Tautodailės meistras šiuolaikiniame mene pasigenda šilumos

Medžio drožėjo ir skulptoriaus Petro Balsio darbai Šilalės Vlado Statkevičiaus muzie­jaus didžiąją salę puošia jau daugiau nei mėnuo. Tačiau oficiali pažintis su jų autoriu­mi įvyko tik dabar, kai kažkas įsigijo vieną iš čia eksponuotų kūrinių.

„Parduodu visus savo darbus, nes gyvenu tik iš pensijos. Seniausias eksponatas yra pagoniškas krėslas, sukurtas maždaug prieš 40 metų. Atvežiau čia savo kūrinius, nes iš patirties žinau, kad Šilalė šiai tautodailės tradicijai yra labai draugiškas miestas. O ir mano darbų čia esama, be to, esu gimęs netoli Švėkšnos, taigi ne taip toli ir nuo Šilalės“, – sakė tautodailininkas.  

Liepos 31 d. 71-ąjį gimtadienį švęsiantis medžio drožėjas šiuo amatu susižavėjo jaunystėje, o rimtai į jį įniko būdamas 27-erių. Per trejus metus jo įdirbis buvo pastebėtas ir įvertintas – 1979-aisiais jis buvo priimtas į tautodailininkų sąjungą, po kelių metų P. Balsiui suteiktas liaudies meistro vardas, o 2005-aisiais – meno kūrėjo statusas. 2007 m. ir 2014 m. skulptoriaus darbai buvo įvertinti „Aukso vainiko“ diplomais. 

„Esu dalyvavęs jau daugiau nei 60-yje bendrų parodų, o savo asmenines pristačiau jau daugiau nei 20 kartų. Negaliu pasakyti, kiek užtrunku prie vieno kūrinio, nes mano mintys nuolat šokinėja – imuosi tai vieno, tai kito darbo ir drožiu kelis iškart. Mano darbai yra iš įvairios medienos: naudoju liepą, drebulę, ąžuolą ir net obelį ar kriau­šę“, – atvykęs į Šilalę, pasakojo menininkas. 

P. Balsio kūrybos tematika taip pat gana plati – pasak jo, maža tauta privalo įamžinti savo tapatybę, ištakas. Štai todėl jo rankose medžio luitai virsta meno kūriniais, kurie atspindi tiek pagonybę, tiek krikščionybę. P. Balsys drožia kaukes, mažas skulptūrėles, kamerines skulptūras, bareljefus, kryžius ir net monumentalias skulptūras. Tautodailininkas nuolat dalyvauja medžio drožėjų simpoziumuose, kūrybiniuose seminaruose.

„Neinu trumpiausiu keliu, kad tik gaučiau „kapeiką“. Esu tas, kuris nepritaria šiuolaikinio meno sampratai. Dabar pašaipiai sakoma, kad liaudies menas yra niekalas, siejamas su sovietmečiu. O štai bet kokia bjaurastis jau gali vadintis meno kūriniu“, – stebėjosi menininkas.

Ir prisiminė, kaip kartą Plungės muziejaus vadovė tiesiai rėžė, jog „tokio meno muziejui nereikia“... 

„Net ir tarp mūsų yra tokių, kurie greitai pereina prie „pjūklinės“ kūrybos, pamiršdami tai, kas skulptūrai suteikia šilumą – kaltus. Tad mano misija yra leisti visuomenei žinoti: tikroji lietuvių liaudies kultūra privalo išlikti ir tapti atsvara vartotojiškumui“, – įsitikinęs tautodailininkas.  

Kaip vieną iš didžiausių „juodųjų skylių“ kūrybai ir kultūrai P. Balsys įvardija... Seimą, kuriame jo darbai kartą buvo eksponuojami.

„Davė man vieną koridorių, bet kas iš to? Niekas net iš savo kabinetų neišlindo pasižiūrėti, kas ir kokius darbus atvežė“, – nuoskaudos neslėpė plungiškis.

Tačiau skulptorius sako žinąs, jog visuomenė jo darbus priima ir vertina. Štai dalyvaujant Kaziuko mugėje, net tris kūrinius nupirko kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis. Pasak P. Balsio, dvasininkas jo skulptūras išgabeno į Vatikaną.

Dar bent šeši autoriaus darbai atsidūrė Molėtų etnokosmologijos muziejuje (skulptūros „Angelas“, „Sėjėjas“, „Dangaus kalvis“ ir kt.). Jo kūrinių galima pamatyti ir Mažosios Lietuvos, Nacionaliniame bei kituose muziejuose. Menininkas skaičiuoja, kad jo medžio darbai yra pasklidę ne tik po visą Lietuvą, bet ir visame pasaulyje. 

„Važiuojant Žemaičių plentu pro Laukuvą, ga­lima išvysti mano su draugu pastatytą 14 met­rų aukščio kryžių, o jau mirusio mano bičiulio Vlado Stumb­ro skulptūrų Tūbinių kapinaitėse niekas niekada negebės atkartoti – tokios jos įspūdingos“, – apie senųjų tradicijų išliekamąją vertę pasakojo kūrėjas.

Jis prisipažino mėgstantis iš liepos ar ąžuolo kamieno „išvaduoti“ visokias asabas, kurių pasirodymas verčia judėti toliau. Ir linkėjo visiems šiuo sunkiu laikotarpiu tapti dvasingesniems ir labiau tautiškai susibūrusiems.

P. Balsys sakė į Šilalę atgabenęs apie 50 geriausių savo darbų. Šią savaitę jie dar eksponuojami Vlado Statkevičiaus muziejuje, o nuo liepos 20 d. perkeliami į Šilalės viešąją biblioteką, kur iki pat rugsėjo bus galima juos apžiūrėti ir įsigyti. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.