Ar pavyks ukrainiečiams atsikovoti Krymą ir okupuotas Donbaso žemes?

Išgirdę oro pavojaus pranešimus, Charkivo gyventojai slepiasi supermarketo „Nikolsky“ požeminiame garaže Išgirdę oro pavojaus pranešimus, Charkivo gyventojai slepiasi supermarketo „Nikolsky“ požeminiame garaže

„Abejoju, kad mums, ukrainiečiams, pavyks atsikovoti Kry­mą ir tas Lugansko bei Donecko regionų teritorijas, kurias Rusija okupavo 2014 metais“, – sakė 26-erių karys Aleksejus.

Susipažinau su juo vienuose Dnipro svečių namuose. Taip sutapo, jog atvykome ten tą pačią dieną ir keturių vietų kambaryje tris paras gyvenome dviese. Aš tikėjausi paruošti reportažą apie raketos sugriautą namą ir pusšimtį žuvusiųjų, o Aleksejus čia buvo atsiųstas, kad medikai įvertintų jo tin­­kamumą tolimesnei tarnybai. Vaikinas kovojo Bachmute, kur buvo rimtai sužeistas ir pu­sant­­ro mėnesio praleido ligoninėse.

Aleksejus spėjo, kad Ukraina atsikovos nemažą dalį, o gal net viską, ką Rusija okupavo pernai, bet prieš devynerius metus užgrobtų žemių atgauti esą gali ir nepavykti. Tačiau tokią nuomonę jis išsakė tik trečią bendravimo vakarą, o pirmą kalbėjo vien aptakiomis frazėmis, kartodamas šalies vadovų žodžius, jog Ukraina kovos iki galutinės pergalės ir atsikovos visas žemes, o Rusija galimai suskils į kelias mažesnes valstybes.

Sužinojęs, kad reportažus apie karą Ukrainoje rengiu nuo praėjusių metų kovo, kad teko išgyventi ne vieną labai pavojingą situaciją, o rašiniuose ne­atsklei­džiu pašnekovų pavardžių, vaikinas tapo šnekesnis. Ėmė pasakoti apie nepatinkančius dalykus fronte, ligoninėse, karinėje komisijoje, nors tuo pa­čiu ir pripažino, jog kare nėra lengva išvengti nesklandumų.

„Atsikovoti seniau užimtų Donecko ir Lugansko teritorijų ne­pavyks – jas per devynerius me­tus Maskva labai įtvirtino ir užminavo. Dėl to paties nepaimsim ir Krymo. Mes jau dabar la­biau ginamės, nei puolam, o tokiais tempais daugėjant sužeistų bei žuvusiųjų, pritrūksime karių“, – svarstė vaikinas.

Aukštąjį mokslą baigęs ir gerą darbą turėjęs Aleksejus ne­sigaili karo pradžioje nusprendęs prisijungti prie kariuomenės. Tačiau mokėdamas ang­lų kalbą neapsiri­boj­a oficialiais Ky­­jivo praneši­mais apie karo ei­gą ir domisi, ką rašo Va­karų ekspertai.

„Įvairių karų statistika bylo­ja, jog puolantieji praranda 2–3 kartus daugiau karių, nei besiginantys, o mūsų, ukrainiečių, ir tuo pačiu potencialių kareivių, yra kelis kartus mažiau, nei Rusijoje. Vadinasi, mūsų puolamosios galimybės yra ribotos. Be to, mes turime kelis kartus mažiau artilerijos ir tankų, o Vakarų žadama pagalba situacijos kardinaliai nepakeis“, – tvirtino Aleksejus.

Vaikino pesimizmui dėl karo baigties įtakos galimai turi jo patirti sužalojimai, kontūzija ir prasitartas noras būti atleistam nuo tolesnės karinės prievolės.

Vėliau Charkive teko sutikti dar porą kariškių, kurie taip pat teigė abejojantys, ar pergalė kare reikš visų okupuotų žemių atgavimą. Šiuo metu Charkive net kalbinant civilius, kurie žinių apie karo eigą semiasi iš oficialių propagandos šaltinių, tenka išgirsti abejonių dėl visų žemių atsikovojimo. Tokių dvejonių nesi­girdėjo praėju­sį rudenį, kai per prasidėjusį kontr­puolimą Uk­rainos kariai vieną po kitos vadavo Charkivo regiono gyvenvietes.

Visai kitokia situacija buvo ka­ro pradžioje. Tada šnekinti uk­rainiečiai apie pergalę išvis nekalbėjo, tik vylėsi, kad gal priešo puolimą kokiu nors būdu pavyks sulaikyti, ir Mask­va visos šalies neužims. Vėliau, okupantams įstrigus ir atsitraukus nuo Kyjivo, žmonių optimizmas ėmė didėti, o šalies vadovai vis drąsiau tvirtino, jog Ukraina lai­mės ir atsikovos viską, kas bu­vo prarasta nuo 2014-ųjų.

Aleksejaus žodžius apie fronte patiriamas didžiules karių netektis netiesiogiai patvirtino Charkive regėti vaizdai, kai policininkai rytą judrioje sank­ryžoje stabdė mašinas ir vairuotojams įteikinėjo šaukimus į karinį komisariatą. Išeinant iš metro ties geležinkelio stotimi, policininkai taipogi tikrino visų pilnamečių vyrų dokumentus ir įteikinėjo šaukimus.

„To nebuvo dar prieš kelis mė­nesius, matyt, dabar ėmė trūkti karių. Jei gavęs šaukimą neatvyksi į komisariatą, gresia griež­ta bausmė“, – teigė 52-ejų gais­rininkas Denisas.

Jis papasakojo jau tris kar­tus gavęs šaukimą, tačiau ko­misariate sužinodavo, jog ėmimas į karo tarnybą jam laikinai atidedamas.

„Susitaikiau su mintimi, kad gali tekti vykti į frontą, tai suprantu ir neišsisukinėsiu. Tačiau apmaudu, jog dalis jaunų vyrų nuolat slepiasi namuose, kad tik negautų šaukimo ir nebūtų paimti į kariuomenę, dalis neteisėtais būdais sugeba „su­siveikti“ medicinines pa­žymas dėl sveikatos arba leidimus išvykti į užsienį. Tokių yra mažuma, bet yra“, – kalbėjo Denisas.

Apie tai, kad keli bičiuliai slepiasi nuo šaukimo į kariuomenę neišeidami iš namų, Dnip­re prasitarė ir Aleksejus. Jo bi­čiuliai karo pradžioje su šeimomis esą pabėgo iš Mariupolio į Dniprą, bet čia neužsiregist­ravo kariniame komisariate ir todėl negauna šaukimų atvykti į komisiją.

„Karas išryškino gerąsias ir blogasias žmonių savybes: vieni savanoriais išvykome į frontą, kiti nuo karo prievolės įvairiais būdais išsisukinėja, vieni šeria pabėgusių kaimynų augintinius, o kiti plėšia išvykusiųjų butus. Ukrainoje, kaip ir visame pasaulyje, yra įvairių žmonių, nesame vien pat­riotai“, – sakė Aleksejus. 

Nuo pat karo pradžios iš fron­to reportažus rašantis Lenkijos tinklalapio „Onet“ korespon­dentas Marcinas Wyrwalas teigia, jog padėtis fronte nėra tokia gera, kaip  skelbiama. Pa­­sak jo, Ukrainos kariuomenės štabas kasdien pateikia informaciją apie priešui padarytą žalą ir nukautus okupantus, bet neužsimena apie saviškių netektis. 

