Po kiauru stogu – neįkainojami istorijos lobiai

Kelis kartus per savaitę muziejininkė Regina Mickuvienė į Iždonus vežasi pilną au­to­mobilį senų daiktų. Tai, ką per gyvenimą Upynos liaudies amatų muziejuje sukaupė ilgametis kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas, istorijos lobiais pavadinti per maža. Dabar jie yra Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus nuosavybė, kurią buvusiai istorijos mokytojai patikėta išmatuoti, aprašyti, suregistruoti, inventorizuoti ir, žinoma, išsaugoti. Bet klėtelėje, per kurios stogą ūžauja pavasario vėjai ir sunkiasi lietaus lašai, to nepadarysi. 

Nesvarbu, kad vėjai pučia

Šimtametė klebono klėtis, ku­rią pernai Šilalės savivaldybė muziejui nupirko iš Telšių vyskupijos, dabar, atrodo, turėtų išgyventi pačius geriausius savo laikus. Sovietinis grūdų sandėlis upyniškio kraštotyrininko K. Lovčiko pastango­mis prieš daugelį metų tapo Upy­nos liaudies amatų muziejumi, tačiau istorijos išsaugojimo entuzias­tas rajono valdžios pagalbos taip ir nesulaukė. Todėl nieko keisto, kad per klėtelės lubas dangus šviečia.  

„Gerai, kad Klemensas visas skyles užkalinėjo, užkamšė – ten tiek darbo įdėta, jog žodžiais nenupasakosi. Dabar, jei ką prireikia remontuoti, turiu prašyti sūnaus, pati nesugebu. Kai grįžta iš Klaipėdos ir sakau: „Varom, sūnau“. Kito kelio nėra, nes skirta tik pusė etato, jokio darbininko iš muziejaus neprisišauksi“, – pasakoja Upynoje dirbanti muziejininkė. 

Bet tuoj pasitaiso: „Nėra taip baisiai, ne, ne. Mes prisižiūrime. Tik tiek, kad visas pastatas suvargęs“. 

Pradėjus lyti, Regina skuba skudurais kamšyti pastogės sky­­­les, statyti po lašais kibirus, trau­kia tolyn eksponatus. Sako, jog reiktų visą pastatą renovuoti, nes vėjai per visus galus kaukia. Todėl išgirdusi, kad vietos politikai susirūpino dėl kiauro stogo, iš širdies apsidžiaugė. 

„Gal pinigų skirs? Bent keliems lapams šiferio – juk techniniam projektui pinigų muziejus neturi“.

Ir priduria: „Man nesvarbu, kad vėjai pučia, dirbu ir viskas“.   

Ant žvyro – gėlių darželis

Prisiminusi, kaip dar visai neseniai dirbo Baublių Dionizo Poškos muziejuje, Regina atsidūsta. Baubliuose buvo lengva, o čia šalta. Dėl to vežasi ekspo­natus namo. Upynoje rankos su­­grubtų berašant ir bema­tuo­­jant – juk kone 3 tūkstančiai įvairiausių daiktų daiktelių, raštų, knygų, nuotraukų. Tačiau Re­gi­nai visi tie darbai atrodo lengvi. 

„Baubliuose smagu buvo, bet neturėjau ką veikti. Nepa­ly­gin­­si – kaip dangus su pragaru šie du objektai skiriasi. Bet nieko, viskas gerai“, – tikina moteris. 

Jos entuziazmas liejasi per kraštus. Palei visą pastatą užveisė senovišką gėlių darželį. Ant gryno žvyro, kad bent kiek papuoštų greta esančią nykią automobilių stovėjimo aikštelę. Nes aplink – žolynai, krūmynai, gėda, kai žmonės į muziejų užsuka. Todėl pati griebė kirvį ir kirto krūmus. 

„Seniūnė atsiųsdavo pagalbininkų iš darbo biržos. Bet kur tau jie dirbs, nuo ryto girti“, – juokiasi Regina, gaunanti atlygį už pusę muziejininkės etato. 

Reikės pritaikyti lankymui

Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorė Soneta Būd­vytienė, pateikdama praėjusių metų veiklos ataskaitą, savivaldybės tarybos nariams aiškino, jog Upynos liaudies amatų muziejaus stogas – dar nieko baisaus. Tik laša, ne bėga. Bet, žinoma, taisyti reikės. 

„Dabar visi labai  užsiėmę, tačiau pristatysime ataskaitas, teiksime savivaldybei prašymą, kad organizuotų komisiją ir žiūrėtų, ką ten galima padaryti. Tikimės, jog kada nors vis tiek bus parengtas techninis projektas renovacijai, o dabar bandysime prašyti, kad bent stogą laikinai uždengtų, kol lašeliai sunkiasi ir dar galima kažką savo jėgomis padaryti“, – paklausta apie kiaurą muziejaus stogą, sakė S. Būdvytienė. 

Pasak Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorės, klėtis ver­kiant prašosi renovacijos, nes ją reikia pritaikyti muziejaus lankymui – būtinas ir įvažiavimas neįgaliesiems, ir tualetai, vanduo. 

„Upynoje nėra nieko, o norėtume, kad muziejus taptų šiuolaikiškas, ir galėtume siūlyti žmonėms paslaugas. Prieš važiuodami, gidai visada klausia, ar bus kur nusiplauti rankas, pasinaudoti tualetu. Po kelionės žmonėms būtiniausių dalykų rei­kia“, – pripažįsta S. Būd­vy­tie­nė. 

Pernai Upynos liaudies amatų muziejuje apsilankė vos keli šimtai žmonių, bet ir kituose muziejuose lankytojų srautai sumažėjo. Gal tik Bijotų Baub­liai nukentėjo mažiau – čia ir per karantiną nestigo norinčiųjų apžiūrėti lauko ekspoziciją.

Ankstesnių metų duomenys rodo, jog Upynos muziejus sulaukdavo apie 600 lankytojų. Pasak S. Būdvytienės, ypač jį buvo pamėgę senjorai, kuriems kraštotyrininko K. Lovčiko surinkti daiktai primena jaunystę, tėvų namus. 

Pinigų reikės ne tik stogui  uždengti – nemaža dalis muziejaus eksponatų dėl senumo ar laikymo sąlygų yra prastos būk­lės, juos reikia restauruoti. Ta­čiau pernai pavyko restauruoti tik keturis, nors būtina konservuoti ar atnaujinti bent 28 prasčiausios būklės eksponatus. Atminties išsaugojimas kainuoja daug, kita vertus, ne visada vien pinigais tai galima vertinti. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.