Ne kartą teko girdėti aplinkinių ir net ilgamečių bičiulių nuostabą, kai greta esan­­tis žmo­gus tarsi pražysta naujomis spalvomis. Kūrėjai dažnai triūsia, kaip patys sa­ko, tyliai, savo aplinkoje, o į viešumą kūrinius ryžtasi iškelti tik tada, kai gerokai pa­to­bu­lėja. 

Kūryba peržengė namų sienas

Roberta Pocienė dirba Šilalės rajono socialinių paslaugų namuose. Tiesa, neseniai, nes iki tol darbavosi Pajūrio vaikų globos namuose. Tad gal ir nenuostabu, kad Robertos bend­radarbiai ir vadovas apie jos meninius gabumus sužinojo tik tada, kai ji pagaliau sutiko parodyti savo darbus viešumoje. Kūrinių pristatymo metu įstaigos, kurioje moteris dirba, direktorius Gediminas Raudonius sakė, jog apie tokius darbuotojos gabumus sužinojo pirmą kartą, ir sveikindamas su parodos atidarymu, klausė, gal Roberta kada ryšis savo kūrinius parodyti ir Socia­linių paslaugų namuose, o gal praves edukacinius užsiėmimus. Šiai minčiai antrino Pajūrio bendruomenės nariai, patikinę, kad tokie užsiėmimai pas juos jau vyko ir gal dar bus organizuojami ateityje. Pati autorė savo kūry­bą vadina tiesiog pomėgiu ir menininke savęs nelaiko, tačiau neslepia: malonu, kai aplinkiniai įvertina.

Savitas žvilgsnis į pasaulį

R. Pocienė gimė Kaune, tik vėliau, kai tėvai nusprendė iš didmiesčio grįžti į gimtinę, šeima persikėlė į Pajūrį.

„Mokyklą lankiau jau Pajūry­je ir visas mano gyvenimas bėga šioje nuostabioje Jūros slėnio gyvenvietėje. Nežinau, iš kur atsirado pomėgis kurti. Galbūt tai genai: mano tėveliai Juozas ir Vladislava irgi negali be kūrybos. Jie kažkaip ypatingai žvelgia į aplinką: namuose visada kas nors buvo ne taip, kaip pas kitus: kitokie tapetai, kitaip apipavidalintas veid­rodis bei pan. Ir jiems, ir man svarbu kažką kurti ir negalvoti apie materialią grąžą. Galiausiai turbūt visi turime meninių gyslelių, tik gal ne kiekvienas jas tobuliname, o aplinkiniai viską mato kitomis akimis“, – pasakoja Roberta.

Moteris sako, kad apie jokias meno krypties studijas niekada negalvojo. Kūryba jos gyve­nime atsirado gerokai vėliau, jau sukūrus šeimą, gimus dviem sūnums.

„Tikriausiai sunku būtų rasti rankdarbių rūšį, kurios nebū­čiau išbandžiusi. Taip mano gy­venime atsirado ir popierinių gėlių gamyba. Atsitiktinai, naršant internete, besidomint rank­darbiais. Sudomino vienas video, ir nusprendžiau pabandyti, net negalvodama, kad pasiseks. O gavosi atvirkščiai – gėlių žiedų įvairovė, spalvų gausybė iki šiol vis labiau įtrau­kia“, – prisipažįsta Roberta.

Moteris sako, kad jos kūrybai būtinas įkvėpimas – jeigu jo nėra, atvirauja Roberta, ji negali prisiversti dirbti. 

„Labai „užveda“ tai, kai rankose gimsta laukiamas rezultatas, o dar labiau – aplinki­nių teigiami įvertinimai. Iš vienos pusės tas susidomėjimas lyg ir skatina kurti, ieškoti kažko naujo, neatrasto, bet kai šitai tampa ne mėgavimusi, o darbu, ima sekinti. Todėl mano kūryba yra epizodinė: būna, jog dirbu kelis mėnesius be atvangos, o po to prireikia tiek pat laiko, kol ateina naujas įkvėpimas“, – pasakoja nuostabių gėlių autorė.

Popierinių gėlių gimimas – stebuklas 

Tad kokie tie Robertos darbai? Pirmiausia patraukia didieji žiedai. Jų nemačiusiems sunku įsivaizduoti, kad viena popierinė gėlė gali būti lygi su suaugusiu žmogumi ar net už jį aukštesnė. Paklausta, kur jas daro, viename Pajūrio daugiabučių gyvenanti moteris atsako, jog virtuvėje.

„Dėl tokios kūrybinės laisvės esu dėkinga savo vyrui Alfonsui, sūnums Rokui ir Albertui. Be jų pagalbos, kantrybės bei supratingumo nieko nebūtų. Vai­kai žino, kad, jeigu mama virtuvę pavertė dirbtuvėmis, reikia su tuo susigyventi. O vyras ne tik yra mano pirmasis kritikas, bet ir realiais darbais prisideda prie kūrybos. Tik pagalvokite, kaip išsilaikytų dvimet­rinis iš popieriaus pagamintas gėlės žiedas? Alfonsas padaro ir stovus, ir gėlių kotų rėmus, o sūnūs, kai būna namuose, padeda žiedus transportuoti, lydi į parodas“, – savo darbo „virtuvę“ atskleidžia pašnekovė.

Užsienyje – Bulgarijoje bei Ang­lijoje – studijuojantys sūnūs, anot Robertos, taip pat yra linkę į menus: vienas gilinasi į maisto gamybos šedevrus, ant­rasis užsiima tekstų rašymu. Ar jų gyvenimai ateityje siesis su menais, parodys laikas.

Robertos kuriamos didžiosios gėlės, pasirodo, yra išmon­tuojamos ir sumontuojamos. Sunkiausia pagaminti daug vie­nodų gėlių, nes kūrėja kiekvienąsyk mėgsta padaryti kažką vis kitaip. Tačiau būta tokių užsakymų, kai reikėjo būtent vienodų žiedų. 

R. Pocienės gėlės viešumoje pirmąkart pasirodė televizi­jos laidoje „Auksiniai svogūnai“ (dai­nininko Deivio pasirodymui), pernai jų buvo išsinuomojęs Kauno miestas, kai organizavo „Kaimyno dieną“, vežė Roberta savo gėles ir į Klaipėdą, kur vyko kūrybinės dirbtuvės-mugė „Tai pagamino mano mama“. Užsakovai, pasak moters, visada ją susiranda patys: ji turi sukūrusi profilį socialiniuose tink­luose, kurį pavadino paprastai: „Popierinės GĖLĖS Roberta“. Kauniečiai užsakė 50 vienodų žiedų. Moteris iki šiol atsimena tą akimirką – tokiam kiekiui pagaminti reikėjo visos šeimos susitelkimo bei pritarimo. 

„Supratome, jog tai – likimas, išbandymas, kurį įveikę, patys sau įrodytume, kad galime daugiau. Ir mums pavyko. Tikėtina, jog užsakymų būtų daugiau, bet aš labai myliu savo gėles ir negaliu jų įduoti per tarpininkus, noriu žinoti, kad jos bus surinktos ir eksponuojamos tinkamai. Gyvenant Pajūryje, kai užsakovai – iš kito Lietuvos krašto, tai sunkoka įgyvendinti. Todėl bent kuriam laikui verslo planus atidedu“, – neslepia R. Pocienė.

Be to, kol kas jos darbų planus stabdo pasaulį ištikusi pan­demija, tačiau moteris tikisi savo veik­lą atnaujinti. O dar šiuo metu Roberta turi mažiau laiko, nes nusprendė siekti magistro laipsnio Klaipėdos universitete. 

„Kurti galiu tik po darbo, taigi vos kelias valandas per parą ir tai tik tada, kai jaučiu įkvėpimą. O darbo yra daug. Per trejus metus sukaupiau patirties, tad dabar viskas vyksta greičiau. Tačiau gaminu ne tik didelius, bet ir mažus žiedus, kuriems sukurti reikia daugiau kruopštumo ir laiko“, – akcentuodama, jog stambieji žiedai palieka didesnį įspūdį, o mažieji yra didesnės meninės vertės, sako pašnekovė.

Roberta įsitikinusi, kad bet kokia meno rūšis reiškia savotišką terapiją, atsipalaidavimą, todėl, moters tikinimu, gėlių iš popieriaus gamybos gali imtis bet kuris žmogus, kuriam artimi rankdarbiai, kruopštumas, imlumas naujovėms. Meniška prigimtis nebūtina: jeigu patinka – ieškai informacijos ir gamini. Aišku, anot Robertos, geras rezultatas džiuginti pradeda tik įdėjus daug darbo bei pastangų. 

