„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Velykų rytą namuose pražysta pavasaris

Turbūt labiausiai laukiame pavasario, gamtos pabudimo, paukščių sugrįžimo. Ir tai mus visus sujungia į džiaugsmingą šventės laukimą. Čia, ko gero, ir slypi didžiausias Velykų stebuklas, kuriam kiekvienas ruošiasi, kaip išmano: vieni pina vainikus, kiti dažo kiaušinius, treti kuria pavasarinių augalų kompozicijas. Viena tokių meist­­rių – Šilalėje gyvenanti Sonata Dargienė.

Sakoma, jog Velykos – dar iš pagonybės laikų išlikusi šventė, kurią vėliau perėmė krikščionybė. Šventė yra kilnojama, o jos diena priklauso nuo mėnulio. Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (nuo kovo 22 d. iki balandžio 25 d. pagal Grigaliaus kalendorių ar­ba nuo balandžio 4 d. iki gegužės 8 d. pagal senąjį Julijaus kalendorių).

Lietuvių kalbininkai diskutuo­ja, nuo ko galėjo kilti žodis Ve­lykos. Labiausiai tikėtina, kad pasiskolinome jį iš slavų (velikij – didysis, didžioji diena), nors yra manančių, jog pavadinimas kilo iš kito lietuviško žodžio „vėlės“. Mat seniau būdavo paprotys per Velykas lankyti artimųjų kapus, nešti mirusiesiems kiaušinių. Tai jų vėlės prižadindavo Perkūną, o Ve­lykos mūsų protėvių buvo šven­čiamos kaip gamtos atbudimo šventė. Dėl to margučiai per Ve­lykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme, žadino požemio gyventojas-gyvates, kurios budino augmeniją, skatino žydėjimą bei vaisingumą.

Kiaušinių marginimas taip pat yra labai senas ir netgi magiš­kas paprotys. Ant kiauši­nių sku­tinėtos saulutės (kad aug­­me­ni­jai netrūktų saulės), žvaigž­­dės (kad laukams netrūk­tų šviesos ir naktį), žalčiu­kai (kad pabustų gyvybė) bei pan. Spe­cialią reikšmę turėjusi ir kiau­šinio spal­va. Raudona simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mė­­lyna – dangų, žalia – augalus, gel­tona – pribrendusius javus.

Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo ser­gantieji, jais apdėdavo žaizdas, o vaikų negalinčios susilaukti moterys gerdavo žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo juos laukuose, jog šie geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno.

Dabar velykaičiai dažnai marginami ne tik kaip atgimstančios gyvybės simbolis, bet ir kaip dekoracijos, tarnaujančios ne vienerius metus. Būtent tokias puošmenas kuria Šilalės meno mokykloje dailės mokytoja dirbanti S. Dargienė. 

„Savo namuose šventėms ga­minu kitokius velykaičius. Ka­dangi naudoju tikrus kiaušinius, juos marginu labai papras­tai – kontūriniais dažais ar išpiešiu akrilu. O velykinėms dekoracijoms naudoju putplasčio kiaušinio formos gaminius. Jie ne tik ilgiau laikosi, bet ir dirbti kur kas lengviau bei paprasčiau. Be to, yra tam tikrų metodikų, kurios valgomiems kiaušiniams ne­tiktų“, – savo darbo virtuvę pristato pedagogė.

S. Dargienė gimė Šilutės rajone, bet ragina drąsiai ją vadinti šilališke, nes būtent čia prabėgo visas jos gyvenimas – tėvai atsikėlė į Šilalę, kai Sonatai buvo vos treji.

„Tikriausiai nustebinsiu, tačiau niekas iš mano artimųjų nebuvo linkę į menus. Tiesa, mo­čiutė iš tėvo pusės, kaip dabar suprantu, buvo auksarankė: jos vi­sa trobelė buvo išpuošta siuvinėtais rankdarbiais, iš skudurėlių pasiūtais kilimėliais ant sienų. O aš nuo mažų dienų siuvau, mezgiau lėlėms drabužėlius, iš dėžių dariau joms namus ir baldelius, net lėles popierines pasigamindavau. Mokykloje pie­šiau sienlaikraščius, dekoracijas šventėms. Tad sau ne kartą esu uždavusi klausimą, iš kur tas mano potraukis kurti“, – atskleidžia S. Dargienė.

Dabar visos Sonatos dienos skirtos kūrybai. O kuria ji ką tik sugalvoja: tapo, gamina papuo­šalus, atvirukus, dekoruoja, įren­gia alpinariumus, dekoratyviai iškarpo augalus, o kur dar įvairiausių naujametinių, velykinių žaisliukų, vainikų gamyba. Tad kitam pomėgiui – knygų skaitymui – laiko lieka vis mažiau.

„Kartais įkvėpimu gali būti įdomesnio rašto audinio skiautė, popierius ar pušyne rasta graži šaka. Negaliu ramiai eiti pasivaikščioti, vis dairausi įdomesnių šakų, samanų, kankorėžių. Aš kaip voverė visus metus tempiu, kaupiu medžiagas kūrybai“, – juokiasi moteris ir priduria, kad jos draugai, pažįstami dažniausiai sulaukia ne pirktinių, o pačios rankomis pagamintų dovanų.

„Sunkiausia būna sugalvoti ką nors naujo, neįprasto. Pa­vyz­džiui, vienais metais naujametines dekoracijas ir velykaičius kūriau iš medžiagos, dekoravau karoliukais, žvyneliais, kitais metais namus puošiau dekupažo technika margintomis dekoracijomis, o šiemet nusprendžiau pasirinkti modeliną“, – pasakoja S. Dargienė, kurios darbai, paskelbus jų nuot­raukas socialiniuose tinkluose, sulaukė didžiulio susižavėjimo. 

Pasak Sonatos, šiųmetės dekoravimo technikos paprasti (valgomi) kiaušiniai neatlaikytų – suskiltų. O jeigu ir pavyktų, menininkė sako, jog būtų gaila darbo ir lai­ko, nes meniškai dekoruotus kiaušinius netrukus reikėtų išmesti. O juk tokiais darbais, kuriems gimti prireikia didžiulės fantazijos, darbo ir kūrėjos širdies, galima džiaugtis ne vienerius metus. Todėl Sonata vis dažniau sulaukia ir šilališkių susidomėjimo: vieni norėtų jos kūrinių įsigyti, kiti prašo pamokyti, kaip patiems jų pasidaryti. 

„Visada sakau, kad kiekvienas žmogus gali pabandyti išmokti kažko naujo. Žinoma, reikia specialių priemonių bei medžiagų. Ir, aišku, kas „užvestų ant kelio“, apie kiekvieną techniką išsamiai papasakotų. Kadangi mūsų moterys tuo aktyviai domisi, svarstau galimybę vesti kursus. Kol kas neturiu ir savo internetinės parduotuvės, tad visus, kurie domisi mano kūryba ar norėtų kursų, prašyčiau susisiekti asmeniškai – būtinai kiekvienam atsakysiu“, – neatmeta solidesnių veiklos pla­nų dailės mokytoja.

S. Dargienė neslepia – kiek­vie­na dekoracija, nors atrodo paprasta, reikalauja ypatin­go dė­mesio bei kruopštumo. Pa­šne­ko­vė sako, jog pirmieji kūriniai nebuvo tokie originalūs, kokiais dabar jau gali didžiuotis. Kad to pasiektų, reikėjo įgūdžių, o jiems susiformuoti prireikia ne vienerių me­tų. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo pasirinktos darbo technikos. Pavyzdžiui, šiųmečiai S. Dar­gienės margučiai yra aplipdyti modelino ornamentais, gruntuoti, nudažyti bei dekoruoti. O anksčiau gaminti medžiaginiai buvo aptraukti audiniu ir tik po to dekoruoti, puošti karoliukais ar žvyneliais. Pasirinkus dekupa­žo techniką, putplasčio formos apklijuojamos popierinių servetėlių skiautėmis ir nulakuojamos, po to dar būtina dekoruoti juostelėmis ar mezginiais.

„Viskas priklauso nuo fantazijos, noro ir galimybių. Su kiek­viena technika reikia išmokti dirbti, nes jos visos yra skirtingos. Man tai įdomu, nes aš į šį procesą žiūriu kaip į savotišką galimybę atsipalaiduoti. Todėl kartais nė nepajaučiu, kad prie savo dirbinių pasėdžiu ne vieną valandą. Negalėčiau išskirti nė vienos technikos kaip įdomesnės ar leng­vesnės, man gera dirbti su visomis medžiagomis“, – sako Sonata.

Menininkė tikina kurianti be išankstinio eskizo, tad būna, jog tenka darbą ir išardyti, ir perdaryti. Bet tai dažniau nutinka tada, kai daro pagal užsakymą, kuris „įspraudžia į rėmus“, t. y. konkrečiai būna nurodyta, kaip viskas turi atrodyti. Tokie atvejai menininkei nemėgstamiausi, nes tenka „perlipti per save“, nenuklysti į kūrybą. O kūrėjui juk svarbiausia, kad užsakovas, dovanos gavėjas pasitikėtų menininko skoniu, fantazija ir įdirbiu.

„Kai galiu dirbti laisvai, be įsipareigojimų, neskaičiuoju, kiek valandų praleidžiu bekurdama. Tačiau dar svarbiau, jog tuomet mano širdis dainuoja“, – prisipažįsta S. Dargienė.

Šilališkėms ji siūlo šiųmetėms šventėms pasigaminti velykinių vainikėlių. Jų gamyba, anot Sonatos, labai paprasta, o namai taps kur kas puošnesni. Tam tereikia lanksčių medžio šakų, iš kurių suformuojamas vainikėlio pagrindas. Sonata pataria šį pagrindą dar sutvirtinti vielute. O štai dekoravimas – jau kiekvieno asmeninė išmonė. Pa­ti S. Dargienė vainikėliams nau­doja ir plunksnas, kiaušinių bei riešutų kevalus, samanas, beržo tošį, šiaudus ir t. t. Kuo daugiau fantazijos, tuo originalesnis vainikėlis.

Senovės lietuviai per Velykas puošdavo taip vadinamą eglutę: prie tiesios medžio šakos rišdavo eglės šakeles ir taip suformuodavo eglutę. Joje įkurdindavo lizdelius, į kuriuos įstatydavo po margutį. Paprastai – 9 arba 12, nes būtent šie skaičiai laikyti magiškais, nešančiais sėkmę. Toks medis dar būdavo puošiamas ir žilvičio „kačiukais“, popierinėmis gėlėmis, sausainiais. Taigi prisiminkime senąsias tradicijas ir pasidžiaukime pavasariu, gamtos bei dvasios atgimimu.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

S. Dargienės asmeninio archyvo nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 30 kovo 2021 08:20