„Lėktuvui visiškai „dzin“, ar jį valdo vyras, ar moteris“

Technikos ir gamtos vaikas. Taip save apibūdina 23-ejų šilališkė Eglė Bliūdžiūtė. Tikras paradoksas - gatvėje prasilenkęs su dailia šviesiaplauke, turbūt nė nepama­nytumei, jog kur kas labiau už kosmetiką ar madą jai patinka sportas, miškas ir... lėktuvai.

Iš Šilų kilusi mergina jau netrukus savo rankose laikys orlaivių pilotavimo studijų baigimo diplomą ir juo drąsiai galės nušluostyti nosis visiems skeptikams, kadaise pašaipiai klaususiems: „O ar iš viso būna moterų piločių?“

Eglė gimė ir iki penkerių metų gyveno Upynoje, vėliau su tėvais persikėlė į Šilus, lankė Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją. Dar būdama vaikas, kaip pati sako, tarp savo bendraamžių jautėsi kiek kitokia: jos netraukė nei makiažas, nei kitokie gražūs mergaitiški dalykėliai.

„Buvau šiek tiek berniukiška: man labai nerūpėjo nei kosmetika, nei drabužiai, nei papuošalai ar kiti panašūs dalykai. Lankiau maironiečių būrelį bei krepšinį. Mokykloje viskas patiko, kažko išskirti negalėčiau. Paaugusi jau žinojau, kad studijuosiu techninius mokslus. Būdama gal 15-os, pradėjau galvoti apie aviaciją.  Pamenu, tada ši specia­lybė atrodė tokia tolima ir nepasiekiama“, - prisipažįsta būsimoji pilotė.

Eglės šeimoje su aviacija niekas niekuomet neturėjo jokio ryšio: abu tėvai dirba Maisto ir veterinarijos tarnyboje, brolis pasirinko statybos inžineriją, sesuo studijuoja mediciną.

Antano Gustaičio aviacijos institute, kuris priklauso Vilniaus Gedimino technikos universitetui, E. Bliūdžiūtė studijuoja orlaivių pilotavimą. Mergina jau baigia pas­kutinį, penktąjį kursą, po kurio gaus ir aeronautikos inžinerijos magistro laipsnį.

„Pasirinkau šią specialybę, nes man apskritai techniniai mokslai visada atrodė įdomūs. O lėktuvai žavėjo kaip neįtikėtinas žmogaus kūrinys. Net ir dabar, kai matau keleivinį lėktuvą, atsiplėšiantį nuo žemės, mane apima pakilus jausmas, nors puikiai žinau, kaip šį procesą galima pa­aiškinti.

Pirmaisiais metais gilinome matematikos, fizikos, che­mijos žinias. Specialybės dalykai prasidėjo tik antrame kurse. Tiesa, visus penkerius metus būsimieji pilotai mokosi avia­cinės anglų kalbos. Be jos aviacijoje – nė iš vietos. Sunkių dalykų man asmeniškai nebuvo, tačiau turėjome tokias paskaitas kaip teisė, ekonomika, kurios galbūt buvo mažiau įdomios. Įdomiausia buvo gilintis į varik­lių, lėktuvo konstrukciją. Kai pats sieki sužinoti daugiau šioje srityje, mokytis tik­rai nėra sunku.

Mūsų grupėje yra dvidešimt studentų, tarp jų esu vienintelė mergina. Diskrimina­cijos nejaučiu, visiems pana­šiai sekasi, visi darome panašias klaidas. Žinoma, juokelių visada pasitaiko, bet mū­sų grupė jau tokia yra – arba supranti juokus, arba liksi vienas. Juk būtų labai nuobodu, jei visą laiką viską priimtumei rimtu veidu. Tačiau nors ir pajuokaujame, svarbiausia, jog visada galiu būti tikra, kad grupės draugai bet kokioje situacijoje mane palaikys ir užstos.

Praktiką atliekame Kyviškių aerodrome. Jos metu skrai­dome mokomaisiais lėktuvais CESSNA 152 ir CESSNA 172. Iš pradžių - su instruktoriumi, vėliau mus paleidžia skristi savarankiškai. Po to laukia maršrutai, kuriuos susidarome patys ir skrendame pagal žemėlapį. Tokiu būdu aplankiau Uteną, Ukmergę, Aly­tų, kur šiaip niekada nesu buvusi. Žinoma, net nekalbu apie tai, kokia nuostabi Lietuva atrodo iš viršaus. Instruktoriai mums kartoja, jog tai yra geriausi mūsų skrydžiai, nes keleivinių lėktuvų pilotai tiek nepamato. Taip pat turime skrydžius simuliatoriuje, tačiau realių skraidymo valandų yra daug daugiau.

