Logo
Spausdinti šį puslapį

Geniotalis tikrina valdžios mąstymą

S. N. Kibelienė rodo smegduobę T. Bartkui S. N. Kibelienė rodo smegduobę T. Bartkui

Dešimtmetį tempusi gumą, Šilalės savivaldybė pagaliau ryžosi Geniotalio vandens tėkmės suregu­liavimo statinius pripažinti savivaldybės nuosavybe, tačiau tam paprieštaravo Vyriausybės atstovė Tauragės apskrity­je Irena Ričkuvienė. Jos nuomone, pirmiausia reikia ieškoti hidrotechninių įrenginių šeimininko, jei neatsiras - skelbti juos bešeimininkiu turtu ir tik ta­­da spręsti, ką su tais įrenginiais daryti. Paprastiems žmonėms toks Vyriausybės atstovės reikalavimas visiš­kai nesuprantamas: kur matyta, jog kas nors ieškotų šei­mininko upe­liui, kuris net ir mūsų iškreipto teisingumo valstybėje privatus būti niekaip negalėtų.

Gyvena virš prarajos

Kvėdarniškė Stanislava Ni­jo­lė Kibelienė, galima sakyti, jau gerą dešimtmetį gyvena virš prarajos - per jos kiemą teka į hidrotechninius įrenginius nuvestas Geniotalio upelis. Sovietiniais metais nutiesti didžiulio skersmens vamzdžiai susidėvėjo, vanduo sunkiasi per sujungimus ir graužia žemėje savo kelius, todėl moters kieme nuolat atsiranda įgriuvų.

S. N. Kibelienė dar atsimena laikus, kai Geniotalis laisvai tekėjo per jų kiemą.

„Mažas upeliukas pa­tvin­davo tik pavasarį. Tu­rė­jome tiltuką ir mums buvo gerai“, - pasakojo moteris.

Tačiau jau senų seniausiai nedidelis upeliukas tapo van­deningu upeliu. Melio­ruo­jant laukus, į jį buvo nuvesti visi įrenginiai, todėl vanduo plūsta po kiekvieno didesnio lietaus, o pavasario polaidžiais veržiasi per įrenginių kraštus. Du dideli 12,5 m ilgio ir 1,6 m skersmens gelžbetoniniai vamzdžiai, kuriais nukreiptas upelis, įkasti S. N. Kibelienės kieme ir eina per dar dviejų kvėdarniškių valdas.

Tačiau tik vienintelė S. N. Kibelienė atkakliai atakuoja savivaldybę. Kitos išeities moteris neturi, nes jos kieme nuolat atsiveria smegduobės. Pirmoji pasirodė 2007 metais. Tada S. N. Kibelienė pagalbos dar ieškojo buvusioje Kvėdarnos melioracijos įmonėje. Moteris dėkinga daug kartų į jos kiemą skubėjusiam inžinieriui Rimantui Padgureckui, bet ir jis ne stebukladaris - tegalėjo tik duobes žvyru užpilti. Prieš 30 metų statytiems įrenginiams verkiant reikalinga rekonstrukcija, todėl  S. N. Kibelienei buvo pasiūlyta kreiptis į savivaldybę, kuri vienintelė šiam reikalui galėtų skirti pinigų.

Moteris raštus rajono valdžiai rašė kone kasmet. Dažniausiai gaudavo atsiprašymą už nesklandumus bei pranešimą, jog viską sutvarkys seniūnas. Tačiau seniūnas lėšų irgi turi tik žvyrui atvežti. O Stanislava Nijolė, net ir nebūdama inžiniere, gerai supranta, kad, smegduobes užpylęs žvyru, problemos neišspręsi - kol vanduo sunksis per gelžbetoninius vamzdžius ir plaus gruntą, tol jos kieme atsivers pavojingos įgriuvos. Netikėtai atsiradusios, jos gali tapti tikrais spąstais - kartą į tokią duobę vos neįkrito Stanislavos Nijolės anūkė.

Bet valdžia, pasak moters, neskuba. Kai 2014-aisiais ji parašė paskutinį raštą, atvažiavusi savivaldybės Turto ir ekonomikos skyriaus vedėja Reimunda Kibelienė, Stanislavos Nijolės vyro brolio marti, esą nuramino, jog dabar tai jau tikrai sulauks rekonst­rukcijos. Tačiau praėjo metai, bet jokie darbai kaip nevyko, taip ir nevyksta. Nematydama kitos išeities, kvėdarniškė jau pati rengiasi aukštinti užtvankos kraštus - miestelyje keičiant šaligatvį, liko senų bortelių, tad ji sunešė juos prie pralaidos. Jei nepratekantis vanduo laužtųsi per jos kraštus, borteliai būtų šiokia tokia pagalba.

Būtina skubi rekonstrukcija

Paskutinį prašymą atkreipti dėmesį į avarinius melioracijos įrenginius S. N. Kibelienė savivaldybei pateikė lygiai prieš dvejus metus - 2014-ųjų gruo­džio 11 d. Šių metų sausį savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus sudarė komisiją įren­ginių būklei, vertei bei nuosa­vybės teisėms nu­s­tatyti ir nurodė iki vasario 5-osios pateikti aktą su išvadomis.

