Rusija prisiminė „tėvynainius“

Kremliaus propaganda laikas nuo laiko prisimena rusakalbius Baltijos šalių gyventojus. Kaltinimai esą juos diskriminuojant skrieja iš Rusijos Lietuvai, Latvijai ir Estijai jau ne pirmą dešimtmetį. Tai buvo viena mėgiamiausių Kremliaus dezinformacijos temų dar tais laikais, kai apie iš Rusijos sklindančios propagandos pavojų nebuvo plačiai kalbama. Kita vertus, bandydama pateisinti tiek savo hibridinę, tiek vėliau ir atvirą agresiją prieš Ukrainą, Maskva irgi gana aktyviai manipuliavo įvairiomis „skriaudžiamų rusakalbių“ temomis bei potemėmis. 

Aptiko „diskriminaciją“

Balandžio pradžioje apie Baltijos šalyse gyvenančius „tėvynainius“ prisi­mi­­nė Rusijos parlamentas – valstybės Dū­ma.

Joje buvo nubalsuota už pareiš­ki­mą „Apie nepriimtiną represi­nę Lat­vi­jos, Lie­tuvos ir Estijos politiką rusakalbių gyventojų atžvilgiu“. Dokumente teigiama, kad Baltijos šalyse rusų kalba yra politiškai išstumiama iš visų visuomeninio gyvenimo sferų, žiniasklaidos bei švietimo. Skambėjo ir kaltinimai vadinamąja rusofobija, istorijos perrašymu, simpatijomis „neofašizmui“ ir pan. Verta paminėti, jog visi minėti kaltinimai nėra nauji, Kremliaus propaganda kartoja juos mažų mažiausiai jau kelis dešimtmečius. 

Paneigti Rusijos Dūmos pareiškimą bei parodyti jo manipuliatyvumą nėra sunku. Pirmiausia, rusų kalba neturi jokio oficialaus statuso Baltijos valstybėse ir gali pretenduoti į funkcionavimą visuomeninėse gyvenimo sferose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ne daugiau, nei kitos užsienio kalbos. Be to, Baltijos valstybėse vis dar veikia valstybinės rusakalbės mokyklos. Tiesa, kad jose nemažai dėmesio skiriama valstybinės kalbos mokymui, dalis dalykų vedami lietuvių, latvių ar estų kalba, kas irgi yra natūralu – tai padeda vaikams iš rusakalbių šeimų geriau integruotis į Baltijos šalių visuomeninį gyvenimą, būti konkurencingiems darbo rinkoje bei pan. 

Ironiška ir tai, kad dabar Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, ko gero, veikia daugiau žiniasklaidos priemonių rusų kalba, nei anksčiau, t.y. kalbant apie laikotarpį po Sovietų sąjungos žlugimo. Tai lemia faktas, jog Baltijos valstybėse prieglobstį randa ištisos redakcijos, negalin­čios laisvai dirbti pačioje Rusijoje dėl Maskvos represijų prieš savo visuomenę.  

Pradingusi riba

Kaip minėta, tradiciniai propagandos teiginiai šį kartą nuskambėjo ne kokioje nors Rusijos propagandinėje žiniasklaidos priemonėje, bet iš esmės valdžios organo pareiškime. Tai demonstruoja dar vieną tendenciją, kuri yra su­sijusi su Kremliaus propa­gan­dos ypatybėmis. Tiksliau – kalba eina apie vieną esminę ypatybę, kurią galima apibrėžti taip: šiandieninėje Rusijoje nusitrynė riba tarp dezinformacijos ir diplomatijos bei tarptautinių santykių. Įdomu tai, kad net sovietmečiu šita riba egzistavo. Tai reiškia, jog sovietinės žiniasklaidos priemonės bei viešasis diskursas buvo perpildyti ideologinių ir propagandinių pranešimų, nukreiptų prieš „supuvusius Vakarus“, tačiau oficialiu lygmeniu Nikita Chruščiovas ir Džonas Kenedis, nors ir atstovaudami priešiškoms valstybėms, galėjo kalbėtis nemeluodami vienas kitam. Bū­tent tokiu būdu buvo sprendžiama Karibų krizė, kai tuometinė Sovietų sąjunga ir JAV rimtai priartėjo prie branduolinio karo slenksčio. 

Šiandien Rusijos lyderiai meluoja atvirai ir net neraudonuoja prigauti. Įvairaus pobūdžio propagandos naratyvus skleidžia ir kartoja visi aukšti Rusijos pareigūnai, įskaitant ir prezidentą Putiną. Tai savotiškai sujaukia įprastą diplomatinę sistemą. Galima pastebėti, jog kiti pasaulio lyderiai gana ilgą laiką negalėjo priprasti prie to, kad Rusijos politinio lauko atstovai gali taip atvirai ir įžūliai manipuliuoti informacija bei pūsti dūmus į akis.  

Geriausias atsakas

Būtina paminėti, jog Rusijos Dūmos pareiškimas nepraėjo nepastebėtas, o geriausią atsaką į jį parengė patys rusakalbiai Baltijos šalių gyventojai, tarp kurių pirmiausia išsiskyrė naujausios politinės emigracijos iš Rusijos atstovai. Reaguojant į Dūmos pareiškimą, buvo paskelbti net keli Baltijos šalyse gyvenančių rusakalbių atsakymai. Viename, kuris pavadintas „Atviras laiškas valstybinei Dūmai nuo Rusijos piliečių, gyvenančių Baltijos šalyse“, ironiškai akcentuojama, kad būtent Rusijos piliečiai yra „pagrindiniai Baltijos šalių rusofobai“, nes pernelyg gerai žino, kaip veikia dabartinė Rusijos Federacija. Atvirame laiške pabrėžiama, kad Rusijos piliečiai Baltijos šalyse bijo ne Lietuvos, Latvijos ar Estijos, bet pačios Rusijos, kuri nevengia taikyti represines priemones prieš savo gyventojus. Akcentuojama ir tai, kad šiandien rusams tenka bėgti į Baltijos šalis, atkartojant likimą tokių garsių įvairių laikotarpių rusų disidentų kaip kunigaikštis Andrejus Kurbskis ar filosofas Levas Karsavinas. 

Kita reakcija, pavadinta „Rusakalbių Lietuvos gyventojų pareiškimas“, irgi atmeta Rusijos parlamento kaltinimus Baltijos šalims. Pareiškime pažymima: „(Mes) pasirinkome Lietuvą naujam gyvenimui pradėti, nes nepritarėme Kremliaus agresyviems veiksmams prieš kitas šalis, o taip pat ir prieš savo šalies žmonių teises bei laisves. Mes nepritariame Rusijos įsikišimui į suverenių valstybių reikalus ir karinių konfliktų kėlimui“ (pareiškimas buvo paskelbtas rusų ir lietuvių kalbomis, čia cituojama lietuviška pareiškimo versija – aut. pastaba).

Žinoma, minėtus atsakus į Dūmos kaltinimus galima vertinti skirtingai. Galbūt juos mažai kas pastebės, o patys atsakomieji pareiškimai yra ne daugiau kaip, vaizdžiai tariant, lašai jūroje. Tačiau tai svarbūs lašai – pačių Rusijos piliečių ir rusakalbių Baltijos šalių gyventojų pozicija padeda demaskuoti Kremliaus propagandos pastangas, leidžia prigauti ją meluojant. 

Faktas yra ir tai, kad ypač po Rusijos pradėto atviro karo prieš Ukrainą į visus Rusijos piliečius, ir ne tik Baltijos valstybėse, pradėta žiūrėti įtariai. Pag­rindinė užuojauta ir parama dabar natūraliai tenka ukrainiečiams, bėgantiems nuo karo. Šiame kontekste Ru­sijos piliečių, gyvenančių Lie­tu­voje, Lat­vijoje ir Es­tijoje, ryžtas netylėti bei atsakyti į tuščias Dūmos preten­zijas yra galbūt dar vertingesnis bei reikš­min­gesnis, nei esant kitokiai situa­cijai.

Viktor DENISENKO

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas