Nors vietinės reikšmės keliai įvardijami kaip nuolatinis savivaldybės politikų rūpestis, kurį jie demonstruoja, kasmet vizituodami seniūnijas, padėtis kaimuose beveik negerėja – kaip brido kaimo žmonės purvyną, taip ir brenda, kaip laužė savo automobilius, taip tebelaužo. Tuo įsitikinome, su Kaimo reikalų komiteto nariais gruodžio 19-ąją apsukę per 200 kilometrų mūsų rajono. Paaiškėjo, kad seniūnijos dažniausiai prižiūri tik tuos kelius, kuriais į mokyklas vežiojami vaikai. Įsikūrusiems atokiau, pasak Upynos seniūnės Stefos Kažukauskienės, privaloma atsiminti, jog gyvena kaime.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.1

Šilalės savivaldybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Silva Paulikienė atkreipė rajono politikų dėmesį, jog ne visų socialinei rizikai priskiriamų šeimų vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Susirūpinti problemų turinčių vaikų ankstyvuoju ugdymu paskatino Valstybės kontrolė, atlikusi ikimokyklinio ugdymo paslaugų auditą. 

Daiva BARTKIENĖ 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.1

Į visas sritis sparčiai žengiančios technologijos pakeis darbo rinką ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad per artimiausius keliolika metų robotai, dirbtinis intelektas, daiktų internetas, nanotechnologijos ir kitos technologinės naujovės smarkiai transformuos didžiąją dalį profesijų, o dalis jų apskritai išnyks.

Pasaulį keičiančių pokyčių neišvengs ir Lietuvos visuomenė. Studentų mažėjant, universitetai sprendžia klausimus, kokios specialybės yra paklausios, o kurios nyksta ir tampa neperspektyvios, nes žmones pamažu keičia technika, dirbtinis intelektas.

Senstant visuomenei ir plėtojantis technologijoms, pasaulyje auga gyvybės ir sveikatos mokslų specialistų poreikis, ypač – slaugos, sveikatinimo, reabilitacijos, ortopedijos, geriantrijos, psichologijos ir daugelio kitų sričių. Artimiausiais dešimtmečiais ypač augs mitybos, sveikos gyvensenos konsultantų, slaugytojų, kineziterapeutų, ergoterapeutų ir įvairių psichologijos profesionalų poreikis.

Per artimiausius keletą metų gyvūnų mokslo specialistų Lietuvoje reikės bent tris kartus daugiau, nei parengiama šiandien. Vis populiarėja ir gana nauja Gyvūno ir žmogaus sąveikos studijų programa, kurioje rengiami augintinių pritaikymo visuomenėje, laisvalaikio ar terapijos tikslais specialistai.

Šiuolaikinės technologijos jau šiandien gerokai palengvina sveikatos specialistų darbą, tačiau visavertiškai pakeisti gyvo, šilto, empatija grįsto žmogiško bendravimo dar ilgai negalės. Ne veltui nuo seno sakoma, jog gydytojas gydo ne tik vaistais, bet ir žodžiu. Todėl akivaizdu, kad gydytojų, kitų sveikatos specialistų robotai, dirbtinis intelektas nepakeis. Tai rodo ir tyrimai, ir įvairūs bandymai užsienio šalyse.

„Technologijų amžiuje svarbūs tampa tokie gebėjimai kaip kūrybiškumas, analitinis mąstymas, lyderystė, komandinis darbas, gebėjimas spręsti problemas ir nuolat mokytis. Šiuos gebėjimus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentai ugdo jau šiandien, pasitelkę naujausias žinias, technologijas ir išskirtinį probleminio mokymo metodą”,– pabrėžia LSMU prorektorius studijoms prof. Kęstutis Petrikonis.

LSMU rengiami visų grandžių sveikatos profesionalai. Jie jau nuo pirmųjų kursų mokomi bendrauti su pacientu, ugdomi ne tik jų specialieji profesiniai įgūdžiai, bet ir atjautos, pagarbos pacientui jausmas, gebėjimas bendrauti, padedant pacientui įveikti ligą.

Studijas LSMU jungia žmogaus ir gyvūno sveikata, programos aprėpia sveikatos, gyvybės, biotechnologijų, žemės ūkio ir humanitarinių mokslų kryptis.

LSMU absolventai paklausūs darbo rinkoje: per pirmuosius metus baigę studijas įsidarbina apie 80 proc. bakalaurų, daugiau kaip 90 proc. magistrų. Dar vienas privalumas yra tai, jog LSMU diplomas pripažįstamas tarptautiniu mastu, todėl apie karjerą ir gyvenimą užsienyje svarstantys jaunuoliai taip pat gali būti ramūs, kad įgytas išsilavinimas jiems padės.

Klaipėdoje (sausio 10 d.), Kaune (sausio 23 d.) ir Vilniuje (vasario 6-7 d.) vyksiančios studijų mugės – puiki proga moksleiviams iš pirmų lūpų – iš savo bendraamžių, išgirsti, ką reiškia studijuoti LSMU: kokių reikia savybių, kokius dalykus verta pasimokyti stipriau, kad būsimos studijos būtų sklandžios.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto inform.

Trys iš keturių Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) įmonių nėra pasiruošusios arba nežino, ar yra pasiruošusios atremti kibernetines atakas. Tai atskleidė „Kurk Lietuvai“ projekto Krašto apsaugos ministerijoje vykdyta apklausa. SVV įmonių vadovų ir darbuotojų apklausoje dalyvavo 227 respondentai iš visų Lietuvos apskričių. Nors pasaulinės tendencijos rodo, kad smulkios ir vidutinės įmonės dažnai tampa kibernetinių atakų taikiniu, net 44 proc. iš apklaustųjų nemano, kad gali tapti tokių atakų aukomis.

Kibernetinis saugumas prasideda nuo suvokimo, jog kiekvienai organizacijai reikėtų imtis atitinkamų e. saugos priemonių. Bet kuri įmonė, naudojanti elementarias elektronines paslaugas (elektroninis paštas, ar banko sąskaita ir kt.), gali tapti programišių auka, nepaisant jos dydžio ar veiklos tipo. Vienas iš dažniausiai aptinkamų kibernetinių incidentų įmonėse – tai apgaulingų el. laiškų ar žinučių, siekiančių išgauti asmeninę informaciją gavimas (angl. phishing). Tokių per pastaruosius 12 mėn. gavo net pusė apklaustų Lietuvos įmonių. Tiesa, rezultatai rodo, kad ne visi įmonių vadovai žino, kokie incidentai dėl to galėjo įvykti įmonėje: vienas iš penkių vadovų negalėjo jų įvardinti.

Ekspertai pabrėžia, jog labai svarbu yra reguliariai įsivertinti savo rizikas, kad įmonė geriau suprastų, kokios yra saugumo spragos ir imtųsi priemonių, kurios padėtų didinti jų atsparumą kibernetinėms grėsmėms. Deja, tik 14 proc. Lietuvos įmonių vadovų atsakė, kad vykdė tokį vertinimą per pastaruosius metus. Rizikų vertinimas nėra paprastas procesas – kaip rodo apklausos rezultatai, net 72 proc. įmonių teigė, jog nežino, kaip įsivertinti kibernetinio saugumo spragas ir rizikas.

Apklausa taip pat atskleidė, kad įmonės, nurodžiusios, jog turi kibernetinio saugumo politiką ir reguliariai atlieka rizikų vertinimą, geriau suvokia, kodėl svarbu tuo rūpintis, ir jaučiasi labiau pasiruošusios atremti grėsmes. Įdomu ir tai, kad 3 iš 4 vadovų sutiko, jog jiems svarbu, jog ir jų verslo partneriai laikytųsi kibernetinio saugumo standartų.

Šiandien yra būtina suprasti, kad jeigu tavo verslo partneris yra pažeidžiamas, tavo įmonė taip pat patenka į rizikos grupę ir gali nukentėti. Ir vien tik techninių priemonių savo sistemoms apsaugoti nebeužtenka. Itin svarbus yra procesų apsibrėžimas, rizikų identifikavimas, įvertinimas bei valdymas.

Atsižvelgiant į tai, jog didelė dalis incidentų įvyksta dėl žmogiškosios klaidos, SVV darbuotojų apklausa buvo siekta įvertinti jų žinias bei pasirengimą. Net 86 proc. darbuotojų sutiko su teiginiu, kad kiekvienas įmonės darbuotojas yra svarbi grandis, užtikrinant įmonės kibernetinį saugumą. Tai padaryti įmanoma, tik ugdant darbuotojų kibernetinio saugumo kultūrą. Deja, tik 14 proc. darbuotojų, dalyvavusių apklausoje, nurodė, jog per pastaruosius 12 mėn. dalyvavo kibernetinio saugumo mokymuose. Ugdyti žinias galima ir mokantis savarankiškai, tačiau tik 14 proc. darbuotojų sutiko, jog viešojoje erdvėje yra pakankamai prieinamos ir lengvai suprantamos informacijos apie kibernetinį saugumą.

Įmonėms, ypač smulkiosioms, sunku suprasti, kokią žalą joms gali padaryti kibernetinis incidentas. Ir tai nėra vien tik finansiniai nuostoliai – reikia suvokti, kad kibernetinis pažeidimas gali laikinai arba visam laikui sustabdyti veiklą, gali prireikti papildomų kaštų elektroninėms sistemoms ir įmonės reputacijai atstatyti. Tačiau apklausa parodė, kad daugiau nei pusė kibernetinių incidentų patyrusių įmonių vadovų nežino, kokios yra šių incidentų pasekmės ir jų padaryta žala.

Nepaisant to, jog didžioji dalis įmonių vadovų sutiko (74 proc.), kad kibernetinis saugumas yra svarbus jų įmonei, net 40 proc. įmonių per praėjusius metus neinvestavo nė vieno euro į šią sritį. SVV įmonėms Lietuvoje sunkiai sekasi suvokti, nuo ko ir kaip reikia pradėti rūpintis savo saugumu kibernetinėje erdvėje. Daugiau nei pusė (57 proc.) įmonių vadovų teigė, kad neturi (arba nežino, ar turi) pakankamai žinių, kokias priemones pasirinkti, norint išvengti kibernetinių atakų.

Įvairių šalių gerosios praktikos rodo, kad smulkiajam ir vidutiniam verslui padėti gali ir valstybinės institucijos, ruošdamos kibernetinio saugumo ugdymo medžiagą, priemones ar teikdamos kitas saugumo paslaugas. Atsižvelgdami į tai, programos „Kurk Lietuvai“ dalyviai kuria kibernetinio saugumo informacinį vadovą, padėsiantį suprasti smulkioms bei vidutinėms įmonėms, kaip tuo rūpintis. Kaip ir kiti tokio tipo dokumentai pasaulyje, šis vadovas pateiks esmines (bazinio saugumo lygio) rekomendacijas, siekiant užtikrinti įmonių kibernetinio saugumo kultūrą ir stiprinti jų atsparumą grėsmėms.

Rūta BEINORIŪTĖ, Gabrielė BBILEVIČIŪTĖ, Justas KIDYKAS

Programos „Kurk Lietuvai“ dalyviai

Sausio 15 dieną, 19 valandą, Žvejų rūmuose Klaipėdos valstybinio muzikinio teatras simfoniniu koncertu „Istorijos perpetuum mobile – 200“ paskelbs išskirtinių metų pradžią: opera Klaipėdoje švenčia garbingą 200 metų sukaktį. Ateikite ir įsitikinkite, jog amžinasis muzikos variklis prie Baltijos jūros sukasi nepriekaištingai!

Muzikologė prof. Daiva Kšanienė savo mokslinėje studijoje nuosekliai tyrinėja Muzikinio teatro raidą Klaipėdoje nuo jo ištakų iki šių dienų. „Nesinorėtų, kad Klaipėda liktų miestu be kultūrinės atminties ir rinktųsi užmarštį. Juk 1820 m. prasidėjo Klaipėdos profesionalaus vokiečių muzikinio teatro, arba Operos, era“, – sako profesorė.

Klaipėda, jos kraštas, kaip ir visa Mažoji Lietuva (Rytų Prūsija), ilgus šimtmečius buvusi Vokietijos sudėtyje (1525–1918), turėjusi labai glaudžius ir artimus ryšius su vokiškąja kultūra, jos politiniais bei istoriniais įvykiais, nuėjo savitą, kitokį nei Didžioji Lietuva, politinės sanklodos, kultūrinio, meninio vyksmo bei religinės (protestantiškosios) raiškos kelią.

Vienas iš ilgaamžių Klaipėdos muzikos meno forpostų – Muzikinis teatras (Opera) taip pat turi ilgą, sudėtingą, įdomią ir garbingą istoriją. Daugiau kaip 120 metų (nuo 1820 m.) Klaipėdoje dominavęs gan aukšto meninio lygio vokiečių Muzikinis teatras (Opera) XX a. 3–4 dešimtmečiuose (prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos) rodė įkvepiantį pavyzdį čia apsigyvenusiems lietuviams, įžiebdamas jiems begalinį troškimą turėti lietuvišką Operą ir simfoninį orkestrą. Per du gyvavimo šimtmečius Klaipėdos muzikinis teatras – vokiškasis (1820–1944) ir lietuviškasis (1922–2019) – pergyveno įvairius periodus, paženklintus ir aukštais meniniais proveržiais, ryškiomis sėkmėmis, ir nuosmukiais bei negandomis. Jie patyrė ne tik meninio lygio svyravimus bei finansinį nepastovumą, bet ir istorinius, politinius virsmus, drastišką santvarkų kaitą, sociokultūrines traumas, miesto bei jo gyventojų tapatybės kitimo laikotarpius.

Vokiečių muzikinis teatras

Toliausiai nuo Vokietijos kultūrinių centrų nutolusi Klaipėda, ilgai laikyta užkampiu, vis tik turėjo nemažai kultūrinių ambicijų. Ji, kaip ir kiti miestai, žvelgė į muzikine kultūra prisodrintą Karaliaučių ir stengėsi sekti jo pėdomis. Deja, gerokai vėluodama. Inteligentijos (nei vokiečių, nei lietuvių) beveik neturinčioje Klaipėdoje muzikinės kultūros lygis XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje buvo gan menkas, o muzikos bei teatro meno poreikį tenkindavo iš kitų miestų atvykstančios trupės.

Beveik 35-erius metus privati teatro trupė, rodžiusi tik dramos spektaklius (kartais su muzikiniais intarpais), kilnojosi iš vieno pastato į kitą, tačiau visi jie nebuvo pritaikyti teatro reikmėms. Dažnai keisdavosi trupės savininkai bei teatro pavadinimas („Komedijų namas“, „Vokiečių operos ir dramos artistų draugija“, „Vaidinimų namas“ ir kt.).

Vis labiau kultūra besidominčių vietos pirklių įsteigta akcinė statybos bendrovė 1819 m. Klaipėdoje pastatė naują mūrinį klasicizmo stiliaus teatro pastatą (po 1857 m. gaisro atstatyto dabartinio Dramos teatro vietoje) su 200 vietų žiūrovų sale. Teatro atidarymas įvyko 1820 m. sausio 1 d., parodant Billerbrecko keturių veiksmų dramą su prologu „Tėvo širdis“.