Žemės ūkio sky­riaus specialisto Stasio Tubučio vadovaujama komisija nedelsė - jau vasario 1 d. pateikė savivaldybės administracijai S. N. Kibelienės valdoje esančių hid­rotechninių įrenginių apžiūros rezultatus. Nustatyta, kad vienu gelžbetoniniu vamzdžiu vanduo visiškai nebeteka, kito daugiau nei pusė yra užnešta visokiomis atliekomis. Virš linijų atsiveria smegduobės - įsiurbimo duobės.

Akte nurodoma, jog Geniotalio upelio tėkmės sureguliavimo projektas buvo parengtas 1987 m. kartu su anuometinio kolūkio „Naujas gyvenimas“ melioracijos projektu. Yra išlikęs planas, brėžiniai, sąmata, žinoma, kad darbai buvo atliekami iš melioracijos kapitaliniam remontui ir statybai skirtų lėšų. Tačiau priduodant projektą naudoti, šios lėšos nebuvo perduotos į melioracijos apskaitą, todėl melioracijos statiniai nėra perduoti Šilalės savivaldybei ir nėra įtraukti į melioracijos statinių apskaitą.

Komisija daro išvadą, jog būtina skubiai likviduoti avarinius padarinius, kol neįvyko nelaimingas atsitikimas, ir gyventojai nepatyrė materialinių nuostolių. Komisija mano, kad savivaldybės biudžeto lėšomis reikėtų atlikti bent minimalų melioracijos statinių remontą - iškirsti medžius ir išvalyti Geniota­lio upelį bei pralaidas, jog vanduo galėtų laisvai pratekėti. Darbų sąmatą parengu­sių specialistų skaičiavimais, minimalus remontas galėtų kainuoti apie 9 tūkst. eurų.

Komisijos nuomone, statinius būtina inventorizuoti bei perduoti Šilalės savivaldybei. Juridiškai įteisinus kaip savivaldybės turtą, lėšų įrenginių rekonstrukcijai būtų galima tikėtis iš valstybės ar Europos Sąjungos fondų.

Ieškos upelio šeimininko

Tačiau tai, kas akivaizdu specialistams, ne visada aišku paslėptų prasmių įpratusiems ieškoti politikams.

Visiškai suprantama, kad savivaldybė negali skirti biudžeto lėšų įrenginių, kurie jai neperduoti, remontui. todėl administracija parengė tarybos sprendimą įregistruoti savivaldybės nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus - Geniotalio upelio hidrotechninius statinius. Šio sprendimo projektą svarsčiusio Kaimo reikalų komiteto nariai teiravosi administracijos atstovų, kodėl taip ilgai laukta - juk prašymas pateiktas dar 2014-aisiais, per dvejus metus galėjo atsitikti ne viena nelaimė.

Administracijos direktorius R. Vaitiekus paaiškino, jog dokumentams parengti reikia laiko, be to, duobes seniūnijos atsiųsti žmonės užpildavo žvyru, o vamzdžius nuolat pravalydavo, kad prabėgtų vanduo.

Diskusijose niekas neprieštaravo, jog įrenginiai būtų įregistruoti kaip savivaldybės turtas - visi ir be pasiteisinimų suprato, kad tik dėl nežinia kaip atsiradusios klaidos ar valstybėje vykusių politinių pasikeitimų Geniotalio upelio vandens tėkmės sureguliavimo įrenginiai nebuvo perduoti kolūkiui, o vėliau savivaldybei. Tačiau net ir tokia diskusija nepatiko vicemerui Valdemarui Jasevičiui, netikėtai pareiškusiam, kad savivaldybė įrenginių neva gali ir neperimti. tada juos tvarkyti turės ten gyvenantys žmonės...

Tuoj pat atsirado girdėjusių, jog kažkur patys žmonės darė panašią melioraciją, tai dabar ji ir yra jų privati nuosavybė - savivaldybė ten savo nagų kišti negali.

Tačiau tokie argumentai yra nieko verti: savivaldybių melioratoriai jau prieš keletą metų susidūrė su ypatingai griežtais numelioruotiems upeliams tai­komais aplinkosaugos reika­lavimais, nes upelis, kas su juo bebūtų padaryta, yra gamtos turtas ir jį būtina saugoti.

Vyriausybės atstovei I. Ričkuvienei pareikalavus, Geniotalio upelio vandens tėkmės sureguliavimo įrenginius savivaldybė geriausiu atveju nuosavu turtu pripažinti galės nebent po metų - pirmiausia jiems turės būti suteiktas bešeimininkio turto statusas, o tam reikės net teismo sprendimo.

„Kodėl taryboje jūs tam neprieštaravote? Juk suprantate, kad tie įrenginiai yra valstybės - kaip ir pats Geniotalis?“ - praėjusią savaitę klausė S. N. Kibelienė kartu su „Šilalės artojo“ korespondentais jos kieme apsilankiusio tarybos nario Tado Bartkaus.

Bet prieštarauti Vyriausy­bės atstovės reikalavimui reiš­kia viena - savivaldybei gali tekti eiti į teismą. Tai užtruktų nė kiek ne trumpiau nei bešeimininkio turto pripažinimo procedūra. O kas per tuos metus įvyks Kvėdarnos gyventojų kiemuose, visiems, matyt, rūpi mažiausiai.

Ne be reikalo sakoma, kad Lietuvoje visi sukrunta tik tuomet, kai įvyksta nelaimė.

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Sovietiniais metais pakloti vamzdžiai nebesulaiko besisunkiančio vandens... 

... ir dėl to S. N. Kibelienės kieme nuolat atsiranda smegduobių

Atnaujinta Antradienis, 20 Gruodžio 2016 08:37
2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos