Logo
Spausdinti šį puslapį

Pavykęs darbas užveda motyvacijos „varikliuką“

 Kuo būti? Šis klausimas per amžius kamuoja besirenkančius gyvenimo kelią. Kartais pasirinkimas nebūna teisingas, ir tenka bandyti iš naujo. Interjero dizainerė Guoda teigia esanti savame kelyje.

– Kas tavo galutiniam apsisprendimui būti dizainere padarė didžiausią įtaką? 

– Šis klausimas man baimės nekėlė. Visuomet turėjau pomėgių ir mokslo sričių, kuriomis žavėjausi, norėjau praplėsti žinias, išmokti naujų dalykų, pasigilinti į tai, ką mėgstu. Galbūt didžiausios dvejonės kilo tada, kai reikėjo galutinai iš visų dalykų, kuriuose jau vidurinėje buvau atradusi save, pasirinkti vieną vienintelį. Tai jaunam žmogui tik­rai nėra taip paprasta, bet, manau, būtina drąsiai kliautis tuo, ką sako širdis. Tiesa, gal tas pasirinkimas būna sunkesnis žmonėms, kurie susilaukia spaudimo iš aplinkos. Mano aplinkoje tokio spaudimo niekada nebuvo – tiek iš artimųjų, tiek iš draugų jaučiau vien palaikymą, man buvo duota absoliuti laisvė ir skatinimas savęs neriboti. Už tai esu labai dėkinga.

Dėl studijų sprendimą priėmiau pati, juo labiau, kad galutinai apsispręsti padėjo ir visas likusias abejones išsklaidė stojamieji egzaminai. Nors juos laikyti nebuvo lengva, įsitikinau, jog interjero dizainas bus mano kelias – galbūt pilnas iššūkių, bet manęs nevaržys, leis daryti tai, kam jaučiu potraukį. 

– Neretai džiaugsmą prieš naują gy­venimo etapą – studijas – pakeičia negatyvūs jausmai: nepasitikėjimas savimi, noras mesti, nusivylimas programa, specialybe, ap­linka ar dar kuo nors. Ar tau taip nenutiko?

– Buvo ir būna visko. Iš savo studijų susirinkau didžiulį žinių bagažą, taip pat atradau ir išmokau daug naujų, su darbu nesusijusių dalykų apie save ir dėl savęs. Iš kitos pusės, studijos man paliko tam tikrą psichologinį randą. In­terjero dizaino studentai (kaip tikriausiai ir kitų meniškos krypties prog­ramų) dažnai susiduria su aplinkinių požiūriu, jog ši specialybė – nerimta, tarsi tai būtų tik atsipalaidavimas, dekoras dėl smagumo, neturintis nieko bendro su „tikro darbo“ virtuve. 

Iš tiesų yra visai kitaip – mokytis bu­vo nelengva, o dirbant tikrai nėra taip, kad „tiesiog padekoruoji“ aplinką. Turi kurti saugią, ergonomišką erdvę, rasti sprendimus, išspręsti kompleksines problemas. Didelis darbo krūvis ir neretai bemiegės naktys galvojant, kaip išpildyti savo dizaino viziją tam tikram projektui, kaip pritaikyti teoriją techniniam sprendimui buvo ypatingai sunki dalis, kartais vertusi suabejoti, ar tikrai sugebėsiu. Vis dėlto buvau pakankamai atkakli – visuomet žinojau, kad privalau stengtis. Tad tie sunkumai, žiūrint atgal, nebuvo nusivylimas. Jie buvo neatskiriama mokslų ir gyvenimo dalis.

– Ar jauti, kad tavo „kuo noriu būti“ planas jau visiškai išsipildė? O gal atvirkščiai – kažką pakeitei ar planuoji keisti? 

– Mano planas išsipildė 100 procentų! Subtili, graži ir patogi erdvė yra neatsiejama nuo žmogaus kasdienybės, net jei kasdienėje rutinoje to nepastebime. Dirbu tam, kad ją tokią ir sukurčiau, kad ji suteiktų žmogui komfortą, estetinį pasitenkinimą. Tai suvokdama esu laiminga, todėl ir profesijos keisti neketinu. Bent jau artimiausius metus. Žinoma, dirbti to paties darbo 30 ar daugiau metų tik­riausiai nenorėčiau – bijau išsikvėpti, bet interjero dizainas pilnas galimybių, yra įvairių būdų, kaip jį suderinti, pakreipti kitų sričių link. Jeigu jausiu, kad „trūksta oro“, neatmetu ga­limybės ieškoti ko nors naujo. Bet nemanau, jog nuo savo specialybės kada nors stipriai nutolsiu.

– Kas yra ta­vo kasdienis „va­rik­­lis“? Ko­kios savybės padė­jo stu­dijuojant ir tapti gera spe­cia­lis­te?

– Pasirodo, asmeninės ydos profesijos lauke gali tapti pliusais. Ne­abejoju, kad studijas įveikti man labai padėjo taip vadinamas principingas charakteris ir noras parodyti, jog visada galima daugiau ir geriau nei iš tavęs tikimasi. Manau, kad toks požiūris svarbus ir kasdienybėje. 

Be užsidegimo ir vidinės aistros, interjero dizaineriui taip pat be galo svarbu socialiniai įgūdžiai bei mokėjimas įsiklausyti į klientą, suprasti, ko iš tavęs norima ir tikimasi, net kai klientas neranda žodžių tam nupasakoti. Tada svarbu, ieškant bendrų kompromisų, mokėti jį nukreipti tinkama linkme. Kai šitai pasiseka, motyvacijos „varikliukas“ suteikia dar daugiau jėgos.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

 

Atnaujinta Antradienis, 14 rugsėjo 2021 08:16
2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos