Tik Tu viena

Jau šviečia žvaigždė vakarinė

Ir saugo ramybę žmonių.

Tik Tu, miela mama, nemiegi

Prie lopšio savųjų vaikų.

 

Žibės žvaigždutės, augs vaikeliai,

Mamos lopšinės supami.

Ji nepajus, kaip bėga laikas,

Ir jos vaikai – jau dideli.

 

Užaugs dukrelės tarsi liepos,

Sūneliai – stiprūs ąžuolai.

Mama stovės prie jų prigludus,

Juk jie vis vien yra vaikai...

 

Sugrįš vaikai visi, kas gali – 

Čia jų namai, čia jų mama.

Ji nedainuos dabar lopšinės,

Dabar skambės linksma daina.

 

Padovanos po gražų žiedą,

Bučiuos grublėtas jos rankas,

Ištars žodelį mielai Mamai:

„Tu mums pasaulyje viena“.

Kristina GEČIENĖ

* * *

 

Kai baltas beržas budinas,

Širdim rankas suvėrusi,

Išlauki, Mama, liūdesį.

Sugrįžta gervė vėlusi.

 

Kaštonai degins ilgesį

Lyg Tavo sielos žvakę.

Žinai žinai – jie ilgisi,

Subėga nesisakę.

.... vėl žiedlapių ugnis.

Lingus – vilties lopšys.

Rymuolė, Plačiašakė 

Supa mūsų naktį.

* * *

 

Išglostyk, Mama, staltiesę, 

kuri užkloja mirtį.

Pražystant ievoms

atmintis pakvimpa

sodo kriaušėmis

vėl duonos trupinys

sudygsta sėklomis,

net slenkstis pažemėja,

žemėn klaupiantis.

* * *

M – arškinių ir drobulių skalbėja,

O – belis šimtažiedė sode,

T – avo tvarsčius išdžiaustanti vėjy,

I – nkilais atvirais odoje.

––––––––––––––––––––––––––––––

N – epalaužtoj orumo viršūnėj

A – tsitūpt, prisiglaust – per mažai.

Dalia PETKEVIČIENĖ