Rusijos raketos Poltavoje pražudė ir sužeidė beveik 400 žmonių

„Buvo truputį po devynių, ėjau su ketverių metų dukrele Olesia į parduotuvę, staiga kurtinantis sprogimas, net pritūpiau iš išgąsčio, po to griebiau dukrą ir parkritau su ja ant žemės. Tada pasigirdo antras toks pat žemę drebinantis sprogimas, mažoji persigandusi ėmė verkti, švel­niai ją užguliau, kad apsaugočiau nuo skeveldrų. Aplinkui suskambo ant žemės krentančių langų duženos, ėmė su­tar­tinai kaukti mašinų signalizacijos, o už mūrinės tvoros pasirodė juodų dūmų de­besis ir pasigirdo pagalbos šauks­mai”, – pasakojo Poltavos gyventoja Nata­li­ja Jaroš. 

Netrukus moteriai paskambino išsigandęs sutuoktinis Aleksandras, kuris atbėgęs jas drebančias parsivedė namo. Šeima kartu su merginos tėvais gyvena name, esančiame vos 30 metrų nuo mūrinės tvoros, juosiančios Poltavos karinį ryšių institutą.

Per 15 sekundžių atskridusios dvi raketos „Iskander” sukėlė vieną didžiausių tragedijų šiame kare – per sprogimą žuvo 55, sužeisti buvo 329 asmenys. Daugybė jų liko be rankų ar kojų, trisdešimties padėtis tebėra kritinė.

Kodėl Maskva savo taikiniu pasirinko 150 kilometrų nuo Rusijos sienos esantį miestą ir kodėl būtent šį institutą, žino vien Kremliaus vadovai. Kadangi žurnalistai į instituto teritoriją nebuvo įleisti, Poltavoje pasklido gandai, jog aukų yra daugiau nei pranešama, tačiau tai paneigė tiek medikai, tiek morgų atstovai. Nors įtarimų, kad dėl tragedijos iš dalies yra kalti ir vietos kariškiai, išsklaidyti nepavyko. Paaiškėjo, jog institute į paskaitas rinkosi ne tik studentai, bet ir į karą mobilizuoti vyrai, kuriems čia buvo rengiami apmokymai. Be to, prieš dvi savaites karinė miesto administracija išplatino skelbimą, kuriame miestiečius ragino tapti institute formuojamo skraidyk­lių operatorių dalinio nariais. Tai esą galėjo tapti akivaizdžiu įrodymu Kremliui, kad institutas iš dalies yra paverstas fronto karių ruošimo centru, mat po sprogimų Maskva gyrėsi, jog sunaikino Ukrainos karių bazę.

Įtariama, kad aukų skaičių padidino ir tai, jog mobilizuoti kariai tuo momentu kieme buvo sutelkti į vieną būrį rytinei rikiuotei. Taip tvirtina gar­sus ka­ro žurnalistas Jurijus Butusovas, priminęs, kad nors Rusija jau kelis kartus kitose vietose pražudė išrikiuotus karius, tačiau karininkai ir toliau daro tą pačią nusikalstamą klaidą. 

Tokį kaltinimą atsakingi vietos karininkai paneigė, tačiau Ukrainos parlamento Gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja Maryana Bezuh­la pareiškė, jog bus tiriami įtarimai dėl galimo aplaidumo minėtame institute.

Man Poltavoje tą dieną pavyko prakalbinti du tragediją išgyvenusius vaikinus. Abu patvirtino, kad kiemas buvo nuklotas žuvusiųjų bei sužeistųjų kūnais. Mobilizuotas 25-erių Maksimas pasakojo, kad trečią savaitę buvo apmokymuose institute, o pasigirdus oro pavojaus sirenai, laiptais leidosi iš penkto aukšto į slėptuvę rūsyje. Tačiau nespėjo, nes vienas po kito nugriaudėjo du sprogimai. Oro bangą jį bloškė į sieną ir parvertė ant laiptų. Nuo dūmų ir dulkių esą buvo taip tamsu, jog nieko nesimatė net įjungus žibintuvėlį. Aplink girdėjosi dejonės ir pagalbos šauksmai, tačiau vėl pasigirdus oro pavojaus sirenai, vadas sušuko bėgti į lauką, nes baiminosi, kad atskridus raketai, pastatas sugrius.

