Bijotų daina alsuoja žemaičių krašto dvasia

Paskutinę lapkričio dieną LRT didžiojoje studijoje, pasak laidos „Duokim garo“ ve­dėjos Astos Stašaitytės, talentą demonstravo puikūs žmonės iš Žemaitijos krašto, Bijotų, kurie – ne tik Baubliai, pirmasis kraštotyros muziejus, rašytojas Dionizas Poška, puikiai sutvarkytas ir turistų lankomas kraštas. Bijotai jau seniai neįsivaizduojami ir be liaudiškos muzikos kapelos ,,Bijotaičiai“, kuri jau dvylika metų ištikima lietuviškai dainai, žemaitiškam optimizmui bei užsispyrimui.

Laidos scenoje – vienuolika pui­kių muzikantų, kuriems vadovauja Kristina Mizgirienė ir Evaldas Skrodenis. Tai žmonės, kuriems brangus gimtasis kraštas, tradicijos, bendrystė 

dainoje. Ir kaip sakė kita šios laidos vedėja Loreta Sungailienė, jie nepaiso atstumų, aukoja savo laisvalaikį tam, kad išliktų Bijotų pasididžiavimas, į širdį smingančios ir žmonėms reikalingos „Bijotaičių“ dainos. Kapelos sėkmė, kuri kažkada atskrido kaip ,,Žuvėdra“, pasak Stanislovo Kavaliausko, – muzikantų paprastumas ir jų kūrybos nuoširdumas. Žmonės dai­nuoja ir groja visa savo esybe, ir žiūrovai tai jaučia.

Miela klausytis „Bijotaičių“ dai­nų, o kapelos solisto Karo­lio balsas ir jo atliekamos melodijos pasiekia ne tik mūsų ausis, bet ir širdis.

Bijotiškiai didžiuojasi, kad jų re­pertuare skamba ir „Bijotų daina“, kurią sukūrė Šilalės kraš­to poetė bei dainų kūrėja Re­nata Gužauskienė. 

„Kertelėj šioj Lietuvos 

pakrašty oš amžinai 

ąžuolai dideli, 

O jų didybė jau senais laikais 

keistai vadinama Baubliais, 

Bijotų kaime, po senais 

ąžuolais, malūnas senas 

žarsto vandenį delnais, 

Pelos upelis tau širdį atgaivins 

ir krašto šio mylėt tau nieks neužgins, 

Vyšnių, Simėnų piliakalniai 

matys, koksai gražus 

kaimelis šis“...

Puiku, jog turime talentingų žmonių, o jų kūrinių tekstai alsuoja mūsų krašto dvasia, žemaičių dūnininkų šneka. Ko gero, jau visa Lietuva žino Renatos atliekamą jos pačios sukurtą dainą ,,Aš myliu“.

„Aš mīliu: kuožna pīvas žīda

Ī kvāpa šviežē pjauta šīna;

Ī kuožna, kuožna akmenuka;

Kap svīstu nūtepta keliuka.

Aš mīliu: kuožna vāndens lāša,

Katras upēle krantus tāška; 

Senas, sukrypuses truobas

Ī pasiriemuses tvuoras.

Aš mīliu: kuožna kēle kryžiu

Ī kālna, iš katruo nebgrīšiu,

Ī jūda dūna, saldu pīna.

Aš mīliu kuožna, kuožna vīna...“

„Savęs nepateikinėju kaip po­etės ar dainų autorės, nesu iš­leidusi rinkinių ar kompaktinių diskų – tai atsiremia į finansus“, – kuklinasi R. Gužauskienė (Beišytė), Upynos kultū­ros namų koncertų (spektak­lių) organizatorė ir kolektyvų vadovė.

Kai kurios dainos, vis nuskam­bančios laidose ,,Duokim garo“, iš dalies finansuotos Šilalės kul­tūros centro, bendruomenės pro­jektų.

„Upynoje kokybiškų įrašų ne­padarysi, nors tenka tuo užsiimti, dirbant su meno mėgėjais. Tačiau suprantama, jog LRT tokia kokybė netenkina“, – juokiasi Renata.

Būtent kokybė turi didelę sėkmę, tad vos kelių minučių transliacija yra nepigi. Vien muzikinis įrašas studijoje kainuoja apie 500 eurų, o kur dar televizinis įvaizdis, kelionės, kitos išlaidos. Televizija – dide­lė prabanga ir galinga bei įtakinga nuomonės formuotoja: kaip pavyks susikurti pirminį įvaizdį, taip ir būsi priimtas, po­žiūrį pakeisti gali būti beveik neįmanoma. Žinoma, viską, ir patirtas išlaidas, atlygina dėmesys, aplodismentai, komplimentai, iš džiaugsmo bei jaudulio ištrykštanti ašara, šypsenos, supratimas, jog tai, ką darai, yra prasminga ir reikalinga. Todėl, pasak Renatos, norisi viską tęsti. Tačiau kūrėjo-atlikėjo kelyje būtinos kelios sąlygos: gabumai, norai, sėkmė ir, be abejo, aplinkinių palaikymas. Pirmosios dvi ją lydėjo visą laiką, o štai likusiųjų kartais ir pritrūkdavo…

„Vaikystėje namuose turėjo­me du vaikiškus akordeonus. Muzikinę veiklą pradėjau turbūt iš pavydo dėdei, kuris juo jau grojo – labai norėjau ir aš taip išmokti. Tiesa, vienas akor­deonas buvo lyg ir geresnis, todėl, nors groti ir nemokėjau, to „geresnio“ akordeono klavišuose atradau džiaugsmo, liūdesio, „gražių ir negražių“ są­skambių. Nepatikėsite – man „talkino“ mūsų šuo, kuris, išgirdęs mano grojimą, puikiai pritardavo savąja „vokaline partija“, – juokiasi Renata.

Pasak moters, dėl drąsos, savito ir stipraus balso ji neliko nepastebėta – Upynos vaikų dar­želyje atlikus populiariausią to meto dainą „Tau, mano mamyte“, jos fotografija buvo paskelbta „Šilalės artojuje”.

„Labai norėjau mokytis Meno mokykloje, tačiau tėvai buvo užsiėmę ir vis sakydavo: „Šilalė – toli, tu – išdykusi...“ Bet kartą, rodos, tada buvau trylikos metų, pamačiau laikraštyje paskelbtą kvietimą mokytis Šilalės meno mokykloje. Ir jau neatleidau įkyrumo vadelių: pa­rašyti prašymą į Meno mokyk­lą mamą nusivedžiau aš. Konkurso metu, prisimenu, komisijai dainavau „Graži mano pelėda” iš upyniškės Vaidilutės Jončaitės vadovauto etnografinio ansamblio repertuaro. Priėmė į akordeono klasę. O inst­rumentą nupirko promočiutė. Beje, kaip tik šiemet pavyko jį restauruoti. Po poros metų, paskatinta tetos, profesionalios muzikos teoretikės Klaipėdoje, įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Studijuoti šalia septynetą metų muzikos besimokiusių kursiokų buvo sudėtinga, laimė, tapau dėstytojos Audronės Purlienės choro specialybės studente. Baigusi studijas, dirbau Kretingos rajone, vėliau ieškojau laimės svečioj šaly, bet galiausiai grįžau į savo kraštą ir jau 18 metų stengiuosi kūrybiškai džiuginti žmones. 

„Bijotaičių“ kapelos formavimosi išta­ko­mis drįsčiau įvardinti 2002-uosius, kuomet suaktyvėjo muzikuojančių kaimo žmonių būri­masis. Mintis pradėti muzikinę veiklą sukirbėjo tuometiniams Bijotų laisvalaikio salės darbuotojams Birutei Gestautienei ir Algimantui Meištininkui, kurie mane pakvietė būti kapelos muzikine vadove. Joje visi grojo kas kuo norėjo ir kas kokį instrumentą turėjo, kas šaukė, kas dainavo, kas šiaip smagiai leido laiką... Bet pamažu viską susidėliojome, ir nors galbūt aukšto lygio nepasiekėme, esame patenkinti tuo, ką darome.  