Nuo tada teatras ėmė veikti aktyviau. Ypač jis suklestėjo trupės direktoriumi tapus J. G. Heckertui (jis pats bei jo žmona buvo dainininkai), užsibrėžusiam tikslą paįvairinti repertuarą muzikiniais spektakliais. Dirigentu pakviestas žinomas muzikas K. Eisrichas greitai suformavo operinę trupę su solistais, choru ir orkestru, kuri nedelsdama ėmė repetuoti muzikinius kūrinius. Taip 1820 m. prasidėjo Klaipėdos profesionalaus vokiečių muzikinio teatro (Operos) era (lygiagrečiai veikiant dramos trupei). Pirmosios parodytos operos – „Fanchon“ ir „Dunojaus bobutė“ susilaukė aštrios kritikos. Vėliau ėmė sektis geriau. Netrukus klausytojai jau gėrėjosi W. A. Mozarto operomis „Tito gailestingumas“, „Pagrobimas iš seralio“, D. F. E. Aubero „Fra Djavolo“, G. Rossini „Tankredu“, G. Paisiello „Puikiąja malūnininke“, C. M. von Weberio „Laisvuoju šauliu“, taip pat šiandien mažai žinomų Rytprūsių kompozitorių operiniais veikalais: H. Bertono „Alina, Golkondos karalienė“, W. Müllerio „Seserys iš Prahos“, P. Gavo „Mažasis dvaras“ ir daugeliu kitų. Be abejo, buvo statomi ir lengvesnio pobūdžio muzikiniai spektakliai: vodeviliai, operetės.

Nuo pat pirmųjų veiklos metų Klaipėdos Opera išsirengdavo gastrolių ir į kitus Mažosios Lietuvos miestus. Tris kartus (1820, 1823, 1824 m.) pabuvojo ilgalaikėse gastrolėse Vilniuje.

Dar labiau teatras suklestėjo, kai jį globoti bei finansiškai remti ėmėsi vokiečių kultūrinė organizacija „Concordia“, įsikūrusi 1826 m. Jos bei tuometinių Klaipėdos teatro direktorių H. Josto ir A. Krügerio kvietimu 1836 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Klaipėdoje gastroliavo meniškai labai pajėgi Karaliaučiaus Opera. Su ja atvyko ir antrasis teatro kapelmeisteris, būsimasis garsus vokiečių kompozitorius, o tuomet 23-ejų metų jaunuolis Richardas Wagneris, savo dirigavimu sužavėjęs Klaipėdos publiką. R. Wagneris Klaipėdoje statė ir dirigavo keletą operų (tarp jų C. M. von Weberio „Euriantę“), vieną kitą simfoninį koncertą. Ryškiausias R. Wagnerio kaip dirigento pasirodymas – D. F. E. Aubero opera „Nebylė iš Portičio“, kurią jis parengė savo žmonos, aktorės ir dainininkės Wilhelminos (Minnos) Planer benefisui.

Klaipėdos Operos repertuarinės nuostatos bei meninis vertingumas priklausydavo nuo teatro vadovų. 1841 m. ėmus vadovauti talentingam kapelmeisteriui, režisieriui bei aktoriui F. Morohnui, teatras ryžtingai pasuko grynojo operos žanro link. Sceną išvysdavo vis sudėtingesnės operos: W. A. Mozarto „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, G. Rossini „Vilius Telis“, F. von Flotow „Marta“, G. Donizetti „Pulko duktė“ ir kt.

Per didįjį 1854 m. gaisrą Klaipėdos teatras sudegė. Nors energingojo direktoriaus F. Morohno dėka jis palyginti greitai buvo atstatytas (nepilnai įrengtose patalpose spektakliai vėl buvo rodomi nuo 1857 m.), tačiau veikė vangiai, su pertrūkiais. Operos poreikį tuo metu tenkino kitų miestų trupių gastroliniai pasirodymai. Štai 1862 m. Karaliaučiaus Opera klaipėdiečiams siūlė R. Wagnerio „Tanhoizerį“, G. Meyerberio „Robertą velnią“, Ch. Gounod „Faustą“, C. M. von Weberio „Oberoną“ ir kt.

Nuo 1866 m., mirus F. Morohnui ir ėmus vadovauti kitiems, mažiau muzikoje išprususiems direktoriams, teatre prasidėjo repertuarinis blaškymasis; neretai rampos šviesą išvysdavo menkavertės draminės pjesės ar lėkšti vodeviliai. Kadangi iki pat XIX a. pabaigos teatras buvo privatus, dažnai perparduodamas, natūralu, kad jo veikla buvo nestabili, dažniausiai nepelninga, su nuolat ištinkančiomis krizėmis.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Klaipėdos teatras trumpam buvo uždarytas, tačiau 1915 m. spalį vėl atvėrė duris. Itin produktyvūs vokiečių teatrui buvo 1919–1923 m., kai politinis Klaipėdos krašto likimas dar buvo neaiškus. Vokietija, tikėdamasi susigrąžinti kraštą, stengėsi neprarasti jame savo įtakos ir daug jėgų skyrė Klaipėdos vokiškosios kultūros stiprinimui. Miesto teatru rūpinosi 1919 m. įkurtos Vokietijos Liaudies švietimo draugijos teatro padalinys, kasmet skirdamas jam solidžią finansinę paramą; teatro orkestrą ir solistų trupę papildė nemažai iš Vokietijos atvykusių profesionalų. Negana to, 1921 m. vokiečiai prie Klaipėdos Operos įkūrė dar vieną, atskirą 25 muzikantų simfoninį orkestrą, atlikdavusį gan sudėtingus klasikinius bei romantinius veikalus. Visas Klaipėdos vokiečių meno, kultūros bei muzikos intencijas (teatrą, orkestrą, kultūrines draugijas ir kt.) materialai rėmė ir 1923 m. Vokietijoje įkurta turtinga Kultūros sąjunga. Visokeriopai palaikomas Klaipėdos vokiečių teatras tapo meniškai labai pajėgus. Sceną išvydo tokios sudėtingos operos, kaip J. Offenbacho „Hofmano pasakos“, R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“, P. Mascagni „Kaimo garbė“, R. Leoncavallo „Pajacai“ ir kt.

Klaipėdos kraštui jau esant Lietuvos valstybės dalimi, vokiečiai dar labiau stiprino savo kultūrinę įtaką: 1927 m. Miunchene įkurta Klaipėdos teatro bičiulių draugija didelėmis pinigų sumomis rėmė teatrą, kvietė rinkti lėšas ir šelpti jį kaip „svarbų kultūros židinį tolimoje šiaurėje“. Draugijos narių ir aukojusiųjų pavardės būdavo įrašomos į Klaipėdos miesto Aukso knygą.

Klaipėdos vokiečių operos teatras veikė ir Antrojo pasaulinio karo metais, iki pat 1944 m. vidurio.

Klaipėdos lietuvių Opera tarpukaryje

Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos (1923 m.), visose srityse prasidėjus aktyviam lituanizacijos procesui, neliko užmirštas ir muzikinis gyvenimas. Buvo susirūpinta lietuvių profesionaliosios muzikinės kultūros plėtote.

Kasmet gausėjančiai Klaipėdos lietuviškajai bendruomenei aukšta vokiečių muzikinė kultūra (muzikinis teatras, simfoninis orkestras, gausūs kameriniai ansambliai, chorai ir kt.) kėlė ne tik nusistebėjimą bei susižavėjimą, bet ir skatino norą siekti panašių aukštumų. Tačiau tebedominuojančios ilgaamžės turtingos vokiečių muzikinės kultūros fone profesionalaus lietuviško muzikinio teatro bei orkestrinio muzikavimo tradicijai formuotis nebuvo lengva. Kita vertus, intensyvus profesionalus vokiečių muzikinis gyvenimas buvo ir pavyzdys, ir savotiškas postūmis, netgi iššūkis lietuvių muzikams.

Didžiausias Klaipėdos kraštą gausiai papildžiusios, iš Didžiosios Lietuvos atvykusios lietuviškosios visuomenės kultūros žmonių troškimas buvo turėti savą operos teatrą.

Jo kūrimo kelias buvo nelengvas ir vingiuotas. Pirmą kartą lietuviškos Operos steigimo idėją bandyta realizuoti mėgėjų jėgomis. 1922 m. (kraštą dar administruojant prancūzams) Klaipėdos mišrus choras „Aida“, tarp savo dainininkų turėjęs gerų solistų, Šaulių namuose (dabar Klaipėdos koncertų salė) parodė pirmąjį šiame krašte lietuvių jėgomis pastatytą muzikinį spektaklį – M. Petrausko operetę „Consilium facultatis“ (dirig. V. Bajoras). Ši data laikytina Klaipėdos lietuviško muzikinio teatro (Operos) pradžia. Tą faktą pripažino net Lietuvos operos grandas Kipras Petrauskas.

Tačiau profesionalaus lietuviško muzikinio gyvenimo era Klaipėdoje prasidėjo tik čia apsigyvenus energingajam, entuziastingajam muzikui Stasiui Šimkui, kuris, nugalėdamas daugybę juridinių, materialinių, buitinių, meninių sunkumų, 1923 m. įsteigė Klaipėdos konservatoriją. Maestro suprato, kad be savų išaugintų lietuvių atlikėjų neįmanoma Klaipėdoje subrandinti profesionalaus lietuviškojo muzikinio gyvenimo apraiškų – nei įkurti operos teatro, nei suburti simfoninio orkestro. Beje, šioje lietuviškoje Konservatorijoje, veikusioje iki 1930 m., daugiau kaip du trečdalius svarbiausių muzikinių disciplinų dėstytojų sudarė kitataučiai: čekai, vengrai, rusai, vokiečiai. Jaunuosius lietuvių muzikos profesionalus jie ugdė vadovaudamiesi Vakarų Europos dėstymo metodikomis. 

1925 m., diriguojant S. Šimkui, milžiniškų pastangų dėka Šaulių namuose suskambo Klaipėdos lietuvių simfoninis orkestras. O po poros metų (1927 m.) scenoje pasirodė jau minėta M. Petrausko operetė „Consilium facultatis“, pastatyta sujungus Klaipėdos giedotojų draugijos bei Klaipėdos konservatorijos mokinių ir pedagogų jėgas (muzikiniai vadovai A. Vaičiūnas ir J. Kačinskas). Dar vienas žingsnis išsvajoto operos teatro link buvo 1928 m. Klaipėdos konservatorijos kolektyvo jėgomis pastatyta M. Petrausko opera „Birutė“. Deja, ji atlikta nepilnai, be orkestro. Nepaisant to, publika operą priėmė labai šiltai; senasis Klaipėdos teatras, kuriame vyko spektaklis, buvo pilnutėlis.

Po šio nelabai vykusio pastatymo Klaipėdos konservatorijos mokytojai ir mokiniai, kiti operos entuziastai nenuleido rankų. Tais pačiais 1928 m. Klaipėdos konservatorijos atlikėjai (solistai, simfoninis orkestras ir choras) pastatė ir Šaulių namuose parodė Ch. Gounod operą „Faustas“ (dirig. J. Gaubas, koncertmeisteris V. Marijošius, chormeisteris K. Gurevičius, rež. I. Volkovas). Neturint baleto šokėjų praleistas II operos veiksmas – Valpurgijų naktis.

Klaipėdos lietuvių visuomenė džiaugėsi pirmiausia pačiu faktu – savo jėgomis pastatyta opera (!), o taip pat jos pasisekimu: „Mes, lietuviai, žingsnis po žingsnio vejamės savo kultūringuosius vakarų kaimynus“ (lit.: L. K. Opera „Faustas“ Klaipėdoje. Lietuvos keleivis. Klaipėda, 1928 m. birželio 26 d., nr. 145, p. 3). Apie „Faustą“ palankiai atsiliepė ne tik lietuvių, bet ir vokiečių spauda.

1930 m. uždarius Klaipėdos konservatoriją, keleriems metams sustojo taip gražiai pradėtas lietuviškos Operos bei simfoninio orkestro kūrimo darbas.

Dar kartą sutelkus kultūros žmonių ir muzikų pastangas, 1933 m. vėl imtasi gaivinti Klaipėdos simfoninį orkestrą, o tuo pačiu ir Operą. Iš visų mieste gyvenusių muzikantų susibūrė gan margas, iš mėgėjų ir profesionalų sudarytas simfoninis orkestras, kurio vadovu pakviečiamas buvęs Klaipėdos konservatorijos auklėtinis, kompozitorius ir dirigentas Jeronimas Kačinskas. 1933 m. Klaipėdos Šaulių namų salėje įvyko pirmasis naujojo, 45 muzikantų simfoninio orkestro koncertas. Simfoninio orkestro atgimimas sudarė prielaidas rastis ir profesionaliam Klaipėdos lietuvių operos teatrui. Operos kūrimo būtinybė siejosi ir su lietuviškųjų pozicijų stiprinimu Klaipėdos krašte. Juk nuolat reikėjo konkuruoti su vis labiau XX a. 4 dešimtmetyje įsigalinčia vokiečių įtaka.

Pastangos nenuėjo veltui. Dirigentas J. Kačinskas ir kiti nusprendė statyti G. Verdi operą „Traviata“. Visi dirbo su didžiausiu entuziazmu repetuodami be poilsio, neretai iki vidurnakčio. Operos statytojų, dalyvių nuotaiką labai pakėlė garsiojo rusų dainininko Fiodoro Šaliapino apsilankymas Klaipėdoje. Artistas karštai pritarė besikuriančiai Klaipėdos Operai, drąsino jos dalyvius, linkėjo pasisekimo ir užsidegimo.

1934 m. gruodžio 8 d. miesto teatre įvyko pirmoji jaunos, profesionalus ir mėgėjus (dalyvavo mėgėjų choras „Vaidilutė“) sutelkusios Klaipėdos operos premjera – G. Verdi „Traviata“. Žiūrovų salė lūžo nuo publikos. Antrasis veikalas, kurį ėmėsi statyti jaunoji Klaipėdos Opera, buvo Ch. Gounod opera „Faustas“. Premjera, diriguojant J. Kačinskui, įvyko 1935 m. gegužės 24 d. Pakviestas tas pats mėgėjų choras „Vaidilutė“, Margaritos partiją atliko M. Dambravičiūtė-Bručkienė, Fausto – V. Ivanauskas, Valentino – S. Sodeika, Zybelio – E. Kraušaitė ir kt.

„Fausto“ pasisekimas pranoko drąsiausias viltis. Dauguma Klaipėdos krašto ir centrinių Lietuvos dienraščių akcentavo operos statytojų ir atlikėjų meistriškumą, profesionalumą, ypač išskirdami imponuojantį, muzikalų J. Kačinsko dirigavimą.

Abiejų operų („Traviatos“ ir „Fausto“) per sezoną buvo parodyta 17 spektaklių. Klaipėdos Operos reikšmė ir įtaka miesto kultūriniam gyvenimui sparčiai augo. Dar nesibaigus pirmajam sezonui, Operos vadovai jau planavo ateinantį.

Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) sovietinės okupacijos metais

Muzikinės komedijos teatras

1945 m. Sovietų sąjungai okupavus Klaipėdos kraštą, prasidėjo absoliučiai kitoks (istoriniu, ideologiniu, politiniu, socialiniu, kultūriniu, moraliniu ir kt. požiūriais) šalies istorijos laikotarpis. Pradėta totaliai trinti senosios Klaipėdos atmintis, istoriją, nunyko netgi Mažosios Lietuvos sąvoka.

Vis tik grupelė talentingų Lietuvos muzikų, po karo apsigyvenusių Klaipėdoje, prisimenančių ir žinančių turtingą miesto kultūrinę praeitį, pasiryžo neleisti galutinai užgesinti jos buvusio žavesio, puoselėdami viltį atkurti Muzikinį teatrą. Nedaug ką jie galėjo. Viską sprendė naujoji sovietinė valdžia – komunistų partijos ir vykdomasis komitetai. Atrodė stebuklas, kad praėjus vos keliems mėnesiams po karo pabaigos, miestui skendint griuvėsiuose, buvo leista kurti Muzikinį teatrą. Suprantama, steigdama jį sovietinė valdžia turėjo savo tikslą – pasitelkus scenos meną, skleisti sovietinę ideologiją. 1945 m. spalio 1 d. senojo, apgriuvusio teatro patalpose pradėjo veikti Klaipėdos muzikinės komedijos teatras.

Teatro meno vadovu ir vyr. dirigentu buvo paskirtas Kauno muzikas K. Griauzdė, režisieriumi – J. Gustaitis, o artistai suvažiavo iš visos Lietuvos.

Liaudies operos teatras

Prabėgus trejiems metams, dirigentas K. Griauzdė (tebedirbęs Klaipėdos muzikos mokykloje) dar kartą pakilo į žygį dėl miesto muzikinės kultūros gaivinimo. Išvykus buvusiems profesionaliems solistams, išsiblaškius orkestrui, apie operą galvoti buvo sunku. Tad šį kartą K. Griauzdė pradėjo nuo mišraus choro steigimo (1953 m.). Jis susibūrė savanoriškai ir labai greitai tapo gan pajėgiu kolektyvu. Beje, nenustygstantis K. Griauzdė retkarčiais iš Muzikos mokyklos mokytojų, mokinių bei miesto muzikantų suburdavo simfoninį orkestrą ir rengdavo pavienius koncertus. Deja, 1956 m., chorui jau pasiekus neblogą meninį lygį, jo vadovas energingasis K. Griauzdė, pakviestas dėstyti valstybinėje konservatorijoje, išvyko gyventi į Vilnių...

Dirigentai vis keitėsi. Pagaliau 1966 m. rudenį LSSR valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) jaunųjų specialistų skirstymo į darbą komisija vadovauti Klaipėdos liaudies operos teatrui paskyrė jauną absolventą, dirigentą Kazį Kšaną. Pastarąjį nesipriešinti tokiam paskyrimui įkalbino jo dėstytojas K. Griauzdė.

Pirmoji atgimusios Klaipėdos liaudies operos premjera – S. Rachmaninovo opera „Alekas“ įvyko 1967 m. Kultūros rūmuose (dirigentas K. Kšanas, režisierius B. Juškevičius, dailininkas M. Labuckas). Solo partijas dainavo E. Vasilevskis, E. Ambrasienė, A. Bielskis, A. Aušra, P. Reikalienė ir kt. Žiūrovų ir spaudos atgarsiai po premjeros buvo entuziastingi: klaipėdiečiai didžiavosi vėl turį Operą ir naują, energingą dirigentą.

Liaudies operos teatras tolydžio augo ir stiprėjo; šalia vis dažniau rodomų spektaklių, dažnai buvo rengiami savarankiški solistų, choro koncertai. Ilgai lauktas virsmas įvyko 1987 m. sausio 1 d. Kultūros ministras pasirašė įsaką, kuriuo Klaipėdos liaudies opera, pasiekusi profesionalų meninį lygį, buvo reorganizuota į Valstybinį muzikinį teatrą.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras

Įteisinus valstybinį statusą, teatro situacija iš esmės ėmė keistis. Iškeldinus visus mėgėjų kolektyvus, Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui atiteko visas didžiulis buvusių Kultūros rūmų pastatas; nedelsiant įkurti reikalingi padaliniai bei tarnybos.

Tačiau muzikinės visuomenės puoselėti lūkesčiai pirmaisiais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklos metais nepasiteisino. LSSR kultūros ministro paskirtasis teatro meno vadovas ir vyr. režisierius G. Žilys bei vyr. dirigentas A. Kievišas, viešai skelbę apie didelius teatro užmojus, savo pažadų neįvykdė.

Pozityvus lūžis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvenime įvyko 1995 m., pradėjus vadovauti iš Kauno atvykusiam, didelę darbo teatre patirtį turinčiam dirigentui Stasiui Domarkui. Jis tikslingam darbui sutelkė visas teatro grandis, numatė kolektyvo perspektyvą. Maestro dėka išaugo simfoninio orkestro sudėtis, sustiprėjo choras (chorm. V. Konstantinovas), pagausėjo solistų gretos, nuolat papildomos Klaipėdos universiteto Menų fakulteto absolventais, susikūrė gan stipri baleto trupė. Muzikinis teatras turėjo ir daugiau talentingų, tačiau nuolat besikeitusių vadovų.

Nuo 2018 m. Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui vadovaujančiai muzikologei Laimai Vilimienei teko nelengva dalia. Prasidėjus Muzikinio teatro restauracijai ir didžiuliam meno kolektyvui likus be namų, vadovei teko rūpintis meninių trupių – simfoninio orkestro, choro, solistų, baleto artistų repeticijų patalpomis, išblaškytomis po visą miestą, rasti darbo kabinetus administracijos darbuotojams, aptarnaujančioms tarnyboms, padaliniams, pagalbiniam personalui, patalpas gausaus rekvizito sandėliavimui ir pan., o svarbiausia – nenutraukti operų, baletų rodymo, koncertų rengimo, naujų spektaklių kūrimo proceso. O kur dar statybų rūpesčiai...

Nepaisant nepalankių sąlygų, vadovei pavyko sklandžiai sustyguoti visų grandžių darbą ir pirmasis „benamiu“ tapusio Muzikinio teatro sezonas praėjo sėkmingai. Žiūrovus užbūrė klasikiniu lietuviško baleto pavyzdžiu tapusi E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“, opera „Kelionė į Tilžę“, W. A. Mozarto opera „Don Žuanas“, P.Čaikovskio šokio spektaklis „Spragtukas“.

Per daugiau kaip tris Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvavimo dešimtmečius, keičiantis vadovams, kito ir teatro vizija, repertuarinė kryptis, tačiau kolektyvas augo, brendo ir stiprėjo. Pastatyta daug įdomių, meniškai puikių operų, operečių, miuziklų, baletų, stambios formos koncertinių veikalų, surengtas ne vienas solistų, choro, baleto artistų, simfoninio orkestro koncertas. Teatras rengia ir didelio populiarumo sulaukusius festivalius „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.

Muzikinis teatras Klaipėdoje nuėjo ilgą 200 metų kelią. Pirmą kartą suskambėjusi opera 1820 m. Klaipėdoje, vokiškoje terpėje, patyrusi politinės priklausomybės skirtingoms valstybėms laikotarpius, pergyvenusi laisvės ir okupacijos periodus, šiandien, tapusi reikšminga miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, ji gyvuoja ir skleidžiasi Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, atrandančiame savo vietą begalinėje pasaulio sceninės muzikos jūroje.

Daiva KŠANIENĖ

Profesorė, muzikologė

Stasys Kasparavičius per ilgus metus sukaupė dau­gy­bę medžiagos apie gimtąją Žemaitiją. Dalis jo atra­dimų ir pastebėjimų jau nugulė knygoje „Žemaitija – pas­lapčių žemė“, dalis liko, pasak autoriaus, kitam „kū­di­kiui“ – dar vienam leidiniui ne tik apie žemaičius, bet ir apie kuršius, prūsus, žiemgalius.

„Savo istorijos užmiršti nevalia“, – pabrėžė į Šilalę at­vykęs knygos autorius.

Svarbiausia – Motina žemė

Klaipėdos universiteto profesorius dr. Algirdas Girininkas S. Kasparavičių apibūdina kaip energingą Žemaitijos tyrinėtoją.

„Jis, būdamas aviatorius ir Žemaitijos „Alkas“ muziejaus direktorius, ilgai kaupė su Žemaitijos priešistore susijusius duomenis. Dalis jų buvo pub­likuota mokslo ir mokslo po­pu­liarinimo bei regioni­niuo­se leidiniuose. Autoriaus pastabumas, skraidant virš Že­maiti­jos, išvykos į tas vietoves, ku­rios pasirodė įdomesnės „iš dangaus“, leido atskleisti daug naujų pastebėjimų, kurie yra vertingi ne tik archeo­logams, bet ir istorikams – ankstyvųjų amžių tyrinėtojams“, – rašo A. Girininkas. 

Knygoje atskleidžiami išsa­mūs duomenys apie atskiras Žemaitijos vietoves, pavyzdžiui, Medvėgalio, Lopaičių, Bi­lionių piliakal­nių aplinką. S. Kas­paravičiaus sukaupta me­džia­ga papildo istorikų, ar­cheo­lo­gų, kraštoty­rininkų duo­me­nis ir bus naudinga atei­ties tyrinėtojams.

Pats autorius, pristatydamas knygą, pabrėžė, jog žemaičiai privalo didžiuotis savo tapatybe, nes vis dar gali šnekėtis savo tarme ir žinoti, kad mūsų protėviai ta pačia Motina žeme vaikščiojo dar tais laikais, kai nebuvo garsiųjų Egipto piramidžių. 

„Turime suprasti, jog aukščiausia dievybė yra ne kažkur danguje, o po kojomis. Tai – Motina žemė. Gaila, žinoma, kad anuos laikus mena tik akmenys, randami protėvių šventvietėse, kad dalis istorijos slypi po apžėlusiais piliakalniais. Bet ta istorija tebėra su mumis“, – akcentavo dvidešimt metų lėktuvu padangę raižęs pilotas. 

Šilalei – didžiulis dėmesys

„Aukščiausias Žemaitijoje Med­vėgalio piliakalnis yra 234 metrus iškilęs virš jūros ly­gio. Medvėgalio pilis buvo puolama kryžiuočių 1316 ir 1329 m. Į šiaurę-šiaurės rytus buvo įrengta kūlgrinda. Galima spėti, jog buvo ir toliau einantis kelias Burbiškių, Vembūtų-Kulšiškių piliakalnių kryp­timi, kur per brastą tarp Lūksto ir Paršežerio yra Reist­rų kūlgrinda. Nuo Medvėgalio matomi Šatrijos, Sprūdės, Moteraičio, Girgždūtės, Bilionių, Burbiškių, Vembūtų-Kulšiškių piliakalniai.

Už 6 km į pietvakarius nuo Medvėgalio yra Bilionių piliakalnis, dar vadinamas Pilionimis, Šventkalniu, Švedkalniu. Netoli pelkė, vadinama Šventpelke. Tikėtina, kad 1336 m. sudeginti Pilėnai yra dabartinis Bilionių piliakalnis. Kad Pilėnai buvo Žemaitijoje, prie Pilionių, turėdamas mintyse Bilionis, spėjo ir vokiečių istorikas Johanas Voigtas. 

Už 7 km į pietvakarius nuo Bilionių, ant Dievyčio ežero pie­tinio kranto, yra Padievyčio kalnas. Labiau tikėtina, jog tai buvo reikšminga senojo tikėjimo apeiginė vieta, o ne gynybinė pilis.

Už 5 km į šiaurės vakarus nuo Padievyčio yra Treigių pi­liakalnis, pagal įtvirtinimų pobūdį turėjęs gynybinę paskirtį. Piliakalnis įrengtas Lokystos upės krante, kur įteka Virkulės upelis. 

XIV a. kryžiuočių kelių į Žemaičius aprašymuose Burbiškių piliakalnis minimas Pars­pil vardu. Tai dvi didelės kalvos su ankstyvojo piliakalnio žymėmis į vakarus nuo Parš­ežerio. Nuo Medvėgalio iki kitų rytinio pakraščio pilių Burbiškių link eina kelias ir yra įrengta jau minėta Reist­rų kūl­grinda“, – piešia S. Kasparavičius bendrą pilių ir piliakalnių tinklą Šilalės rajone.

Medvėgalis – europinės reikšmės

„Yra pagrindo manyti, kad Pilėnų tragedijos pradžia yra 1329 m., kai kryžiuočiai nugalėjo Medvėgalio pilies gynėjus, o kunigaikštis Margiris pralaimėjo dvikovą su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu. Į Medvėgalį kryžiuočiai traukė užšalusia Jūros upe. Pasiekę Medininkų žemę, jie sunaikino Kvėdarnos piliakalnį. Pakeliui aplenkę vieną stiprią pilį netoli Med­vėgalio, žygiavo paimti Med­vėgalio, Medininkų žemės cent­ro. 

Legendine asmenybe privalu laikyti ir Pilėnų kunigaikštį Margirį, kuris turbūt tuo laiku buvo Žemaitijos žemių centro Medininkų vadovas. Medininkų reikšmę Žemaitijai patvirtina ir vėliau įsteigta didžiulė Žemaičių vyskupystė. Neatsitiktinai 1329 m. į Žemaitijos centrą Medvėgalį traukė kryžeiviai iš visos Europos, vedami žymaus Čekijos karaliaus. Tai parodo žygio reikšmę ir Medvėgalio pilies svarbą. Bilioniai (Pilėnai) ir Medvėgalis buvo Biržulio-Lūksto piliakalnių gynybinės sistemos sudedamoji dalis. Tai įro­dytų, kad gretimos pilys, iškilus pavojui, telkėsi bend­rai gynybai“, – rašoma kny­goje „Žemaitija – paslapčių žemė“.

Žemaičiai – nesunaikinami

Autorius primena ir didžiąsias žemaičių pas­laptis. S. Kaspara­vičiaus įsitikinimu, senie­ji piliakalniai, alkakalniai, akmenys ir negausiai iš­li­ku­sios istorinės žinios liu­dija vieną liūdną tiesą – pra­­eityje šimtmečiais negai­les­tin­gai buvo naikinama didi že­maičių tauta. Tačiau Žemaitija išliko ir tai – stebuklas. 

„Dabartinė Žemaitija – kraš­tas, kuriame, ledynams pasi­traukus, prieš tūkstančius me­tų prie Biržulio ežeryno atkeliavo ir apsigyveno žmonės. Paslapčių apgaubti rymo piliakalniai. Apie degintą amžinąją ugnį byloja alkakalniai. Tylų vakarą prie piliakalnio, rodos, išgirsti tolimą žvangančių kalavijų aidą, o Joninių naktį pagalvoji apie ugnį, liepsnojusią ant alkakalnių“, – sako  S. Kasparavičius.

Knygos pristatyme Šilalėje jis teigė, jog turime savo žemę, savo istoriją, kuria verta didžiuotis ir kurios nevalia užmiršti. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Didžioji dalis suaugusiųjų neteisingai prižiūri savo dan­tis ir kovoja su įvairiomis dantų problemomis ar ligomis, todėl nekeista, kad ir vaikams nuo pat mažens nė­ra skiepijami tinkami kasdienės burnos higienos įpro­čiai. Apie tai, kaip teisingai prižiūrėti vaikų dantu­kus, kokios būna dažniausios tėvų klaidos ir ką dantys pasako apie viso organizmo būklę, pasakoja gydytoja vaikų odontologė Erika Mažeikė.

Priežiūra – nuo pirmo pieninio danties

Pagrindinis skirtumas tarp suaugusiojo ir vaiko kasdienės dantų higienos yra tas, jog ikimokyklinio amžiaus vaikai kokybiškai patys to padaryti negali, todėl jiems reikalinga suaugusiųjų pagalba.

„Mažų vaikų dantų valymas yra vienareikšmiškai tėvų atsakomybė. Žinoma, ne visiems vaikams lengva dantis išvalyti – neretai prireikia išradingumo, žaidimų bei papildomos motyvacijos“, – teigia gydytoja vaikų odontologė E. Mažeikė, kuri rekomenduoja pra­dėti vaikams valyti dantis nuo pat pirmojo pieninio danties, išdygstančio maždaug šešių mėnesių kūdikiui. Nuo tada mažieji turėtų pratintis ir susipažinti su tuo, kad dantukai kiek­vieną die­ną turi būti valomi.

Taip pat patariama leisti vaikui imti šepetėlį, dėti jį į burną, nes tokiu būdu jis žaidžia ir kartu pratinasi valyti dantis, masažuojamos dygstančių dantų dantenos ir formuojamas geras dantų valymo įprotis. Žinoma, viskas turi vykti, prižiūrint suaugusiesiems, ir po to tėvai dantis dar turi pervalyti.

Nuo dantų šepetuko iki burnos skalavimo skysčio

Net ir renkantis burnos prie­žiūros priemones, rekomenduojama prieš tai apsilankyti pas specialistą, nes vaikams fluoridų kiekis pastoje parenkamas odontologo pagal esamą dantų būklę ir amžių, todėl gali svyruoti nuo 500 iki 1450 ppm, esančių įprastinėje suaugusiųjų pastoje.

Be to, geriausia valymo kokybė pasiekiama, valant dantis po vieną, naudojant vieno danties šepetėlį. Geras pasirinkimas yra ir ultragarsinis dantų šepetėlis, tačiau, nepaisant to, kad jis pats sukasi, valant vis tiek reikia atlikti šluojantį judesį nuo dantenos iki dantų krašto, jog ką tik nuvalytos apnašos „nesusisuktų“ atgal prie dantenų.

Norint palaikyti visą burnos švarą, rekomenduojama vaikus pamažu pratinti prie dantų siūlo, tarpdančių šepetėlio, liežuvio valiklio, o vyresniems nei 6 metų galima naudoti ir skalavimo skystį. Be to, dantų valymo kokybę namuose gali padėti įvertinti dantų apnašas dažančios tabletės.

Norint išvengti ne tik danties skausmo, bet ir ligų

Profilaktiniai vizitai pas specialistus yra neatsiejami nuo taisyklingos burnos higienos ir būtini, siekiant išvengti nepagei­daujamų ligų. Jų metu apžiū­rima burnos ir dantų būk­lė, atkreipiamas dėmesys į vietas, kur lieka apnašų ar maisto likučių, nes jas reikėtų valyti atidžiau. Būtent šios dantų sritys greičiau genda, o situacijos nekeičiant, formuojasi ertmės dantyse, atsiranda dantų skausmai.

Šių vizitų dažnis vaikams gali svyruoti nuo 3 iki 12 mėnesių, priklausomai nuo ėduonies atsiradimo rizikos, bet daž­niausiai rekomenduojama ap­silankyti pas gydytoją odontologą kas pusmetį.

Be viso to, tai vaikams tarnauja ir kaip pažintinės proce­dūros – svarbu, kad vaikas pripras­tų prie odontologinio kabineto, užmegztų draugišką ry­šį su gydytoju bei jo komanda.

Dažniausios klaidos, prižiūrint vaikų dantukus

Pagrindinė ir dažniausia vaikų dantų priežiūros klaida yra jų valymo atsakomybės perkėlimas vien tik vaikui, todėl itin svarbu, jog tėvai pervalytų vaikui dantis mažiausiai iki 8 metų. Vėliau viskas priklauso nuo vaiko savarankiškumo ir pasiekiamo dantų valymosi kokybės rezultato, tačiau dažnu atveju prireikia tėvų kontrolės ir vyresniame amžiuje, maždaug iki 12 metų.

Dar viena dažnai pasitaikanti klaida – tarpdančių nevalymas vaikams. Jei vaiko dantys liečia­si vienas su kitu ir nėra plataus tarpelio, vieną kartą per parą tarpdančius reikia valyti siūlu ar tarpdančių šepetėliu, nes va­lant įprastu lieka maisto liku­čių, ir tokiais atvejais iškart genda dažniausiai ne vienas, o du dantys.

Be to, tėvai neretai skundžiasi gydytojams, jog vaikai ne­si­lei­džia valyti dantų, todėl, ne­no­rė­dami jų spausti, tėvai dan­tų nevalo tol, kol neatsiranda bai­­sių pasekmių. 

„Reikia pasistengti vaiką sudominti – galima dainuoti dainelę ar pasakoti istoriją apie dantukus ir nepageidaujamus jų gy­ventojus – mikrobus, ar susi­tarti, kad po dantų valymo vaikas galės pažaisti savo mėgstamą žaidimą, pažiūrėti filmuką. Taip pat motyvaciją sustip­rinti padeda ir gera, dažniausiai vai­sių skonio, dantų pasta“, – pataria gydytoja vaikų odontologė E. Mažeikė.

Kuo mažiau cukraus – tuo geriau

Visiems tikriausiai žinoma, kad maistas, kurį valgome, ga­li stip­rinti dantis arba jiems kenkti. Jei mityboje daug paprastųjų, leng­vai skaidomų ang­liavandenių – cukraus, milti­nių produktų, tuomet dantys bus labiau linkę ges­ti, nes šiuos maisto produktus burnoje gyvenančios ir ėduonį sukeliančios bakterijos skaido į rūgštis, dėl kurių atsiranda paviršinių pažeidimų, o vėliau ir ertmių. Taigi patariama vartoti kuo mažiau saldintų maisto produktų ir gėrimų, o troškulį geriausia malšinti vandeniu ar nesaldinta arbata.

Be to, norint sustiprinti dantis iš vidaus, į mitybos racioną reikėtų įtraukti daugiau kalcio, vitaminų D, A, K2 turinčių maisto produktų – sūrio, sviesto, natūralaus jogurto, kefyro, morkų, brokolių, kaimiškų kiaušinių, kokosų aliejaus, riebios laukinės žuvies, avokadų, riešutų.

Sugedę dantys – silpno ar sergančio organizmo rodiklis

Ne tik maistas, bet netgi ir pavieniai medikamentai, skirti bendrinėms ligoms gydyti, gali turėti įtakos burnos būklei. Pavyzdžiui, dažnai ir netinkamai vartojami antibiotikai išbalansuoja žarnyno, taip pat ir burnos, mikrofloros – gerųjų bei blogųjų bakterijų – pusiausvyrą, o vaistai, vartojami epilepsijai gydyti, gali sukelti dantenų paburkimą.

Juk organizmas yra viena visuma, todėl natūralu, kad burnos ir viso kūno sveikata daugiau ar mažiau yra susijusi. Pavyzdžiui, žmogui sergant dantenų ar kaulo uždegimu, jo patogeninės burnos bakterijos gali patekti į kraujotaką ir pažeisti širdies audinius. Taip pat dažnai pasitaiko, jog sergant ar persirgus peršalimo ligomis, atsiranda dantų skausmų bei tinimų, tačiau tai dažniausiai paūmėja dėl organizme jau esan­čios, dėl ėduonies komp­likacijų atsi­radusios lėtinės infekcijos, kai, nusilpus imunitetui, organizmas nebesugeba su jomis susitvarkyti.

„Ėduonis yra liga, kurios ga­lima išvengti, taisyklingai mai­tinantis ir tinkamai prižiūrint dantis – tą rodo mokslinė lite­ratūra ir ne vienas asmeninis pavyzdys. Tačiau žvelgiant plačiau, kariesas labiau yra ne tiek prastos imuninės sveikatos, o netinkamo gyvenimo būdo pasirinkimo rodik­lis. Todėl labai svarbu, kad tėvai nuo pat mažų dienų rodytų vaikams tin­kamą pavyzdį ir kantriai juos mokytų taisyk­lingos kasdienės burnos higienos įgūdžių“, – teigia gydytoja vaikų odontologė E. Mažeikė.

Prieš didžiąsias metų šventes seniūnijos mažas paja­mas gaunantiems žmonėms išdalijo maisto produktus ir higienos priemones. Šįkart daugiau nei 3,6 tūkst. Šilalės rajono gyventojų parsinešė ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Lenkijoje pagaminto maisto – taip Europos socialinio fondo agentūra „remia“ mūsų valstybės ekonomiką.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.99 

Įdomus tas metas – gruodis. Keičiasi dienos ir nakties santykis. Prie Jos Didenybės Gamtos pokyčių tarsi prisitaikiusios religinės šventės – nuo neatmenamų laikų, iš pagonybės, stabmeldystės ir tikėjimo Aukščiausiuoju sumišusios ceremonijos. Sim­boliška ir dėsninga, kad į šios civilizacijos kalendorinių metų pabaigą sueina kone svarbiausios visų religijų šventės. Jos nuspalvinamos dar ir astrologų pranašystėmis.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.99 

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia kartu švęsti garbingą operos jubiliejų koncerte „Istorijos perpetuum mobile – 200“, kuris sausio 15 dieną 19 valandą skambės Žvejų rūmuose. Ateikite ir įsitikinkite, jog amžinasis muzikos variklis Klaipėdoje sukasi nepriekaištingai!

Pirmoje koncerto dalyje išgirsite vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll, kurį kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru grieš tarptautinių konkursų laureatė smuikininkė Ingrida Rupaitė.

Ji pasidomėjo ir atliekamo kūrinio istorija: „Tai antrasis devyniolikto amžiaus vokiečių kompozitoriaus F. Mendelssohno sukurtas Koncertas smuikui. Pirmasis d-moll, kurį jis parašė būdamas vos trylikos, labai panašus į Wolfgango A. Mozarto ir Ludwigo van Beethoveno kūrinius. O štai antrasis, e-moll, buvo parašytas 1844 m., likus vos trejiems metams iki kompozitoriaus mirties, ir yra pelnytai laikomas vienu geriausių ir populiariausių jo kūrinių. Grakščia forma, išraiškinga melodika jis niekuo nenusileidžia W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, Johanneso Brahmso ar Piotro Čaikovskio opusams. Šio Koncerto grožio ir emocionalumo raktas – pirmosios dalies pagrindinė tema: dramatinė, aistringa, kupina lyrinio polėkio. Antroji Koncerto dalis – jautri ir elegantiška, o trečioji – tai džiaugsmingas, jaudinantis scherzo finalas. Kūrinį vainikuoja energija ir šviesa. Prieštaraudamas ano laiko kompozitorių praktikai, F. Mendelssohnas pats nurodė Koncerto kadenciją, ją natūraliai susiedamas su kūrinio stiliumi ir forma“, – su užsidegimu pasakoja I. Rupaitė.

Smuikininkė sako, kad jai didelė garbė ir laimė pirmą kartą atlikti šį šedevrą kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir jo vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu. „F. Mendelssohno Koncertas smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll – tai vienas iš pirmų tokio pobūdžio kūrinių, atliekamų be Koncerto dalis skiriančių pertraukėlių, prie kurių esame pratę. Taigi šis romantiškas Koncertas grojamas neišskiriant dalių“, – pasakoja dirigentas.

Antroje programos dalyje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras publikai dovanos uvertiūras iš įvairiais laikais uostamiestyje atliktų puikiai žinomų operų: Eduardo Balsio Kelionės į Tilžę, Charles'io Gounod Fausto, Giuseppe's Verdi Traviatos, Richardo Wagnerio Skrajojančio olando ir Georges'o Bizet Karmen. Nuskambės ir uvertiūra iš nebaigtos kompozitoriaus Juozo Gruodžio operos Šarūnas. „Pastarasis kūrinys retai atliekamas, tad publikai tikrai bus įdomu tai išgirsti. Švęskime garbingą jubiliejų kartu su gera simfonine muzika“, – kviečia T. Ambrozaitis.

Anot jo, Klaipėdoje minima Muzikinio teatro 200 metų sukaktis – labai svarbus įvykis, rodantis, kad muzikinės kultūros lygis Mažojoje Lietuvoje neatsiliko nuo Didžiosios Lietuvos, o dažnai ją ir pralenkdavo. „Opera ir dabar labai svarbi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare: nors nesame operos teatras, ji yra mūsų „duona“. Jei Muzikiniame teatre negali būti pastatyta opera, galima abejoti tokio teatro veiklos prasmingumu. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare operų nemažai, ir tuo aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Tai įrodo, kad visos teatro grandys yra pilnavertės, o teatro „variklis“ tinkamas naujiems puikiems pastatymams“, – sako T. Ambrozaitis.

Opera Klaipėdoje nuėjo ilgą 200 metų kelią. Pirmą kartą suskambėjusi 1820 m. vokiškoje terpėje, patyrusi politinės priklausomybės skirtingoms valstybėms laikotarpius, pergyvenusi laisvės ir okupacijos periodus, šiandien, tapusi reikšminga miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, ji gyvuoja ir skleidžiasi Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, atradusiame savo vietą begalinėje pasaulio muzikos jūroje.

Ingrida Rupaitė

Gimė 1979 m. Vilniuje. Mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Stažavosi Europos kamerinės muzikos akademijoje (ECMA), kurios sesijos vyko įvairiuose Europos miestuose.

I. Rupaitė pirmuoju smuiku griežė Kauno styginių kvartete, Šv. Kristoforo kameriniame orkestre bei Klaipėdos kameriniame orkestre. Kaip solistė yra grojusi su Lietuvos nacionaliniu, Kauno miesto ir Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos simfoniniais orkestrais, taip pat su Lietuvos, Šv. Kristoforo, Klaipėdos kameriniais orkestrais bei Jerevano miesto kameriniu  orkestru Serenada.

Kaip pedagogė I. Rupaitė dirbo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Mykolo Riomerio universitete, o nuo 2011 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

2003 m. I. Rupaitės iniciatyva yra suburtas styginių kvartetas Art Vio. Nuo 2006 m. ji yra ir  fortepijoninio trio FortVio narė. Šis kolektyvas yra daugelio tarptautinių konkursų lauretas, o 2015 m. buvo apdovanotas  LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Smuikininkė I. Rupaitė yra koncertavusi Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje,  Prancūzijoje, Šveicarijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Armėnijoje, Islandijoje,  Portugalijoje, Ispanijoje,  Izraelyje.

KVMT inf.