Galimybių kraštas studentus vilioja vasaros nuotykiui

Daugiau nei 50 metų vykdoma programa „Work and Tra­vel USA“ – galimybė studentams iš arti pažinti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kultūrą, įgyti naujų draugų bei pasisemti įspūdžių. Daugiau nei 100 tūkstančių dalyvių kasmet išvyksta į šį galimybių kraštą užsidirbti, pakeliauti. Kristijonas Dilins­kis, atidėjęs karjerą ir moks­lus Vilniaus Gedimino technikos universitete, pa­si­ryžo leistis šiais „amerikietiškais kalneliais”.

– Kaip kilo idėja dalyvauti programoje?

– 2019-aisiais, kai buvau pirmakursis, universitete sužino­jau, kad dalyvaujant programoje „Work & Travel“, galima išvykti į kitą pasaulio pusę – JAV, užsidirbti pinigų bei pakeliauti po šalį. Idėja įstrigo, bet išvykti dar negalėjau. 2020-ųjų gruodį, kai visas pasaulis sustojo, mudu su geriausiu draugu pradėjome svarstyti, jog reikėtų praskaid­rinti nuobodžią kasdienybę bei ryžtis naujam nuotykiui. Nu­sprendę dalyvau­ti prog­ramoje, radome rėmėją, darbą, įsigijome bilietus. Tu­rėjome vykti į Ka­liforniją, Tahoe miestą, ir dirbti restorane. Deja, būtent tuo metu Amerikos ambasada uždraudė įsileisti studentus iš Eu­­ropos. Tad teko laukti dar metus.

– Suvaldžius koronaviruso pandemiją, atsivėrė ir sienos su Amerika. Kokias kliūtis teko įveikti, bandant ant­rą kartą dalyvauti programo­je?

– Pradėjau dirbti perspektyvų darbą, už kurį gavau gerą atlyginimą, todėl iškilo dvejonių, ar verta aukoti karjerą dėl kelionės į Ame­ri­ką. Ši prog­rama leidžia išvykti tik studijuojantiems, buvau jau ketvirtame kur­se, todėl nutariau nepraleisti galimybės. Siunčiau laiškus daugybei darboviečių Ame­rikoje. Po kiek laiko sulaukiau kvietimo iš motelio, įsikūrusio Lake Geor­ge miestelyje, savininko susisiekti vaizdo skambučiu ir aptarti darbo galimybes. Po­kal­bis buvo nuoširdus, darbdavys daug žadėjo, todėl nedelsėme išvykti.

Pagrindinis kriterijus buvo tai, kad darbdavys suteikė gyvenamąjį plotą, be to, Lake Geor­ge miestelis yra netoli did­­miesčio, apsuptas kal­nų, o vi­dury jo – didelis ežeras, besitęsiantis beveik iki sienos su Ka­nada. 

– Ko tikėjaisi vykdamas į kitą pasaulio pusę? Ir ar rea­lybė pateisino paties lūkesčius?

– Išvažiuodamas nežinojau, ko tikėtis. Ta „amerikietiška svajonė“, brukama televizijoje bei kitose medijose, sukūrė hipertik­rovę, kuri yra klaidinga. Buvau girdėjęs daug įvairių istorijų, kaip vieniems pasiseka įsidarbinti ir užsidirbti tiek, kad užtektų ir kelionei, ir pirkiniams, ir grįžus dar liktų. Tačiau neap­leido mintis, jog gali būti ir priešingai. Todėl, galima sakyti, išvažiavau aklai. Pa­ma­niau, kaip bus taip bus, patirsiu savo kailiu.

Atskridus labiausiai nustebino dydis: šalies, automobilių, na­mų... At­ro­do, jog visi čia turi didesnius namus, automobilius, valdas. Net 5–8 va­landas važiuoti amerikiečiams nie­ko nereiškia, gi mums, lietuviams, tai yra var­ginanti kelionė.

– Kokį įspūdį paliko amerikiečiai?

– Tiesą pasakius, šiek tiek nuvylė jų mąstymas

apie pini­gus. Ame­rikiečiai be perstojo apie juos galvoja ir, atrodo, dėl jų daro viską. Prie to pri­dėčiau ir stresą – gyveni­mas verda, žmonės skuba, bando pasiekti daug, lipa per save. Ta­čiau jie negyvena šia akimirka, neatkreipia dėmesio į aplink esantį grožį, o tik stengiasi kuo daugiau uždirbti. Tas liūdina, nes europiečiai atrodo laisvesni, dau­giau keliauja.

– Kas labiausiai įsiminė gyvenant Amerikoje?

– Įsimintiniausias – Niujor­kas. Čia pasijunti tarsi pag­rin­dinis filmo veikėjas, apsuptas didelių pastatų, skuban­čių žmonių ir išskirtinių vietovių, daug kartų matytų kino filmuose. Tai tikras vaikščiojan­čių angelų miestas!

– Ką patartumei susidomėjusiems šia programa?

– Ji priverčia išeiti iš komfor­to zonos įvairiose situacijose. Gy­vendamas Amerikoje ir gir­dėdamas tik ang­lų kalbą bei ja kalbėdamas, patobuli­ni žinias. Kartais po il­gos darbo dienos net ir sap­­­­nuo­se kalbu angliškai. Tad aplinka daro didelę įtaką kaip as­menybei. Taip pat „Work & Tra­vel“ programos dėka susi­pa­žįsti su daugybe įdomių žmo­nių, kurie duoda vertingų patarimų, suteikia kontaktų, praversiančių toli­mes­­niame kely­je. Gali pasi­sem­­ti patirties iš šioje šalyje gyvenančių asmenybių, šiuos įgūdžius pritaikyti Lietuvoje ir keistis ne tik pats, bet padėti ir kitiems. Visiems patarčiau, esant galimybei, dalyvauti. Tokių progų, kokia pasitaikė man, gyvenime gali nebūti daug. Tad pasinaudoti būtina!

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės II kurso studentė

Nuotr. iš pašnekovo albumo