Sielos žaizdoms gyti padeda gamta ir žmonės

Tęsiantis karui Ukrainoje, jau nebestebina pranešimai apie tai, kad kažkur kai­my­nys­tėje ap­sistojo nuo siaubo bėgantys ukrainiečiai. Jie ir patys sa­ko: žmogus prie visko pripranta, su viskuo susitaiko. Ir vis tik kalbantis su laikinais mūsų šalies gyventojais, ne­ga­li nesistebėti jų didžiadvasiškumu.

Julia Malievanova su vyru And­rejumi ir 14-mete dukra Ali­na šiuo metu gyvena Šiau­duvoje, dirba abu sutuoktiniai tenykštėje nestandartinių baldų gamyba užsiimančioje įmonėje „Vilgma GI“. Šios ukrainiečių šeimos istorijoje įdomu tai, jog viskas susiklostė tarsi savaime, tarsi iš dangaus juos bū­tų pas mus atvedęs likimo pirštas. Jų namai – Mariupolyje. Šis pietryčių Ukrainos uostamiestis su maždaug puse milijono gyventojų iki karo garsėjo pramone. Julia ir Andrejus dirbo metalurgijos srityje – Andrejus buvo meistras, Julia – konst­ruktorė. Tačiau Mariupolis bu­vo tas miestas, kurį rusai stip­riausiai atakavo pirmomis ka­ro dienomis.

„Iš Mariupolio išvykome po poros mėnesių nuo karo pradžios – tiesiog taip reikėjo. Iš­va­žiavome kartu su vyro brolio šeima. Dar Ukrainoje žinojome, kad esą jeigu nori materialinės gerovės, reikia važiuoti į Vokietiją, o jeigu svarbiau šiltas priėmimas – į Lietuvą. Taip ir atsiradome gegužės mėnesį Vilniuje“, – pasakoja Julia.

Šeimos nariai norėjo gyven­ti vieni netoli kitų, giminaičiai pasirinko Tauragę, o Julia su And­rejumi apsistojo Kvė­dar­no­je ir pradėjo buto paieškas Ši­­la­lėje. 

„Žinome, kad esame čia tik laikinai, bet nesinorėjo tik būti, ieškojome, kuo užsiimti. Juk tik taip galima apsisaugoti nuo grimzdimo į depresiją. Kita ver­tus, puikiai supratome, jog Ši­la­lėje pagal profesiją darbo nerasime, todėl buvome pasirengę imtis bet kokio. Deja, ne visur galima dirbti nemokant kalbos, o mes apie ją net girdėję nebuvome. Tiesą sakant, tik atvykę į Lietuvą ir pradėjome domėtis, kas tai per šalis“, – prisimena pašnekovė.

Moteris buto ir darbo ieškojo atkakliai, bet vis kas nors ne­pavykdavo. Pagaliau rugsėjo mė­nesį surado UAB „Vilgma GI“ darbo skelbimą, kad reikia konst­ruktoriaus. Tad pirmiau susirado darbą, o ne butą. Bet, kaip sako Julia, Lietuva išsiskiria šiltais ir nuoširdžiais žmonėmis.

„Sutikau ypatingus žmones Liudą ir Vaclovą Kromelius bei jų dukterį Godą. Aš nesu dirbusi baldų pramonėje, o jie vis tiek manimi patikėjo ir iki šiol palaiko, padrąsina. Toje pačio­je įmonėje įsidarbino ir sutuoktinis. Ir nors mudviejų dabartinė veikla visiškai skirtinga nuo to, ką veikėme savo šalyje, jau pradedame perprasti naujo darbo subtilybes“, – juokiasi ukrainietė.

Ir prisipažįsta tikėjusi, jog adaptacija bus lengvesnė – maniusi, jog konstruktoriaus darbas ar su metalu, ar su mediena yra panašus. Tačiau paaiškėjo, kad darbo pobūdis yra ki­toks nei ji įsivaizdavo, nors konst­ruktorės išsilavinimas pra­ver­čia. Tai patvirtina ir įmonės steigėja Liuda.

„Įmonė gyvuoja jau 30 metų. Pati dirbau konstruktore, bet atėjo laikas pailsėti, tad pradėjau ieškoti pamainos. Esu labai patenkinta, kad į darbo skelbimą atsišaukė būtent Julia – ji puikiai viską supranta, perima mano patirtį be didesnių pastangų. Ir kalbu ne tik apie technines žinias – ji brėžiniuose jau rašo lietuvių kalba. Galit įsivaizduoti?“ – giria savo mokinę įmonės savininkė.

Pasak Julios, beveik kartu su darbu atsirado ir pasiūlymas apsigyventi Šiauduvoje. Bu­tą jiems be nuomos mokesčio išnuomojo vietos gyventojai Zi­ta ir Stasys Blinstrubiai. Šei­mi­nin­kai šeimai skyrė ir daržo, kur Julia jau rengiasi sodinti agurkus. Tad L. Kromelienė juokauja, jog šeima greitai iš mūsų kraštų neišvažiuos – reikės der­liaus sulaukti. 

„Esame viskuo labai paten­kin­­ti: turime darbus, dukra lan­ko Šilalės Dariaus ir Girėno pro­gim­naziją, nuotoliniu būdu ji mokosi ir ukrainietiškoje mokykloje, turime būstą, darbdaviai pasirūpino, kad įsigytume automobilį. Bet kur kas svarbiau, jog virš galvų neskraido lėktuvai.

Gyvendama didmiestyje, net pagalvoti negalėjau, jog kada nors galėčiau įsikurti kaime. Bet puikiai jaučiuosi miestelyje, kur tėra vos 300 gyventojų, panašiai tiek, kiek buvo mūsų namo kieme“, – dėkodama likimui už kelyje atsiųstus puikius žmones kalba karo imigrantė.

Darbovietė yra prie pat ežero, tad ukrainietė neatsistebi gamtos vaizdais: čia ji mačiusi ir gandrą, kurį Ukrainoje apskritai retai kur išvysi, per pietų pertrauką išeina pasivaikščioti, pasiklausyti paukščių čiulbesio.

„Tik apsistojusi Šiauduvoje su­pratau, kiek daug gavau. Nie­kur neišeidama galiu stebėti saulėtekius ir saulėlydžius, pie­voje matau vaikštinėjančias stir­nas, strikinėjančius kiškius. Ta ramybė geriausiai padeda gyti dvasiškai. Žinoma, dar ir vietos žmonių geranorišku­mas. Mums tai labai svarbu ir brangu“, – sako moteris.

Nors dar nėra metų, kai atvyko į iki tol nežinomą Lietuvą, šiandien Julia jau supranta lietuviškai ir bando kalbėti mūsų kalba. Tam pasitarnauja ne tik betarpiškas bendravimas darbo kolektyve, bet ir dukros Ali­nos mokymasis lietuviškoje mo­kykloje. Mergaitė Ukrainoje mo­kėsi matematikų klasėje, buvo matematikos olimpiadų dalyvė, prizininkė, tad mokslai jai sekasi ir Lietuvoje. Alina lietuviškai kalbasi su klasės draugais, domisi Lietuvos istorija, o įgytas žinias aptaria su tėvais. 

„Labai įdomu derinti žinias, kurias gauna mūsų vaikai Uk­rainos mokykloje apie Kijevo Ru­sią ir čia apie Lietuvos Di­džią­ją Kunigaikštystę. Prade­dame Lietuvą pažinti kaip valstybę iš vidaus ir vis labiau supran­tame, kad jūsų šalis, nors ir ne­didelė teritorijos prasme, bet stipri savo žmonėmis. Štai mus priėmė lyg savus, lyg gimines, kolegos darbe net specialiai rusiškai ar angliškai mokėsi, kad su mumis susikalbėtų. And­­re­jus jau irgi šiek tiek pramoko lietuviškai, aš kalbu rusiškai, angliškai, bandau ir lietuviškai“, – atvirauja pašnekovė.

Julia sako vis dažniau aptinkanti panašumų tarp ukrainiečių ir lietu­vių kalbų. Ji prisipažįsta anksčiau nelabai skyrusi Bal­ti­jos valstybių, tačiau dabar, kai kas iš draugų klausia, „kaip ten Lat­vi­joje“ sekasi, moteris net įsi­žei­džianti – juk gyvena Lie­­tu­voje. 

Ji sako tikinti, jog anks­čiau ar vėliau ateis laikas grįžti į gimtinę. 

„Dažnai sapnuoju, kad esu namuose, Mariupolyje, bet ramybės neduoda mintis, kaip rei­kės suspėti laiku atvykti į dar­bą Šiauduvoje“, – prisipažįsta pa­š­nekovė ir akcentuoja, jog karą mačiusiųjų nuotaika jau niekuomet nebebus tokia, kokia buvo.

„Labai daug priklauso ir nuo požiūrio. Pavyzdžiui, mes sau neleidžiame kristi į depresiją, o pagrindinis vaistas yra užim­tumas, darbas, siekis, jog kuo mažiau laiko liktų gilintis į sa­vo problemas. Juk kas jau kas, o mes, ukrainiečiai, išmokome gyvenimą vertinti visiškai kitaip – reikia stengtis gaudyti kiekvieną momentą, nieko per daug neplanuoti, nes rytą gali atsibusti ir suprasti, kad gyvenimas pasikeitė negrįžtamai“, – sako Julia. 

Ji juokauja, jog dar nespėjo paragauti mūsiškių cepelinų su varške, o štai su mėsos įdaru jai labai patiko. Įvertino ir lietuvišką šakotį, bet kaip galima gerti ir net parduotuvėje pirkti, tarkime, raugintų kopūstų sultis, net neįsivaizduojanti. 

„Rauginti kopūstai pas mus taip ir valgomi – rauginti. O Liuda anądien sako, paragauk troškintų raugintų kopūstų su mėsa. Bet man vis tiek nesuprantama, kam gatavą produktą dar kartą gaminti. Dar ir raugintų kopūstų sriuba būna? Šito irgi nežinojau. Kepti mėsos gaminiai mums labiausiai priimtini, nes beveik niekuo nesiskiria nuo namų maisto. Ką bekalbėti apie lašinius – jie patys mėgstamiausi ir tokie pat, kaip Ukrainoje“, – apie maisto panašumus ir skirtumus kalba Julia.

Pasak moters, ukrainiečiai ne­įsivaizduoja valgiaraščio be uk­rainietiškų barščių, silkės, o šventėms ji ir gyvendama Lie­tu­voje ruošia tradicinius savo šalies patiekalus: Kalėdų stalas neįsivaizduojamas be sausų vaisių kompoto uzvar, kruopų košės (kūčios) kutya (kviečių arba miežių košė, į kurią be­riama razinų, aguonų ir riešu­tų, pagardinama medumi), o Ve­lykos – be kepinių kulyči. Beje, ukrainiečiai velykaičius margina panašiai, kaip ir lietuviai – svogūnų lukštais, vašku. Ar­tė­jant Velykoms, Julia dalijasi receptu, kurį siūlo išmėginti „Ši­la­lės artojo“ skaitytojoms. 

„Šiaip velykiniai kulyči reikalauja daug laiko bei įgūdžių, bet aš turiu paprastą ir jau patikrintą receptą, pagal kurį gaminame kartu su dukra ir visada pavyksta. Siūlau Velykoms ukrainietiškų skanėstų“, – rodydama savo su Alina pagamin­tų pyragaičių nuotrauką, sako ukrainietė.

* * *

Tradiciniai ukrainiečių velykiniai kulyči

600 g varškės, 6 kiaušiniai, 360 g cukraus, 140 g sviesto, 20 g vanilinio cukraus, 30 g kepimo miltelių, citrinos žievelės, 1 arbatinio šaukštelio druskos, 440 g kvietinių miltų, po 150 g razinų, džiovintų spanguolių, šaukštelio kardamono.

Sviestą ištirpinti ir supilti į varškę, viską suplakti iki vienti­sos masės. Kiaušinius išplakti su cukrumi ir vaniliniu cukrumi atskirai. Į persijotus (būtinai) miltus suberti kepimo miltelius ir iš­maišyti. Į kiaušinių plakinį sukrėsti varškės masę ir gerai išmaišyti, po to berti miltus, kardamoną, gerai išmaišyti ir galiausiai suberti džiovintus vaisius. Juos iš vakaro ar prieš pusdienį reikėtų užmerkti romo gėrime (prieš beriant į tešlą nukošti). Tešlą dėti šaukštu į aliejumi suvilgytas formeles (kad neliptų) maždaug 2/3, nes pyragaičiai kils. Kepti 160 laipsnių temperatūroje apie 40 min.

Iškeptus atvėsusius pyragėlius Julia puošia glazūra bei pirktais pabarstukais. Bet tai yra kiek­vienos šeimininkės fantazija.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.