Kad ukrainiečių karių žūva la­bai daug, man ne kartą sakė patys kariūnai. Keli Bachmute kovojantys vyrai patvirtino, jog Rusija savo karių netausoja ir jų žūva 2–3 kartus daugiau, tačiau neslėpė, kad būna mūšių, kuomet daugiau nukaunama ukrainiečių. Vienas policininkas sakė, kad jo kolega, pasiųstas komandiruotėn į pafrontės miestą Kupianską, esą privalėjo pasirašyti raštą, jog neviešins nei žuvusių, nei sužeistųjų skaičius. 

Ukrainos vadovų nenoras skel­b­ti tiesos apie karių netek­tis bei pralaimėjimus yra suprantamas – taip daroma siekiant pakelti karių ir visuomenės dvasią. Tačiau „Onet“ korespondentas teigia, kad prezidentui Volodymyrui Zelenskiui vėliau gali būti keblu tautiečiams paaiškinti, kodėl toks didelis žuvusiųjų skaičius ir kodėl taikos sutartis pasirašoma (jeigu taip įvyktų) neatgavus visų žemių, nors buvo žadėta.

Apie tai, jog karas greičiausiai pasibaigs Ukrainai neatgavus visų okupuotų teritorijų, rašė ir Lenkijos vidaus reikalų eksministras, buvęs vyriausybinio saugumo centro vadovas Antonis Podolskis. Jis priminė, kad Vakarų viltys, jog Rusijos ekonomika dėl paskelbtų sankcijų labai nukentės ir ji bus nepajėgi tęsti karo, nepasitvirtino. Ne­pasitvirtino ir spėjimai, jog Rusija pritrūks tankų ir artilerijos sviedinių bei raketų, nes net Vakarams nusiuntus žadėtų tankų bei šaud­menų į Uk­rainą, ši jų turės keletą kartų mažiau, nei priešai. Be to, vakarietiški tankai, nors ir modernesni, taip pat yra sunaikinami.

A. Podolskis priminė ir tai, kad Vakarų lyderiai didžiausiu savo priešu laiko ne Rusiją, o Kiniją, ir jiems pirmoje vietoje yra ne Ukrainos, o globalūs interesai. Socialinės apklausos liudija, jog tik ES valstybių gyventojai kare labiau re­mia Ukrainą, tačiau Lotynų Amerikos, Af­­rikos ir Azijos šalių piliečiai labiau palaiko Rusiją arba yra neutralūs. Indijos ir Brazilijos vyriausybės atsisakė perduoti Kyjivui seną sovietinę ginkluotę ir ragina Kyjivą bei Maskvą pasirašyti taikos sutartį. Siekdamos išlaikyti gerus ekonominius bei politinius santykius su minėtų regionų valstybėmis, didžiosios Va­karų valstybės ne­nori nepaisyti ten vyraujančių nuotaikų, taip, kaip Berlynas negali ignoruoti prasidėjusių antikarinių demonstracijų. Dauguma trečiojo pasaulio šalių kažkada buvo Vakarų valstybių kolonijomis ir dabar į Vakarus žiūri įtariai.

Anot A. Podolskio, Kyjivas no­rėtų, kad NATO įsitrauktų  į Uk­rainos karą su Rusija ir ši suskiltų į kelias smulkesnes valstybes, tačiau tai esą yra nerealu. Vakarų lyderiai kalba apie paramą Ukrainos nepriklausomybei, bet nemini, jog palaikys jos siekius atsikovoti visas žemes. Tuo tarpu Ukraino­je neseniai atlikta socialinė apklausa paliudijo, kad net 87 proc. šalies gyventojų remia įdėją kovoti tol, kol bus išlaisvintos visos priešo užimtos teritorijos. 

Valstybinė Lenkijos žiniasklaida kritikuoja A. Podolskio ir kitų vietos bei užsienio ekspertų pasisakymus, nepritariančius Kyjivo siekiui tęsti karą, kol bus atgautos visos okupuotos žemės. Lenkija ir Baltijos šalys, patyrusios ankstesnę Rusijos okupaciją ir nepasitikinčios šios šalies taikingumu, rems tokius Ukrainos siekius. Ar jiems bus lemta išsipildyti, parodys laikas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.