Landžoau prie Kinijos Geltonosios upės

Landžou į dvi puses skirianti Geltonoji upė per am­žius formavo to krašto charakterį. Prieš akis mums vėrėsi lygumoms lyg ir nebūdingas siluetas: tarp ko­rė­tų budistinių šventyklų ir pagodų, mečečių mina­retų ir žalių ar rusvų kalvų dabar tankėja stiklinių ir betoninių daugiaaukščių „giraitės“...

Nedidukas

Landžou yra priskiriamas prie mažesniųjų Kinijos miestų. Jame – per 1,5 milijono gyventojų. Beje, milijoninių Kinijos miestų yra daugiausiai pasaulyje –

jų priskaičiuojama net keletas šimtų. Tik Kinijoje iki galo supratau mūsišką anekdotą: sako, sugalvojo Lietuva užpulti Kiniją. Kinijos armijos galva klausia, kiek tų lietuvių yra? „Trys milijonai“, – buvo atsakyta. 

„Tai kuriame mūsų viešbutyje jie apsistojo?“ – nusistebėjo šis.

Šioje šalyje skaičiai atrodo visai kitaip. Ir milijonai ne tokie jau dideli, ir atstu­mai visai kitaip matuojami. Žinoma, mato vienetai yra tokie pat, kaip ir pas mus, bet jų suvokimas atrodo visai kitaip.

Kai po vietinio skrydžio pasiekėme Gansu provincijos sostinę Landžou, pasitiko visai kitoks kraštovaizdis, tarp kalvų įsispraudęs ir ryškiai Gaolano kalnų nuspalvintas miestas. Kadangi Landžou pasiekėme vakare ir šiame mieste buvo numatyta nakvynė, šiek tiek nerimavome, kad nepavyks išsimiegoti, nes čia istoriškai dominuoja musulmonai. O tai reiškia, jog labai anksti jie ima garsiai kviesti visus maldai. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Ne tik čia, bet ir per visą kelionę, nors kartą nakvynė buvo prie pat minareto. Kinija yra šalis, kurioje musulmonams „triukšmauti“ ir trikdyti viešąją rimtį yra griežtai draudžiama. Kaip, beje, čia neglobojamos ir kitos religijos, išskyrus vienintelį komunistų tikėjimą ir jų garbinamą dievą Xi.

Kadangi Landžou kadaise įėjo į Šilko kelio maršrutą, būtina prisiminti, kad Šilko keliu keliavo ne tik prekės, bet ir idėjos. Taip čia atsirado ir musulmonai, kurie iš esmės yra tokie pat kinai kaip ir visi kiti: tiesiog jų protėviai, kažkada pasiklausę kažkokių arabų, persų ir uzbekų pirklių pasakojimų, tapo Mahometo sekėjais. Ir šios jų protėvių „nuodėmės“ jiems šiuo metu skaudžiai atsirūgsta.

Landžou turėjome progos stebėti tik­rą maisto gamybos šou: virėjas taip mik­liai minkė tešlą ir iš jos it siūlus vyniojo ilgiausius makaronus, kad mums net žandikauliai iš nuostabos atvipo. Ir dar nustebino tai, jog virtuvės šefas panoro su manimi nusifotografuoti. Iš pradžių nepatikėjau: su manimi, senute? Pasirodo, baltas ir dar šviesiais plaukais žmogus čia yra retenybė. Girdi, jis galėsiąs pasigirti, kad ir europiečiai čia lankosi.

Upė Motina

Geltonoji upė, dar vadinama Huanghė, prasidedanti Tibeto kalnyne Činhajaus provincijoje, garma net 5464 kilometrus ir yra viena ilgiausių upių pasaulyje. Ji teka per devynias Kinijos provincijas ir yra gana triukšminga, srauni, dumb­lina, besinešanti viską, ką tik sutinka savo kelyje. Ji kasmet prie Xiaolangdi užtvankos suneša milijonus tonų dumb­lo, tad užtvanką nuolat tenka pravalyti. Tai ne tik padeda išvengti nelaimės, bet ir sutraukia būrius norinčiųjų pasigrožėti įspūdingu vaizdu. Kasmetinio vandens nuleidimo metu srovė veržiasi 2600 kubinių metrų per sekundę greičiu. Pabandykim įsivaizduoti, kokia tai yra jėga. Jei ši „procedūra“ nebūtų atliekama, palijus ant­roji pagal ilgį upė Azijoje išsiveržtų iš krantų. Dabar gi dumblas „pavaromas“ jūros link.

Geltonosios upės pavadinimas kilo nuo upės spalvos, kurią nudažo geltonos nuosėdos, kiniškai dar vadinamos geltonąja žeme. Jos į upę atiteka iš Šaansi ir kaimyninių kalnynų. Kartais Geltonoji upė dar pavadinama Džou Liu – Purvinąja srove. Iš to kilo vienas iš daugelio kinų posakių: „kai Geltonoji upė bus skaidri, o jūra rami“. Kas reiškia neįmanomą būseną. Panašiai kaip lietuviškas posakis „kai kiaulės ims skraidyti“...

Archeologiniai tyrimai parodė, jog Geltonosios upės slėnis buvo labiausiai klestintis regionas ankstyvojoje Kinijos istorijoje. Šios upės garbei sukurta begalė dainų ir eilėraščių, poemų, odžių. Teigiama, kad ši upė yra Kinijos žmonių dvasios simbolis: jos nuosėdos simbolizuoja gyvenimo sunkumus, žmonių prisitaikymą įvairioms gyvenimo aplinkybėms, o nuolatinis upės srautas – tai žmonių atkaklumas ir ryžtas. 

Geltonoji upė buvo praminta ir Kinijos pasididžiavimu, ir sielvartu, nes, nepaisant visų pastangų, ji kartais išsiveržia iš krantų su visa savo griaunamąja jėga. Skaičiuojama, jog upė jau milijonus žmonių pavertė benamiais ar numarino badu, kai nuplovė viską, kas valgoma, kas buvo užauginta. 

Virš Geltonosios upės daugiau nei prieš šimtą metų buvo nutiestas pirmasis tiltas, kuris ir šiandien yra laikomas šios miesto simboliu. Kaip ir granitinė 6 metrų ilgio ir 2,6 m aukščio Upės Motinos skulptūra, vaizduojanti moterį su kūdikiu. Palei šią upę yra įsikūrę keturi dideli Kinijos miestai, nes kur vanduo, ten ir gyvybė, nors kartais ir pražūtingas tas vanduo. Tokią skulptūrą sukūrė viena Kinijos 22-iejų metų studentė kaip savo diplominį, baigiamąjį darbą. 

Dar labai nustebino Geltonojoje upėje iš paršelių odos padaryti plaus­tai. Oda, pripūsta oro, tobulai atkartoja paršelio kūno formas, tik galvų nėra. Tokiais plaustais siūloma paplaukioti turistams, o ir patys kinai juos naudoja kaip susisiekimo, prekių pervežimo į kitą krantą priemonę. Sako, tokie plaustai esą itin patvarūs ir ekologiški.

Įspūdingi statiniai

Šiauriniame Geltono­sios upės krante – budis­tinės estetikos glėbys: prie Baltosios pagodos kalvos pasitinka kadaise Kiniją užkariavusių mongolų Juanių dinastijos metą menanti šventykla, kadaise čia pastatyta Tibeto budizmo vienuolio, kuris keliavo į Mongoliją, bet mirė Landžou, taip ir nespėjęs susitikti su Čingischanu. Jam čia ir iškilo pati aukščiausia, kokia pagal budistų tikėjimą yra galima, septynių aukštų stupa. Tokios galimos tik lamai.

Nuostabūs vaizdai ir nuo kalno viršūnės. Nors laiptelių aukštyn teko suskaičiuoti gana daug, bet pastangos atsipirko su kaupu. Beje, gidas pasiūlė: tie, kurie, nepasitiki savo kojomis, gali pakilti keltuvu. Bet, mano galva, kopimas šventyklos link taip pat yra patiriamų įspūdžių dalis. O kai kojelės nebelaikys, tai į tokias keliones ir nebesileisiu...

Įspūdingas Penkių šaltinių parkas. Ypač karštą dieną labai malonūs parko teikiami pavėsiai. Pasakojama, kad kadaise per šias vietoves keliavę kariai, kurie buvo taip ištroškę, jog nebesitikėjo liksią gyvi. Tačiau vadas pasiūlė jiems visiems drauge nuoširdžiai paprašyti Budos pagalbos. Ir kai kariai ėmė melstis, vienas po kito ėmė trykšti šaltiniai, kurie tebetrykšta iki šiol ir kurie pagirdo kiekvieną ištroškusį. Vanduo labai šaltas, iš gilių žemės gelmių. Ir toks skaidrus, skaidrus...

Gan įspūdingas ir Gansu provincijos muziejus, kuriame archeologiniai radiniai leidžia suprasti turtingą ir permainingą Gansu provincijos istoriją. Čia pamatėme ir šio muziejaus, o kartu ir visos Kinijos įžymybę – itin plastišką bronzinę Skrendančio arklio skulptūrą, rastą Vuvei miesto Leitai kapavietėje iš III amžiaus. Dar labai patiko arbatos puodelis (kokia gi Kinija be arbatos?). Jis ypatingas tuo, kad prie jo pridėti laikikliai... ūsams pasidėti. Gi buvo metas, kai Kinijos vyrai labai didžiavosi ūsais, o šie trukdė jiems gerti arbatą. Todėl puodeliams buvo pritaisytos specialios atramėlės, ant kurių vyrai ir pasidėdavo savo ūsus.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.