Žiedai keičia spalvą ir nuotaiką namuose

Daugeliui gali pasirodyti, kad Roberta yra studijavusi floristiką, tačiau ji sako, jog net nežino kai kurių gėlių pavadinimų. Kokį žiedą gaminti, moteris renkasi intuityviai. Tad būna, kad prie vieno užtrunka vos vieną vakarą, o prie kito prasėdi visą savaitę. 

Roberta puikiai atsimena, ka­da ir kam sukūrė pirmąją gėlę.

„Tai buvo prieš trejus metus, liepos mėnesį, nes dariau ją mergaitei, vardu Liepa. Dabar, kai pažiūriu į savo pirmuosius darbus, aiškiai matau, ką dariau ne taip. Blogiausia, jog Lietuvoje ne visada galima gauti reikiamos spalvos ar kokybės krepinio popieriaus. Kita problema – informacijos stoka: kaip ką gaminti, reikia sugalvoti pačiam, nes lietuviškos literatūros šia tema nėra, o internete paslaptys taip pat nėra iki galo atskleidžiamos. Todėl būna momentų, kai nusprendžiu toliau to žiedo nebedaryti, bet, praėjus kuriam laikui, grįžtu jo užbaigti“, – apie savo kūrybinius ieškojimus atvirauja moteris.

Ji priduria, kad itališkas krepinis popierius yra kitoks nei tas, kurį perkame mūsų parduotuvėse. Iš jo pagaminti žiedai ne tik puikiai išlaiko formą, bet ir nebijo stipresnių vėjo gūsių, net keli lietaus lašai tokioms gėlėms nereiškia pražūties. Tačiau, Robertos teigimu, visi jos darbai yra trumpalaikis menas – gėlės ryškias spalvas išlaiko iki metų–pusantrų, vėliau ir kotai, ir lapai pakeičia spalvą: visai kaip gamtoje – žali lapai pamažu ruduoja, ryškūs žiedai blunka ir galiausiai visiškai nubąla. 

Paklausta apie planus, Rober­ta sako, kad krepinis popierius jos gyvenime išliks, tik ji tikisi atrasti dar daugiau kūrybos subtilybių, o tuo pačiu ir labiau tobulėti.

Šiuo metu R. Pocienės darbai puošia Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus erdves, tai yra pirmoji personalinė jos darbų paroda. Ją dar galima aplankyti iki spalio 10 d.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS ir R. Pocienės asmeninio archyvo nuotr.

Šie išskirtiniai metai pakeitė daugelį gyvenimo sričių, mes iki šiol tokios patirties neturėjome. Turbūt dažnas pajautė, ką reiškia laisvė, su ja susijusių kelionių, paslaugų, prekybos, mitybos, tikėjimo apribojimai. Buvęs Vilniaus universiteto orientalistikos centro dėstytojas, dabar Liuk­semburge dirbantis teisininkas-lingvistas Valdas Mikalauskas so­cia­linėje paskyroje rašo, jog įdomu, kaip pandemija pakeitė religiją: pir­mą kartą pasaulio istorijoje daugelyje šalių buvo visiškai nutrauktos masinės religinės apeigos, uždarytos bažnyčios, mečetės, sinagogos. Nei Velykos, nei Ramadanas neatsilaikė prieš virusą...

Nė vienas tikėjimo autoritetas nesakė, kad tikėjimo užtenka, jog virusas neplistų. Racionalumas nugalėjo tikėjimą. Tiesa, pasitaikė pavienių atvejų, kai buvo mėginama tikinti, jog prisilietimas prie ypatingų relikvijų gali išgydyti, tačiau į tokius išsišokimus niekas per daug nekreipė dėmesio, o ir aukštesnė religinė valdžia jų netoleravo. Kita vertus, kai kurie kunigai taip tiesmukai laikėsi gydytojų nurodymų, kad net negalėjo suteikti Paskutinio patepimo sakramento. Nuo tų laikų, kai žmonės buvo deginami ant laužo, siekiant išgelbėti jų sielą, viskas pasikeitė. Bet visgi, kas svarbiau: žmogaus kūnas ar siela? Yra apie ką pamąstyti sociologams, religijotyrininkams ir mums visiems...

Pandemijos apraiškos staigiai pakeitė ir švietimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad klasė, sukurta industrijos amžiuje, prieš daugiau nei du šimtus metų, mažai kuo pasikeitė. Kartais pasigirsdavo balsų – imkim šluotą ir nušluokime dabartinę edukacinę sistemą. Bet kuomet per porą savaičių reikėjo pasiruošti instrumentus, susirasti platformas, susikurti bendravimo tink­lus ir realizuoti „karantininį švietimą“, mokykla, kaip institutas, gerokai krūptelėjo. Tačiau atsilaikė. Matematinis rebusas leido įsijungti naujam kūrybiškumo režimui ir realizuoti iškeltus tikslus. Svarbu, jog mokykla neliko viena – kad ji išsilaikytų, prisidėjo socialiniai partneriai iš privataus, viešojo sektoriaus su naujos realybės inst­rumentais, todėl reikėtų pasakyti ačiū verslui. Galima pajuokauti: patrankos ir kiti šaunamieji ginklai nužudė viduramžius, o epidemiologinis virusas bei su juo susiję apribojimai – tradicinę pamoką. Tai, kuo mes jau seniai naudojamės (informacija, bendravimas, buitis, gydymas), pagaliau atėjo ir į švietimą. Galima sakyti, jog buvo paspaustas greičio pedalas, ir staiga sugriuvo viskas, kas netinkama, ir atsirado niša naujiems, tobulesniems dalykams. 

Baigėsi pirmasis ypatingų mokslo me­tų mėnuo. Turime naujus švietimo įstaigų veiklos prioritetus mokslo metams. Tai ir pedagogų profesinis augi­mas, įgyvendinant šiuolaikinį ugdymo/ mokymo turinį, kompetencijų, reikalin­gų veiksmingai ugdyti skirtingų ugdymosi poreikių turinčius mokinius, tobulinimas, vadovavimo bei lyderystės ugdymo/mokymo ir administravimo pro­cesui kompetencijų plėtojimas bei kt. 

Turbūt dažnas sutiks, kad mokiniams bei mokytojams reikalingi ir formalūs, ir neformalūs įkvėpimų šaltiniai bei pasitikėjimas instituciniu ir asmeniniu gerumu. Kaip žinia, finansiniai institutai žengia priekyje ir atlieka įvairius tyrimus, įvardija potencialus, kaip įgyvendinti efektyvumo siekius ekonomikoje. Štai neseniai Mask­vos Lomonosovo valstybinio universi­teto ekonomikos fakulteto dekanas Alek­sandras Auzanas citavo šaltinį, jog maksimaliai pakėlus pasitikėjimą, bendrasis vidaus produktas Rusijoje kiltų 69 proc., Čekijoje – 40 proc., Prancūzijoje – 9 proc., Vokietijoje – 7 proc.  Tiesa, minėto rodiklio iliustracijų edukacijoje nepavyko rasti, tad šiuo atveju galime daryti tik prielaidas. Pasitikėjimas švietime gali reikšti individualias lavinimosi ir lavinimo trajektorijas, stimuliuojančią aplinką, pedagoginę įvairovę, atsisakymą betikslės kont­rolės, daugiau vietos paliekant imp­rovizacijoms. Puikiai žinome, jog išsilavinimas reikalingas tam, kad gyvenimas būtų šiuolaikiškas, ryškus, su platesnėmis perspektyvomis. Nors pastaruoju metu pas mus situacija dėl koronoviruso šiek tiek isteriška, norisi pacituoti Klaipėdos rajono Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos direktorės Laimos Navickienės mokytojų tarybos posėdyje išsakytus žodžius, kad „nėra sunkumų, kurių negali įveikti pedagogai“...

Arūnas MIKALAUSKAS 

Klaipėdos rajono Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos mokytojas

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo pirmadienio prasidėjo išankstinis balsavimas Seimo rinkimuose. Kitaip nei ankstesniais metais, šį sykį iš anksto savo pilietinę valią galima pareikšti keturias dienas: spalio 5, 6, 7 ir 8 d., nuo 7 iki 20 val., sa­vivaldybės pastate. 41-osios Kelmės-Šilalės rinkimų apygardos ko­misijos pirmininkas Arūnas Kasparavičius neslepia, jog šiųmetis apygardos junginys – išskirtinis ir reikalaujantis didesnio susitelkimo.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.78

Pavasarį Lietuvą užklupus koronaviruso protrūkiui, vi­si buvo sukrėsti. Situacija – nauja, neeilinė, ir niekas ne­žinojo, kaip teisingai elgtis, koks yra šio viruso elgesys, sudėtis, plitimo kelias, užkrečiamumas, imlumas bei ki­tos savybės. Dėl žinių stokos visuomenėje prasidėjo įvai­riausios spekuliacijos, kurios iki šiol klaidina žmones.

