimo logiką, jeigu Ru­sija nėra „agresorė“, tai ją reikėtų vaizduoti kaip „auką“. Tą ir da­ro Kremliaus propagan­da. Žinoma, šiame pa­sakojime ji nėra Uk­rai­nos auka (kas jau būtų visiškas pažeminimas Maskvai). Krem­liaus propagandai į pagalbą čia ir vėl ateina jau mi­nėti teiginiai apie „pik­tus kolektyvinius Va­ka­rus“, kurie nuo So­vie­tų sąjungos žlugimo apgaudinėjo Rusiją bei krėtė įvairiausias kiaulystes jai už nugaros. Kaip viena tokių kiaulysčių įvardijama tai, jog neva Vakarai „įstūmė Uk­rainą į karą su broliška Rusija“, kad jie „Uk­rainos rankomis vykdo hibridinį karą prieš Rusiją“. Tiesa, visi šie Kremliaus propagandos bandymai pavaizduoti Maskvą dabartinio karo auka atrodo tiesiog tragikomiškai.  

Šviesaus rytojaus retorika

Dar viena Kremliaus propagandos ypatybė tebevykstančio karo kontekste pasireiškė visai neseniai ir, galima sakyti, gana netikėtai. Pavyzdžiui, žinomas Kremliaus propagandos ruporas „Baltnews“ staiga pradėjo publikuoti seriją tekstų apie tai, kaip Rusija „atstato savo naujas teritorijas“ (kalba eina apie Ukrainos žemes, kurias Kremlius formaliai aneksavo praėjusių metų rudenį – įdomu tai, kad ne visos tos žemės yra kontroliuojamos rusų pajėgų). 

Šie tekstai skiriasi nuo daugumos šiuolaikinės Ru­sijos propagandos tekstų ir labiausiai primena pozityvią, minkštą vėlyvojo sovietmečio propagandą. Kita vertus, tokio pobūdžio tekstų tikslą nesunku nuspėti. Tokiu būdu skaitytojai (pirmiausia – Rusijoje) yra pratinami galvoti apie teritorijas, kurias siekia užgrobti Kremlius, kaip apie „savas“. Galima pastebėti, kad ypatingai akcentuojamas kitų Rusijos regionų „bendradarbiavimas“ ir „pagalba“ „naujoms Rusijos teritorijoms“. 

Dar vienas šių pasakojimų aspektas – akcentavi­mas, jog regionai „grįžta prie taikaus gyvenimo“. Kaip ir minėta, pažymima, kad Rusija atstato šiuos regionus (žinoma, nutylint, jog atstatoma tai, ką ji pati ir sugriovė, pavyzdžiui, Mariupolio miestą). Šiuose tekstuose piešiamas utopinis „šviesaus rytojaus“ paveikslas, nutylint, jog grobis vagiui laimės dažniausiai neatneša. 

Kreivų veidrodžių karalystė

Kremliaus propagandos palyginimas su kreivų veidrodžių karalyste nėra originalus. Jį dar 2015 m. pavartojo britų tyrinėtojas Piteris Pomerantsevas. Kita vertus, praėję metai dar kartą pademonstravo, jog tokia metafora Kremliaus propagandai itin tinka. Rusijos dezinformacija formuoja visiškai iškraipytą – galima sakyti „alternatyvų“ ar „virtualų“ – pasaulio vaizdą. 

Bet, kaip kartais sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Politiniai Rusijos vadovybės žingsniai leidžia numanyti, kad Maskva galiausiai pati įtikėjo savo sukurtu pasaulio vaizdu. Susidaro įspūdis, jog sprendimai Kremliuje neretai priimami vadovaujantis viešai skleidžiamomis melagienomis ir klaidingu įsivaizdavimu apie pasaulį bei situaciją jame. Tai, beje, paaiškina ir Rusijos nesėkmę bandant palaužti Ukrainą bei laimėti šį nelogišką ir net pačiai Rusijai nenaudingą karą.  

Viktor DENISENKO

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo 

akademijos docentas