Saviti, išskirtiniai nori būti visi kolektyvai. Tad pagalvojau, kad toks žavus Šilalės rajono kampelis galėtų turėti savo dainą. Visada dėmesį skiriu tekstui, todėl pradėjau nuo informacijos apie Bijotų krašto išskirtines vietas rinkimo. Stengiausi kuo šilčiau suasmeninti tekstą žmonėms, kurie turi sąsajų, sentimentų, sugrįžta į šias vietas. Idėjų sėmiausi iš tuome­tinio kolektyvo narių a. a. mo­ky­tojos Reginos Surkienės, 90-metį greitai švęsiančios Ade­lės Plaipienės, kultūros darbuotojų. Galutinį rezultatą pademonstravau kolektyvui ir papra­šiau groti, kaip kam išeina, o dainuojant mėginome išlaikyti du balsus. Kūrinys sužavėjo dabartinį „Bijotaičių“ vadovą Evaldą. Bet jis tik po 18 metų paprašė leisti šią dainą įtraukti į „Bijotaičių“ repertuarą. Kas galėtų būti geresni kūrinio atlikėjai“, – sako šiandien populiarios dainos autorė.

Renatai šie metai kaip kūrėjai ir dainų atlikėjai ypatingi – ,,Duokim garo“ laidoje „Dainos karalienės“ konkurse ji atliko du autorinius kūrinius, kurie konkuravo aukščiausiose vietose, o daina ,,Kol tu esi“ žiūrovų balsais pelnė nugalėtojos nominaciją. Be to, šiais metais ,,Duokim garo“ laidoje dalyvauta net šešis kartus.

„Kalbant apie „Bijotaičius“ ir jų sėkmę, negalima pamiršti nė vieno kolektyvo vadovo: prie ansamblio klestėjimo prisidėjo Kęstutis Kareiva, Arvydas Ektis, Vesta Trimirkienė, K. Mizgirienė, dabar jau a. a. Stasys Bugenis. 

„Džiaugiuosi, kad pavyko suburti tokį šaunų kolektyvą. Per 12 metų daug kas pasikeitė, vieni išėjo, kiti atėjo, bet liko ištvermingiausi. Branginu juos už tai, kad nesikeičia, priklausomai nuo aplinkybių, nesipui­kuoja, yra pareigingi, nuoširdūs, džiaugsme ir skausme esame kartu. Ne veltui vadinamės šeima. Ypatingai džiaugiamės kapelos ,,varikliu“ Karoliu, kuris ne tik groja ir dainuoja, bet ir gali valandų valandas pasakoti linksmus nutikimus, dviem instrumentais grojančiu Rimu, sugrįžusia Irena Bugeniene. Šios šeimos indėlis išskirtinis – manau, kad a. a. Stasio ,,Žuvėd­ra“, ,,Rugiagėlė“ išliks tautos lobynuose ir bus dainuojamos. Ansamblio vadovas E. Skrodenis gyvena Vilniuje, tačiau, nepaisydamas atstumų, atvyksta pas mus su gera nuotaika, idėjomis. Dabartiniu prieškalėdiniu laikotarpiu norisi padėkoti ir kolektyvo narių antrosioms pusėms už solidarumą, supratingumą, pasitikėjimą, savivaldybės vadovams – už pagalbą transportu, Šilalės kultūros centro direktorei – už padrąsinimą bei pastabas. Esame dėkingi Bijotų seniūnui Ignui Gužauskiui, be to, turbūt žiūrovai pastebėjo naujas nėriniuotas ansambliečių sukneles, už kurias tariame ačiū jų siuvėjai“, – sako „Bijotaičių“ vadovė Kristina.

Ir linki visiems priimti tai, ko negalime pakeisti, atrasti kasdienybėje džiaugsmo akimirkų, būti sveikiems, o kaip geriausią dovaną skirti artimiesiems nuoširdų žodį.

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorikas 

Nuotr. R. GUŽAUSKIENĖS