„Žuvo nemažai ir viduje, nes įgriuvę perdengimai sutraiškė dalį buvusiųjų rūsyje, tačiau tai, ką pamačiau lauke, buvo siaubinga. Aplink pilna negyvų, mėtosi kūnų dalys, aidi pagalbos šauksmai. Priklaupiau prie kelių arčiausiai buvusių žmonių, tačiau neužčiuopiau pulso ir suvokiau, jog padėti negaliu. Netrukus vėl pasigirdo oro pavojaus sirena, buvo liepta bėgti kuo toliau”, – pasakojo Maksimas.

Vaikiną labai prislėgė vaizdas, kai sužeisti kariai buvo tiesiog kraunami į sunkvežimius, nes trūko greitosios pagalbos automobilių. Maksimas sakė nemanęs, kad su žuvusiai kariais taip nepagarbiai elgiamasi, ir pagalvojo, kad ir jį į morgą būtų taip išgrūdę...

„Iš mano grupės, atrodo, niekas nežuvo, bet iš kitų daug. Ir tų, kuriuos neblogai pažinojau. Žmona netikėjo, jog aš pats atsi­pirkau tik smulkiomis skeveld­romis į ranką bei dešinės ausies apkurtimu, prašė, kad atsiųsčiau nuotrauką, kurioje stoviu visu ūgiu. Ji ketvirtas mėnuo laukiasi, bijau, kad stresas neatsilieptų kūdikiui. Į frontą mobilizuoja nuo 26 metų, dar galėjau neiti, bet nusprendžiau keršyti už Bachmute žuvusius brolį bei krikštatėvį. Mamai nesakysiu, kad buvau šiandien čia, jai ir taip sunku, serga vėžiu“, – kalbėjo vaikinas.

Maksimas sėdėjo ant šaligat­vio borte­lio ir nepertraukiamai rūkė. Kalbėjo lėtai, sakė, jog vis dar jaučia galvos svaigimą ir nedide­lį pykinimą, bet dėl galimos kon­tūzijos į medikus nesikreipė, nes norėjo, kad šie užsiimtų sunkiau sužeistais. Vaikinas tvirtino, jog tragedijos išvakarėse virš instituto kabojo žvalgybinė rusų skraidyklė, į kurią ukrainiečiams niekaip nepavyko pataikyti, ji vėliau nuskrido. 

31-erių Sviatoslavui buvo praskelta gal­va, kai sprogimo bangos pargriautas krito ant laiptų. Jis prašė pokalbio neįrašinėti ir turėjau pažadėti, kad jo pasakojimo neskelbsiu, nors šis buvo panašus į Maksimo.

Poltavoje gedulas tęsėsi tris dienas, visas jas prie septynių ligoninių girdėjosi maldos žmonių, kurie rinkosi, laukdami žinių apie sužeistųjų būklę. Dalis jų tebėra neatgavę sąmonės, tad nėra žinomos net jų pavardės. 

Dar didesnės raudos liejosi ties morgu, prie kurio aukų atpažinimui rinkosi giminaičiai.

„Mūsų pagalbos labiau prireikė ne sužeistiesiems, bet jų bei žuvusiųjų artimiesiems“, – sakė Gelbėjimo tarnybos psichologė Lena Dydyk. 

Prie instituto vartų pavyko įamžinti skausmingai prieštaringą akimirką: vienoje pusėje žmona bučiuoja vyrą ir džiaugiasi, kad jis netapo sprogimo auka, kitoje apsiverkusi moteris skaito ką tik gautą raštą, jog sutuoktinis žuvo. Džiaugsmas ir neviltis – neišskiriami palydovai kare.

Ne pagal amžių didelius išgyvenimus tenka patirti ir vaikams. Trys prie instituto tvoros užkalbinti paaugliai prisipažino, jog gyvena gretimuose namuose, yra labai persigandę bei maldauja tėvų išvežti juos kuo toliau nuo instituto.

Buvęs Poltavos karinis ryšių institutas buvo įkurtas 1968 m., du kartus buvo pripažintas geriausiu šioje srityje visoje Sovietų sąjungoje. Ne­priklauso­mo­je Ukrainoje jame įvyko pert­var­ky­mai, kelis kartus keitėsi pavadinimas ir pavaldumas. Nuo 2013 m. oficialiai tai – Karinis telekomunikacijų ir informacijos institutas, tačiau ir toliau vadinamas Kariniu ryšių institutu. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.