Pilotų skrydžių praktika neįmanoma be įvairių juokingų atsitikimų. Pavyzdžiui, pasi­taiko, kad studentai pasiklysta maršrute. man, beje, šio ,,smagumo‘‘ neteko patirti. Pradedant skraidyti, dažnai kyla keblumų, vedant radijo ryšį, todėl skrydžių vadovai iš studentų prisiklauso keisčiausių dalykų. Kartais Kyviškių kilimo-tūpimo taką bando pereiti vietiniai gyventojai. Žiūrėk, jau ruošiesi tūpti, o staiga matai, kaip kažkas su maišeliu rankose žingsniuoja per taką. Tokiu atveju, žinoma, nesileidžiame. Vieną kartą mane nustebino šuo, kuris, pamatęs lėktuvą, sustojo ir laukė prie tako, kol nutūpsiu. Gyvūnams nereikia jokių ženklų, jie ir taip supranta, jog bėgti per taką nėra labai protinga mintis“, - apie studijas bei pirmuosius skraidymus pasakoja Eglė.

Ji juokiasi, kad anksčiau jos kelyje pasitaikydavo nemažai nustebusių smalsuolių, kuomet ji pasakydavo, jog skraido. Tačiau apie tai aviacijos studentė turi tvirtą nuomonę.

„Manau, kad jau laikas pamiršti žodžių derinį ,,moteris pilotė‘‘. Kodėl ne tiesiog pilotė? Labai džiugu, jog kai kurios avialinijos net konkuruoja tarpusavyje, siekdamos įdarbinti kuo daugiau moterų. Štai viena britų aviakompanija, siekdama paskatinti moteris skraidyti, netgi sukūrė specialią programą. Tai nereiškia, kad moterys yra geresnės ar blogesnės pilotės. Tai reiškia, jog metas liautis skirstyti specialybes į vyriškas ar moteriškas. Galiu patvirtinti, kad lėktuvui visiškai vienodai, ar jį valdo moteris, ar vyras.

Be abejo, situacija po truputį keičiasi. Ir jei žmonės vis dar dažnai nustemba, kai pasakau, ką studijuoju, tai tik gerąja prasme. Kai kurie paklausia, ar iš viso būna moterų piločių. bet tai yra normalu, nes keleiviai kartais per visą skrydį taip ir nesupranta, kad juos sėkmingai nuskraidino būtent mergina ar moteris. Tikiu, jog ateityje moterų, dirbančių šioje srityje, skaičius išaugs“, - neabejoja Eglė.

Po studijų E. Bliūdžiūtė sako būtinai norinti dirbti pagal specialybę. Tačiau pripažįsta, kad pasitaiko situacijų, kai tik studijų metu studentai suvokia, jog nenorės pilotuoti orlaivių arba, tarkime, atsiranda sveikatos problemų. Tokiu atveju, anot Eglės, baigus mokslus, jie gali įsidarbinti civilinės aviacijos administracijoje, antžeminio aptarnavimo įmonėse ar įvairių avialinijų biuruose.

„Galimybių tikrai yra įvairių“, - tvirtina mergina.

Nors dabar Eglei – pats sunkiausias bei įtempčiausias stu­dijų metas, ji stengiasi neapleisti kitų savo pomėgių. Laisvalaikiu mėgsta sportuoti, skai­tyti, rašyti.

„Vienas mūsų dėstytojas, taip pat vienos aviakompanijos ka­pitonas, kartą pasakė: ,,Nebūkite riboti. Skaitykite knygas, domėkitės viskuo. Jūsų gyvenimas  - ne vien lėktuvai‘‘.

„Taip pat labai mėgstu gamtą bei gyvūnus, niekur taip gerai nepailsiu, kaip miške“, -   šypsosi Eglė.

Ji didžiuojasi, kad augo lakūnais garsėjančiame Šilalės rajone. Juk būtent mūsų kraštas užaugino Stasį Girėną, Jurgį Kairį, Rūtą Pudževelytę, turime nemažai vietinių mėgėjų pilotų.

„Taip, Šilalę drąsiai galima vadinti lakūnų kraštu. Saky­čiau, netgi aviatorių. Labai sma­gu matyti pažįstamus veidus aviacijos institute. Yra šilališkių, besimokančių avia­cijos mechanikos, skrydžių valdy­mo. Be to, prasitarsiu, jog žemaičiai yra labai mėgiami. Pamenu, sykį, kai dar buvau antrakursė, laukiau civilinės aviacijos administracijos pastate medicininės pažymos. Kartu laukė ir vyresni lakūnai, jau skraidantys daug metų. Išgirdę, kad esu kilusi iš Žemaitijos, pasakė: ,,Tikrai skraidysi“, - atvirauja dangaus platybes pažabojusi mergina.

Birutė PALIAKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS ir Eglės archyvo nuotr.