Apie tai, kodėl negalime pasitikėti nepagrįstomis teorijomis apie koronavirusą, kokią pagrindinę informaciją jau žinome ir ko galėtume pasimokyti iš kitų šalių pavyzdžių, pasakoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Svei­katos apsaugos ministerijos Užkrečiamųjų ligų val­dy­mo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Raz­mu­vie­nė. Taip pat apie šių dienų situaciją Vokietijoje ir ten ga­liojančius reikalavimus pasakoja Lėro miesto klinikoje dir­banti gydytoja rezidentė Aušrinė Radišauskaitė. 

Kilmė – vis dar neaiški

Visiškai naujo viruso grėsmė atėjo iš Kinijos, o visa informacija ir naujausios žinios pirmiausia taip pat plūdo iš šios valstybės. Vėliau, kai virusas pradėjo plisti plačiau ir atsirado daugiau paveiktų šalių, kartu pagausėjo ir mokslininkų bei medikų tyrimų, bandymų išsiaiškinti situaciją. Tačiau šiandien, praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams po koronaviruso atsiradimo Lietuvoje, vis dar yra gausybė neatsakytų klausimų. 

Kita vertus, jau patvirtinta, jog šis virusas yra iš septynių virusų šeimos, bet kol kas nėra aiški konkreti jo kilmė. 

„Nors mokslininkai jau yra suradę daug genetinių analogų ir esame girdėję begalę samprotavimų, kad šis virusas kilo iš šikšnosparnių ar kitų egzotinių gyvūnų, galutinis atsakymas į šį klausimą dar nėra rastas. Tačiau faktas yra tai, jog užsikrėtė žmogus ir kad virusas nuo žmogaus plinta žmogui – galima užsikrėsti kalbant, kosint, čiaudint, o tai parodė realią grėsmę“, – teigia D. Razmuvienė.

Pagrindiniai saugumo principai

Vis dar nėra aišku, ar žmogaus, persirgusio simptomine forma, organizmas suformuoja imunitetą, ar galima sirgti antrą kartą, kiek asmenų gali užkrėsti sergantysis, – visa tai ypač svarbu, norint suvaldyti viruso plitimą. 

Anot D. Razmuvienės, neaiškių klausimų yra nemažai, tačiau mes jau žinome itin reikšmingos informacijos apie tai, kaip turime saugotis. 

„Koronavirusas plinta oro lašeliniu keliu, todėl ypač svarbu išlaikyti dviejų metrų fizinį atstumą tarp žmonių, taip pat labai svarbi tinkama rankų higiena ir dezinfekcija, nes oro lašeliai nusėda ant įvairių paviršių, kuriuos mes liečiame. Būtina nepamiršti ir nosį bei burną dengiančių apsaugos priemonių, kad oro lašeliniu būdu plintančios seilės nepatektų ant įvairių paviršių ir ant šalia esančių žmonių. Šios trys apsaugos priemonės yra žinomos jau seniai, o įvertinant tai, kad dar neturime specifinės apsaugos priemonės – vakcinos ir vaistų, privalome itin atsakingai laikytis trijų pagrindinių saugumo principų, norėdami apsaugoti ne tik save, bet ir kitus“, – tvirtina D. Razmuvienė. 

Piliečių sąmoningumo ir atsakomybės stoka

Lyginant su Lietuva, daugelis šalių ir atskirų miestų vis dar laikosi griežtesnių saugu­mo taisyklių: kai kuriuose Pran­cūzijos regionuose kaukių dėvėjimas bei dezinfekci­nių prie­­monių naudojimas yra priva­lo­mas, Briu­se­lio mokyk­lose reika­lau­ja­ma dėvėti kau­­kes, o Por­tu­ga­li­joje į aukštesnio ly­gio restoranus klientai įleidžia­mi tik tuomet, kai nu­si­plauna ne tik rankas, bet ir kojas. 

„Man kelia nuostabą tai, jog lietuviai, išvažiavę svetur, laikosi visų rei­kalavimų, tačiau grįžę į gimti­nę, piktinasi ir kartais ne­gerbia priimtų prie­monių. Pa­­vyz­džiui, kai Skan­di­na­vijoje žmo­nėms yra kažkas rekomenduojama, jie tai priima kaip taisyklę, o jeigu pas mus kažkas yra rekomenduojama,  iškart kyla klausimas dėl rekomen­dacijos termino iš­aiškinimo“, – svars­to D. Raz­mu­vie­nė.

Visuomenėje pasigendama pačių žmonių atsakomybės, ir galima tik pasvarstyti apie tai, kad jeigu piliečiai dar labiau atsipalaiduos ir nesilaikys rekomendacijų, tikėtina, jog, atšalus orams ir visiems suėjus į uždaras patalpas, viruso plitimas bus dar didesnis.

Svetur gyvenančios tautietės pastebėjimai

Vokietijoje gydytoja rezidente dirbanti A. Radišauskaitė pasakoja, kad, vos tik pasklidus žinioms apie koronaviruso įsibėgėjimą Europoje, visoje šalyje kasdienybė pradėjo labai greitai keistis, atsirado begalė naujų taisyklių. 

„Nuo maždaug kovo mėnesio ligoninėse, o po to – viešosiose vietose buvo nurodyta privalomai dėvėti kaukes, dezinfektuoti rankas. Į parduotuves negalima įeiti be kaukių ant veido, nenusi­dezinfekavus rankų ir nepasiėmus pirkiniams skirtų vežimėlių – tokiu būdu stengiamasi reguliuoti vartotojų srautus bei padėti laikytis ats­tumo. Kaip pirkėjai to laikosi, labai kruopščiai stebi tiek patys darbuotojai, tiek ir apsaugos personalas“, – tvirtina A. Radišauskaitė. 

Lėro miesto klinikoje dirbanti mergina mano, jog šios šalies gyventojai yra sąmo­ningi, bendruomeniški ir lai­ko­si valdžios nustatytų taisyk­­lių.

„Žinoma, akivaizdu ir normalu tai, kad žmonės yra pervargę nuo šios situacijos, bet vis dėlto į viską žiūri atsakingai ir griežtai laikosi valdžios nustatytų reikalavimų. Jeigu nedėvėsi kaukės, niekaip nepavyks patekti į viešomis laikomas vietas, pavyzdžiui, kavines. Be to, dar būsi pamokytas, paprotintas ar netgi išvytas lauk“, – pasakoja A. Radišauskaitė.

Projektas „Sąmoningumas – raktas į sveiką kūną ir protą“ yra finansiškai remiamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija

Vilniuje vyko DofE aukso, sidabro ir bronzos ženklelių įteikimo ceremonija, kurioje apdovanoti 129 jauni žmo­nės. Net šešiems Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniams: Gabijai Pakalniškytei, Rugilei Dauk­šy­tei, Livetai Capaitei, Gabijai Stragauskytei, Matui Petravičiui, Da­riui Rupšiui ir buvosioms gimnazistėms, dabar jau stu­dentėms, Emilijai Pociūtei, Kamilei Dragūnaitei ir Beat­ri­čei Jo­kubaitytei įteikti bronzos medaliai. Dar trys moki­niai ak­tyviai siekia savo tikslų bei ženklelio. Džiau­gia­mės ir didžiuojamės gimnazistų pasiekimais.

The Duke of Edinburgh’s In­ternational Award (DofE) yra pasaulyje gerai žinoma ne­for­malaus ugdymosi prog­ra­­­ma jaunimui nuo 14 iki 24 me­­tų. Da­lyvaudami joje, jau­nuo­liai išsikelia asmeninio tobulėjimo tikslus. Siekdami jų, dalyvauja susitikimuose su prog­ramos vadovais, kurie padeda įveikti kylančius iššūkius bei atrasti motyvaciją tobulė­ti. Vadovai taip pat padeda pastebėti vykstantį pokytį, at­pažinti situacijas, kuriose jau­nas žmogus ugdosi efektyviausiai.

DofE apdovanojimų dalyviai nekonkuruoja tarpusavyje, jie tobulina savo asmenybę. Net jei jie vykdo tą pačią veiklą, jų tikslai ir siekimo greitis gali visiškai skirtis dėl gebėjimų, aplinkos poveikio, ankstesnės patirties. Kadangi programos tikslas yra tapti geresniu žmogumi, o ne aplenkti kitą, praktiškai visi dalyviai, parodę atkaklumą bei užsispyrimą, pasiekia savo tikslų. Geresnis savęs pažinimas bei asmeninių iššūkių įveikimas tampa didžiausiu apdovanojimu jaunam žmogui. 

