Paranormalūs runkeliai

Vieną dieną mano bičiulis ir bendravardis Alius ėjo pro autobusų stotį ir vėl sutiko Algirdą. Šį sykį - ne atstovą rajono taryboje ir ne anti­korupcinės komisijos pirmininką, bet paprasčiausią teisininką.

Šis išsitraukė iš kišenės dvi nuot­raukas ir tarė: 

- Aliau, girdėjau, esi labai įžvalgus ir kiaurai įžiūri klastą. Tai gal pasakytumei, ką matai tose nuotraukose? 

Alius pasižiūrėjo, tačiau nematė jokios klastos: 

- Matau papilta runkelių. O tu norėjai, kad matyčiau burokų? Burokai būtų kalbos klaida! 

- Žiūriu, Aliau, ir tu užkibai! - nusijuokė teisininkas. - Iš tiesų čia nėra nei burokų, nei runkelių! 

Alius pasižiūrėjo geriau. Bet runkelius matė. 

- Nesuprantu, - prisipažino. - Iš kur jas ištraukei? 

- Jas padarė „Medžiotojų rago“ klubo medžiotojai „Medvėgalio“ būrelio medžiotojų valdose. Medžioklės taisyklės draudžia tokiais kiekiais vilioti medžiojamus žvėris, tuo labiau - pilti ant žemės pašarus. Tai matai runkelius?

Alius dar sykį pasižiūrėjo į nuotraukas. 

- Matau, - prisipažino. - Ne­pri­klau­sau aukštuomenei, ne­medžioju šer­nų, nežinau vi­sokių taisyklių, tačiau runkelius, nors tu užmušk, matau! Jei­gu matau, kaip jų gali nebūti? 

- Gali, gali! - juokėsi teisininkas ir iš kišenės ištraukė kažkokį popie­rių. - Tu paskaityk Šilalės aplinkos apsaugos agentūros raštą. Štai ką nustatė aplinkosaugininkai: „Laukinių gyvū­nų šėryklų, kuriose cukriniai runke­liai laukinių gyvūnų šėrimui būtų išpilti tiesiog ant žemės, Josūdiškės ir Skabučių kaimuose nerasta“. O štai galutinė išvada: „Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir atlikto patikrinimo metu užfiksuota informacija, Medžioklės LR teritorijoje taisyklių pažeidimų nerasta“. Ją pasirašė vedėjas Antanas Leščauskas. 

Alius paėmė raštą ir dar sykį pats viską perskaitė. Tai buvo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilalės rajono agentūros raštas „Medžiotojų rago“ klubui. Jame tikrai rašoma apie patikrinimą, kuriuo nustatyta, jog jokių šėryklų su runkeliais nerasta. Raštą tikrai pasirašė vedėjas, o ne koks juokdarys. 

Alius buvo drausmingas pilietis, gerbė oficialius raštus, tai panoro suabejoti savo paties akimis. Žiūrėjo nuot­raukas taip, žiūrėjo anaip, bet runkelių matė. Dabar, paskaitęs raštą, matė jau gerokai mažiau, tačiau jų vis dėlto buvo. 

- Ne tiek čia jų daug, - ėmė jis teisinti aplinkosaugos vadą. - Be to, galėjo būti kur nors kitur, o ne tuose kaimuose... Tikrai! - apsidžiaugė Alius, staiga radęs atsakymą. - Tie raguotieji medžiotojai nufotografavo runkelius kur nors savo kieme, o paskui šmeižia dorus medvėgališkius, nori apgauti aplinkosaugos vadą! Kur ant nuotraukų parašyta, kad jos darytos miške? 

- Tai ir tu nebematai pažeidimo? - paklausė teisininkas. 

- Nei pažeidimo, nei runkelių! Aš ir anksčiau nelabai mačiau... 

- O jų vis dėlto buvo! - netikėtai pareiškė šis ir iš kišenės ištraukė dar vieną popierių. - Štai faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, jį pasirašė antstolė Asta Pliuš­kevičienė. Ji konstatavo, jog šiemet, sausio 6 d., 13 val., Lau­kuvos seniūnijos miške tokiomis ir tokiomis koordi­natėmis rado ant žemės papiltų cukrinių runkelių, tai užfiksuota ir vaizdo priemonėmis. Dabar tai yra juridinis fak­tas, kurio jokiu trintuku ne­ištrinsi ir jokiais dantimis nebeišgrauši. 

Alius perskaitė tą protokolą. Tikrai buvo toks faktas, niekur nuo jo nedingsi. Paskui dar sykį perskaitė agen­tūros atsakymą. Jokio fakto nėra. Tą konstatavo vedėjas. Kokia čia velniava? 

- Vedėjas žinojo, kad faktas yra jau konstatuotas? 

- Žinoma, ne! - pareiškė teisininkas. - Iš kur jis žinos? 

- Tai provokacija! - pasipiktino Alius. - Pirma konstatuojate faktą, pas­kui skundžiate vedėjui, jog tas viską patikrintų? Vedėjas nežino ir, nieko neįtardamas, konstatuoja kitaip! 

 - Ką man tada galvoti? 

- Jeigu žiūrėsime, kad konstatuotas faktas, tai runkeliai buvo. Jeigu žiūrėsime vedėjo oficialaus rašto, nustatyta, jog ne - pareiškė teisininkas Algirdas. - Dabar nuo tavęs viskas priklauso. Buvo ar ne? Kaip pasakysi, taip ir paskelbsime! 

Alius skausmingai mąstė. Dar sykį žiūrėjo nuotraukas, skaitė abu raštus. 

- Teisingiausia, ko gero, būtų paskelbti abi nuotraukas, tačiau dėl šventos ramybės prie jų parašyti, kad nuotraukos neteisingos. Mero prašy­mu „Šilalės artojas“ jau yra neigęs vieno mitingo nuot­raukas. Publikavo nuotraukas ir skelbė prie jų, jog viskas yra netiesa. Visi viską suprato! 

Ir šį sykį gal pagaliau viskas išsispręs: ir medžiotojams taps aiškiau, ir aplinkosaugininkams. 

Alius ŠAKINIS