Teko sprukti nuo persekiojančios skraidyklės

Nuvykus į ukrainiečių užimtą teritoriją Rusijos Kursko srityje, labai akivaizdžiai matyti, kokias baisybes neša karas. Greta esantys kaimai, kuriuos skiria pasienio ruožas ir kurių gyventojai daug šimtmečių bičiuliavosi, dabar Ukrainos pusėje virtę griuvėsių krūva, o Rusijoje žmonės gyvena kaip gyvenę...

Tiesa, tris pastaruosius mėnesius ir Rusijos kaimo gyventojai patiria maisto trūkumą, nėra elektros ir telefono ryšio, atsirado kitokių suvaržymų. Tačiau ukrainiečių kariai rusų civilių nekankina, neprievartauja, neapiplėšinėja ir nedegina namų, kaip elgiasi į Ukrainos teritoriją įsiveržę Rusijos kariai. Kad ukrainiečių kariai Rusijoje neplėšikauja, o veža maistą, vaistus ir padeda civiliams, paliudijo ir patys rusai.

Sumų regiono sostinė Sumai nuo pasienio su Rusija yra nutolusi 40 kilometrų, o vaizdas, artėjant prie teritorijos, kas kelis kilometrus blogėja. Mat beveik trejus metus ukrainiečių kaimai buvo apšaudomi, ir kuo arčiau pasienio, tuo labiau. Spėjama, jog Rusija Ukrainos pasienio kaimus terorizuoja tam, kad gyventojai išsibėgiotų, vėliau būtų lengva tą teritoriją užimti, nes sugriautuose namuose ukrainiečių kariai neturi kur pasislėpti. Paskuti­nėje didesnėje Ukrainos pasie­nio gyvenvietėje Junakivka vaiz­das labai niūrus – sugriauta net mokykla ir cerkvė, keliai vos pravažiuojami per duobes, likusias po bombardavimų. Laimė, mane ir dar du lietuvius į Kurs­ko sritį 225 ukrainiečių bri­gados karys, pravarde „Lapinas“, gabeno amerikietišku šarvuotu automobiliu „Hummer“. Jis turėjo originalią antidroninę sistemą ir lengvai įveikė net didžiausias pelkes, per kurias nesiryžo važiuoti kiti automobiliai.

Kirtus pasienį Rusijos terito­rijoje, keliai tapo lygesni, akių nebadė namai sudegusiais stogais ir išdaužytais langais. Ne­su drąsuolis, neplanavau keliauti į Kursko regioną, o į Sumus nuvykau paprašytas lietuvio savanorio Valdo Bartkevičiaus. Jo vadovaujamas fondas sugebėjo parūpinti 48 mašinas Ukrainos kariams, tačiau Kyjive pritrūko vairuotojų, tad sutikau nuvairuoti vieną automobilį iki Sumų. Ten jie buvo išdalinti įvairiems daliniams, o du gavęs 225-osios brigados Užnugario skyriaus vadas, 44-erių Jurijus, šaukiniu „Gink­lininkas“, pakvietė apsilankyti rezerviniame jų poligone. Apžiūrint miške išraustus apkasų labirintus, technikos slėptuves bei po žeme įrengtus „miegamuosius“, ir išgirdau netikėtą pasiūlymą prisijungti prie vykstančių į Kursko sritį.

Kai sustojome pasižvalgyti Sudžoje ir toliau į Rusiją esančioje Kozača Lopan, „Lapinas“ įspėjo ilgai neužsibūti, nes, kalbinant kareivius bei praeivius, susidaro žmonių susibūrimas, o taip galima ir priešo dėmesį patraukti. Šio skraidyklės „Orlan“ sugeba pakilti net į dešimties kilometrų aukštį ir todėl yra nepastebimos, bet jų operatoriai daug ką mato, nes skraidyklėje yra galinga optika.

Rajono centras Sudža atrodė tarsi išmiręs. Mūšiai čia turbūt nebuvo labai dideli, nes namų sugriauta nedaug. Miestelis tvarkingas, pastatai gražūs, keliai geri.

„Daug kas čia prieš karą lobo iš pasienio kontrabandos su Ukraina, bet jei nuvyktumėt giliau į Rusiją, ten namai prastesni, o keliai košmariški“, – paaiškino „Lapinas“. 

Užtat Sudžos gatvių pakraščiuose styro daug sudegusių mašinų, tačiau dalį jų, pasirodo, slapta padega patys rusai.

„Tam, jog lengviau atskirtų naujai atvykusias mašinas ir žinotų, kad tai yra ukrainiečių kariai, į kuriuos galima nukreipti taikinius“, – sakė „Lapinas“.

Prie fermų stovėjo brangūs vakarietiški traktoriai ir kombainai. Jų niekas neliečia, nors tokią techniką į Ukrainą įžengę rusai grobia ir išsigabena.

Deja, yra Sudžoje ir lietuviškų ženklų – užėję į didžiausią maisto parduotuvę „Piatiorka“, šaldiklyje pamatėme Kauno mero valdomos įmonės „Viči“ krabų lazdelių pakuotes. Tiesa, jų nelietė net vagys, mat labai dvokė – neveikė šaldytuvai, lazdelės buvo sugedusios...

Sudžoje pavyko prakalbinti du vyriškius, kurie pasirodė esantys ukrainiečių kariai, persirengę civilių rūbais, kad priešo dronai neatskirtų nuo vietinių žmonių. Vienas nešė saviškiams priskintą pusmaišį obuolių, kitas pasirodė besantis sužeistas tankistas. Pastarasis pasakojo, jog nukentėjo per naktinį mūšį, kai priešo artilerijos sviedinys sprogo visai šalia. Karys sakė, jog kiti trys bendražygiai išliko sveiki, o jam skauda šonkaulius kairėje krūtines pusėje. Vyriškis delnu prisilaikė tą vietą, sakė, kad nuo pat ryto laukia evakuacijos į ligoninę, tačiau jo išgabenimas užstrigo, nes visų pirma rūpinamasi sunkiau sužeistais.

Penketą kilometrų giliau į Ru­siją sustojome Kozačaja Lop­nia kaimelyje, kuriame pasi­kal­bėjau su dviem vietiniais vyrais Valentinu Černyšo­vu ir Sergeju Stepaničenka, karučiais tempusiais iš šulinio prisemto vandens bidonus. Jie pasakojo, jog ukrainiečių kariai maisto atveža, tačiau nebėra dujų, centrinio šildymo ir vandens. Vyrai prašė perduoti lietuviams, jog karas yra labai blogai, kaime kasdien aidi sprogimai ir žūva žmonės, jie labai kenčia. Tiesa, jie nieko neatsakė į mano pastabą, kad Ukrainoje jau beveik tris metus taip gyvena keli milijonai žmonių...

Po pokalbio su vandens vežikais bėgdamas mašinos link, neišvengiau pavojingo inciden­to, patvirtinusio teiginį, jog ka­re pavojai tyko visur. Skubėdamas kuo greičiau pasiekti automobilį, tuo pačiu fotografavau pakelėje stovinčias karo technikos liekanas, kai staiga iš krūmų pasigirdo griausmingas riaumojimas: „Stok arba šausiu! Daug nekartosiu, šausiu!”

Sustojus prie manęs su automatu rankoje ėmė artintis aukštas rūstus vyras.

„Kam fotografuoji mūsų pozicijas?!” – piktai paklausė ir nukreipė į mane ginklą. 

Nespėjus man nieko paaiškinti, pasigirdo įsakmus „Lapino“ šūksnis, kad aš su juo, esu saviškis. Gerai, kad „Lapinas“ vis­ką akylai stebėjo ir laiku įsikišo, nes situacija darėsi įtempta. 

Todėl vėliau vairuotojas patarė kitą kartą išlipus toli nenueiti, nes vietiniai išdavinėja ukrainiečių pozicijas, dėl to kariai yra nervingi, įtarūs, gali ir nesusivaldyti.

Kai paskutinis iš keturių keleivių įšokau į mašiną ir pajudėjome, šalia sėdėjęs savanoris sušuko: „Matau droną, skrenda į mūsų pusę“. Po šių žodžių „Lapinas“ nuspaudė iki galo greičio pedalą ir nurūkome pasienio link. 

„Nesibaiminkit, mus vejasi EPV dronas, o tokie yra lėti, „Hum­merio“ nepavys, nors ši mašina irgi nėra labai greita, nes sun­ki“, – bandė raminti „Lapinas“. 

Šis vos 31-erių vaikinas tėvynės ginti išskubėjo 2022-ųjų vasario 24 d., kovojo karštuose Donecko fronto ruožuose, buvo šešis kartus sužeistas. Jo padalinys į Sumus buvo perkeltas likus vos penkioms dienoms iki Kursko operacijos pradžios, tačiau apie tai, kad teks veržtis į Rusijos teritoriją, sužinojo tik puolimo rytą.

Vėliau paaiškėjo, jog gerai padarėme atsisakę ekskursijos giliau į Kurską, nes toje vietoje rusai bandė prasiveržti ir įvyko susirėmimas.

„Bandė apsupti mūsiškius, tačiau trys jų sunkvežimiai užvažiavo ant minų, nemažai nukovėme. Laukiame dabar techninės pagalbos, jų sunkvežimius pervešime į Sumus remontui, turėsime papildomos technikos”, – aiškino „Lapinas“.

Grįžtant į Sumus trumpam sustojome arti poligono esančia­me ukrainiečių kaime, kuriame iš pusantro tūkstančio žmonių liko gyventi vos keliolika.

„Mano 84 metų mama sunkiai serga ir atsisako išvykti, tad aš irgi pasilikau ją prižiūrėti“, – sakė 63-ejų Vera.

Moteris tikino nenorinti prarasti ir keliasdešimt vištų bei žąsų, be to, tvirtai tiki, jog priešas iki kaimo neprasibraus.

Maisto labdarą į kaimą iš Sumų atveža tik kartą per mėnesį, tačiau Verai valgio nepritrūksta, nes gretimuose namuose įsikūrę kariai ją šelpia. Taip atsidėkoja už tai, kad ji išskalbia bei išdžiovina jiems rūbus, pakviečia pietų.

„Iki pasienio tėra vos keli kilometrai, dauguma gyventojų išsikraustė kilus karui, dar keli šimtai išvyko, kai prasidėjo Kursko operacija, nes keleriopai padažnėjo apšaudymų. Norisi, jog pagaliau ateitų taika, jog sugrįžtų kaimynai, naktį nebežadintų sprogimai. Nelinkiu tokias baisybes patirti Lietuvoje, tikrai nelinkiu“, – atsisveikindama sakė Vera.

Vykdamas atgal į Kyjivą prisiminiau bičiulio belgų žurnalisto, Sudžoje apsilankiusio pra­ėjus savaitei po ukrainiečių užėmimo, žodžius, kad kare labiausiai kenčia būtent paprasti, vargingi žmonės.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr., 

publikacija parengta su MRF pagalba