Kaip gimė „Poema apie Kaltinėnus“?

Kaltinėniškiai dar vis aptarinėja prieš savaitę vykusį renginį - daug kas žinojo, jog Stanislava Višinskienė rašo eilėraščius, ir štai ji kultūros namų salėje miestelio bendruomenei pristatė visą jų knygą, pavadintą „Poema apie Kaltinėnus“. Leidinys sulaukė dėmesio ir sukėlė gyvas diskusijas. Tai - knyga apie pačius miestelio gyventojus bei jų neseną istoriją, susijusią su dramatiško likimo kunigu Petru Linkevičiumi, pažadinusiu Kaltinėnus iš gilaus miego ir tarsi prikėlusiu antram gyvenimui.

Šiandien knygos autorė at­­skleidžia savo gyvenimo pas­laptį. Nors joje nėra įvardin­ta, bet nesunku suprasti, kad naujasis leidinys skirtas būtent šiam kunigui, kurį dalis kaltinėniškių vis dar laiko savu, nors jis jau 10 metų iškeltas kitur. Ir pati knyga, ir džiaugsmingas jos priėmimas rodo, jog kun. Petro vardas jau nebus ištrintas iš miestelio istorijos. Bibliotekos išplatintuose kvietimuose bei skelbimuose jo vardas nebuvo minimas, tačiau iš lūpų į lūpas pasklido kalba, kad tai knyga apie kun. P.Linkevičiaus darbus, o į pristatymą at­va­žiuos ir jis pats. Gal­būt tai ir lėmė, jog didžiulė kultūros na­mų salė prisirinko be­veik pilna.

Kodėl būtent tokia knyga? Viešame renginyje į tą klausimą atsakyta nebuvo, ir tik kitą dieną autorė ryžosi „Šilalės artojo“ skaitytojams at­s­kleisti, kodėl ji ėmėsi tokio darbo. Pasirodo, knygos gimimas susijęs su vienu skaudžiu jos pačios gyvenimo įvykiu.

- Kun. Petro pasirodymas Kaltinėnuose sutapo su visos Lie­tuvos atgimimu. At­­si­leido valstybės drau­­dimai, ir žmo­nės užplūdo bažny­čią, - prisimena S.Vi­­šins­kie­nė. - Nie­kas ne­be­žiūrėjo, ko­munis­tas ar ne, į bažny­čią ėjo beveik visi. Aš irgi bu­vau komunistė, profsąjungos pir­mininkė ir iki tol bijodavau joje pasirodyti. Patyliukais nuvažiuodavau į atlaidus Pašilėje, Varniuose ar Laukuvoje, bet į savo bažnyčią eiti bijojau. O be jos irgi negalėjau - religingos mamos buvau labai religingai auginta. Ir štai pagaliau nesibaimindama galiu su visais melstis miestelio bažnyčioje! Tačiau pasipylė kalbos, jog neva einu šnipinėti kunigo, rankinėje nešuosi tą, kaip jis ten vadinasi, diktofoną, įrašinėju kun. P.Linkevičiaus pamokslus bei pristatinėju val­džios organams.

Tai buvo stiprus smūgis. S.Vi­šins­kie­­­nė sako nežinanti, kas pa­leido šitas kalbas, bet ji ir šiandien prisimena, kad apkalbos pasidarė visuoti­nės. Vieni apkalbinėjo už akių, kiti nesikuk­lino smogti tiesiai.

- Sykį nueinu į paštą, kur dirbo tokia nuostabi, rūpestinga moteris. Ji buvo labai gera, jos akys net šviesdavo. Tačiau ji pradėjo manęs vengti. Kita bažnyčioje į mane žiūrėdavo su tokia baisia neapykanta, jog pradėjau bijoti ją susitikti. Ir štai pirmieji laisvi rinkimai, aš - tarp kitų komisijos narių. O tada prasidėjo! Iš pradžių - užuominos, galiausiai viena komisijos narė dėjo į akis: „Ko tau, šnipei, reikia bažnyčioje? Ar nevertėtų iškratyti tavo „tašės“? Ar ne diktofoną ten ras­tume“? Neištvėriau ir pravirkau. Nie­ko juk negalėjau, - pasakoja S.Višinskienė.

Visuotinė panieka pasidarė tokia baisi, kad tariamoji „šnipė“ vėl ėmė bijoti bažnyčios. O jei tikrai visi supuolę ją ims kratyti? Jeigu pats kunigas iš sakyklos pasmerks?..

- Apkalbos yra baisus dalykas, žmo­gus lieki bejėgis, ap­siginti pats negali. Imsi teisintis, mėginsi ką nors įrodinė­ti - tik padidinsi įtarimą. Mano situacija pasidarė tokia baisi, jog namuose neužmigdavau, o bažny­čioje sustingusi lauk­davau, kada kunigas per pamokslą mane demaskuos. Vieną sek­ma­dienį ne­beištvė­riau, nuėjau prie išpažinties langelio ir viską išsakiau. Kun. Petras ėmė raminti. „Neimkite į galvą, sakė jis, kunigų niekas nebešnipinėja, o į bažnyčią eikite drąsiai“. Ant širdies lengviau pasidarė. Ir kai po Mišių visi išėjome iš bažnyčios, tai buvo laikinoji bažnyčia, kur žmonės vos tilpdavo, kunigas pamatė mane minioje, priėjo ir prie visų paspaudė ranką. Žmonės sužiuro. Tai buvo nepaprastai svarbus ženk­las! Niekas daugiau manęs nebeplūdo, - prisimena apkalbų auka.

Po to - Joninių atlaidai, atvyko vyskupas vadinama­jai vaikų „dirmavonei“. Pil­nas šven­torius žmonių, tarp kurių - ir Sta­nis­la­va su dukrele Jovita. Vyskupas laiko mišias, kun. P.Linkevičius eina per žmones, renka aukas.

- Priėjo prie mūsų, sustojo, paspaudė ranką Jovitai, pakalbino, - pasakoja S.Višins­kienė. - Tai buvo antras viešas jo ženklas, kuris padėjo tašką mano istorijoje. Visas kalbas kaip ranka nuėmė, vėl tapau „normalus“ žmogus. Nie­kas daugiau nei užgauliojo, nei apkalbinėjo. Nuostabiausia, jog dabar kun. Petras tokio svarbaus savo darbo nebeatsimena. Atvykęs į knygos pristatymą, jis manęs neprisiminė, ėmė vadinti mokytoja Višinskiene, nors niekada nedirbau mokytoja, - šypsosi autorė. - Matyt, toks jo poelgis jam buvo kasdieniškas reikalas.

Ne man vienai jis šitaip padėjo. Juk visi, kas ėjo pas jį ir glaudėsi, visi iki vieno buvo paguosti bei nuraminti. Taip jis čia visiems save dalijo...

Tačiau ne iš karto ji ėmė rašyti poemą apie kun. P.Lin­kevičiaus darbus - tik tada, kai pačiam dvasininkui tapo sunku, kai jis buvo ištremtas iš Kaltinėnų. Sužinoję apie tokį vyskupo sprendimą, da­lis kaltinėniškių mėgino apginti savo kunigą, važiavo pi­ketuoti prie vyskupijos, ki­ti staiga nuo jo nusisuko. Prasidėjo keisti dalykai: uoliausi klebono garbintojai, kurie dar vakar viešai dėkojo „už šitokį kunigą“, staiga tapo aršiausiais kritikais.

- Labai liūdna, bet tada nemažai žmonių jį išdavė. Už ką? Už tai, kad pastatė naują bažnyčią, senelių namus, o apleistas žvyrduobes pavertė Dvasingumo parku? Tada supratau, jog dabar jam sunkiau negu tada buvo man. Todėl atėjo mano eilė padėti.

Pirmiausia gimė kun. P.Lin­kevi­čiui skirtas eilėraštis „Gy­­va legenda“, jį išspausdi­no „Šila­lės artojas“. Tuo eilė­raščiu sukėlusi nemažą ažio­tažą ir sulaukusi šiltų atsiliepimų, autorė ėmėsi didelio darbo - knygos, kurią rašė beveik dešimt metų. „Poema apie Kaltinėnus“ nėra tik apie kunigo darbus. Tai - eiliuota istorinė knyga, pirmoje dalyje paliečianti Antrojo pasaulinio karo bei pokario įvykius. Antroji jos dalis - gyvoji, dar nebaigtoji istorija. Galbūt dėl to ji ir sukėlė tokį pap­rastų kaltinėniškių susidomėjimą. 

S.Višinskienė iš profesijos yra agronomė, bet eilėraščius rašo nuo mažumės. Tačiau kuria juos ne prie stalo, o ravėdama daržą, virdama valgį ar darydama kitus kasdieniškus darbus. Ir tik tada, kai galvoje eilės sugula, ji sėda prie kompiuterio ir užrašo.

- Nė kiek nesigailiu, kad laiku negalėjau baigti vidurinės mokyklos, kad nestudijavau literatūros ir netapau profesio­nale literate, literatūros mokytoja ar žurnaliste. Juk suradau savo vietą gyvenime. Visą laiką dirbau su žmonėmis ir žmonėms, o jie mane mylėjo. Aš irgi myliu kaltinėniškius, džiaugiuosi, jog jie taip šiltai sutiko mano knygelę. Labai dėkoju bibliotekininkei Irenai Sugintienei už pavykusį renginį. Jau seniai nepykstu ant tų, kurie kažkada apkalbinėjo, užgauliojo. Jie gi tai darė nuoširdžiai. Juk visi norėjome būti laisvi, gyventi be priespaudos ir be šnipų. O kad pasitaikiau aš, tai buvo tiktai klaida. Bet kun. Petras viską užtaisė, užgydė, ir liko tiktai prisiminimas. Labai džiaugiuosi, jog miestelis gražėja. Vadinasi, kunigo pradėti darbai nežuvo! - „Šilalės artojui“ sakė poe­mos autorė.

Petras DARGIS