Programa turi tris sudėtingumo lygius: bronzą, sidabrą ir auksą. Kiekvienas lygis reikalauja vis daugiau pastangų, tačiau jį įveikus, būtent toks ženklelis dalyviui ir yra įteikiamas Jungtinės Karalystės ambasadoje vykstančioje apdovanojimų ceremonijoje.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė, DofE programos vadovė 

AUTORĖS nuotr.

Šilalės savivaldybėje yra per 70 valstybės tarnautojų, kuriančių strategijas ir planus, tačiau kažkodėl nežinančių, ko reikia gyventojams. Jie dėlioja grandiozinius statybų planus, projektuoja tiltus per tvenkinį, bet štai duobei užpilti ar apšvietimui gatvelėje įrengti, pasirodo, laukia žmonių pageidavimų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.77

Iš audros debesies, ilgiau nei metus kabojusio virš UAB „Šilalės šilumos tinklai“ – nei žaibų, nei lietaus. Toks yra Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vykdyto ikiteisminio  tyrimo ir bendrovės direktoriaus bylinėjimosi su Šilalės savivaldybės administracijos direktoriumi rezultatas. Bendrovė įpareigota sumokėti savivaldybei per 2,5 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų. Tiesa, jos vadovas Kęstutis Ačas Tauragės teismo sprendimą ir Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą planuoja skųsti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.77

Kyla abejonių, ar kas nors, neragavęs mokytojo duonos, gali jį suprasti. 

Bet jei pajuntate, kad pavargote nuo savo dviejų ar trijų vaikų, 

įsivaizduokite mokytoją, kuris kasdien 7–8 valandas bendrauja 

su maždaug 100–140 – maždaug tiek mokosi penkiose klasėse. Ir visi laukia 

išklausymo, įvertinimo, paaiškinimo. Dar nori išskirtinio dėmesio – 

kiekvienas vis kitokio paskatinimo, supratingumo. Neabejotinai svarbus 

mokytojo humoro jausmas, šypsena, akių kontaktas. Taip pat ir per pertraukas.

Ištaikius laiko nueiti į valgyklą, labai tikėtina, jog, 

kramtant priešpriešpaskutinį kąsnį, nuskambės skambutis ir tai reikš, 

kad pietūs baigėsi. Nebaigtą kramtyti kąsnį teks nuryti, einant į klasę... 

Kartais atrodo neįmanoma, beprotiška ir nežmoniška. Ir tą beviltišką akimirką, 

kai, baigęs pamokas eini mokyklos takeliu namų link, o mintyse koneveiki 

savo sunkų darbą, staiga pasigirsta daugybės rankų barbenimas į langą. 

Pakeli galvą aukštyn, o jie, linksmi ir energingi, praveria langą 

ir mojuodami rankomis choru šaukia: 

,,Mokytoja, iki rytojaus! Lauksime jūsų pamokos!“ 

Ir – kažkoks stebuklas: jėgos grįžta.

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nors iš Šilalės esu išvykęs prieš daugelį metų, ji svarbi ne tik dėl to, kad yra mano prigimtyje, bet ir todėl, jog dar yra išlikę ryšiai su buvusiais namais, draugais, gi­mi­naičiais, artimųjų kapais bei t. t. Todėl labai svarbu, kaip ir kuo gyvena Šilalės krašto žmonės, džiugina jų pa­sie­kimai ir liūdna, sužinojus apie nesėkmes.

Į Seimą Kel­mės-Šilalės apygardoje kandidatuoja 17 partijų ir 12 as­me­nų vienmandatėje apygardoje. Pre­ten­dentų daug, tad ir pasirinkimas nelengvas. Daugybę metų tyrinėjau žmo­nių prigimtį, elgesį ir santykius, todėl noriu apie tai pa­samprotauti: gal palengvinčiau apsisprendimą išsirinkti tikro Seimo nario vardo vertą asmenį. Tiesa, ne­agituoju nė už vieną konkretų kandidatą, sprendimą teks priimti patiems.

Albinas BAGDONAS

Vilniaus universiteto profesorius,

psichologas, sociologas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.77