Medžioklė – brangus, bet malonus laisvalaikio praleidimo būdas
Lapkričio 3-iąja buvo minima šventojo Huberto diena. Jis yra laikomas medžiotojų globėju, todėl paprastai šią dieną prasidėdavęs medžioklės sezonas ir buvo sutapatintas su Huberto varduvėmis.
Kaip „Šilalės artojui“ sakė asociacijos „Šilalės medžiotojų ir žvejų draugija“ pirmininkas Kęstutis Buja, mūsų rajone yra ne vienas daugiau nei pusę amžiaus medžiotojo bilietą turintis medžiotojas, tačiau jau tik retas kuris, sulaukęs garbaus amžiaus, beužsideda šautuvą ant peties ir išsiruošia į medžioklę iš bokštelių, o tuo labiau varant. Kaltinėniškis Sigitas Eimanavičius – reta išimtis. Pasirodo, devintą dešimtį pradėjęs medžioklis iki šiol ne tik aktyviai medžioja, bet ir dalyvauja medžiotojų būrelio „Medvėgalis“ veikloje.
„Medžiotojo bilietą gavau daugiau nei prieš 50 metų, 1967-aisiais, tačiau ir prieš tai retkarčiais tekdavo varovu pabūti. Aš į mišką einu iš meilės jam, man malonu sutikti žvėrį, į kurį šautuvo taikiklio nenukreipiu. O medžioklėje smagu pabendrauti su draugais. Prieš kelis dešimtmečius, tuo metu, kai dar dirbau vyriausiojo specialisto ar vadovo pareigose, medžioklė buvo gera relaksacija po įtemptos darbo savaitės. Ne paslaptis, jog kartais būdavo sprendžiami ir su ja nesusiję, bet darbe svarbūs reikalai“, – pasakoja S. Eimanavičius, prisimindamas, jog tuometį jo vadovaujamą Karolio Poželos vardo kolūkį šefavo finansiškai stiprus Klaipėdos namų statybos kombinatas, kurio vadovai retkarčiais pamedžiodavę ir Kaltinėnų apylinkėse.
„Džiaugiuosi, kad galiu save vadinti veikiančiu medžiotoju. Tiesa, šiemet dėl atliktos operacijos nei palaukyminėje, nei varyminėje medžioklėje nedalyvavau. Bet kitąmet būtinai į mišką vėl eisiu. Planuoju medžioti iki 85-erių, tad tam turiu dar kelis metus. Ir visai nesvarbu, jog nors medžioju gana ilgai, negaliu pasigirti ypatingais trofėjais. Pavyzdžiui, iki šiol nepavyko sumedžioti vilko. Tačiau štai įspūdingais ragais pasipuošusį briedį ar vieną kitą raguotą stirniną esu paklojęs“, – prisipažįsta medžiotojas.
Pasak jo, būrelyje, kuriam ir jis priklauso, yra nemažai medžiotojų, kaupiančių įspūdingus trofėjus. Tarkime, gražių briedžių karūnų, stirninų ragiukų kolekciją sukaupęs turi Modestas Čėsna. Bet, ko gero, įspūdingiausia rajone kolekciją rastume buvusio būrelio pirmininko Gedimino Lileikio namuose. Dabar tėvo tradicijas tęsia jo sūnus Audrius, tapęs būrelio pirmininku.
Tebeturi Sigitas ir savo pirmąjį lygiavamzdį, kurį nusipirko vos gavęs medžiotojo bilietą. Žinoma, vėliau įsigijo ir daugiau, ir modernesnių ginklų. Sigito teigimu, pavyzdžiui, medžioklė iš bokštelio būtų neįmanoma be graižtvinio su optiniu taikikliu ginklo.
„Dabartinės medžioklės su anuometine neverta nė lyginti. Tuomet ir tokių sąlygų nebuvo, ir galimybės visai kitos. Pamenu, pavaikščiodavome po Kaltinėnų pamiškes, ir jei pasisekdavo kokį kiškį ar lapę kuprinėn įsimesti, būdavome patenkinti. Anais laikais šerną „zuikiniais“ šratais bandydavome sumedžioti, bet dažniausiai taip tik kailį jam pakasydavome. Ir tik apie 1975-uosius atsirado galimybė medžioti stambesnius žvėris. Bet tuomet briedžiams, stirnoms, šernams buvo nustatomos kvotos, o žvėrieną privalėjome pristatyti mėsos kombinatams“,– prisimena senuosius laikus S. Eimanavičius.
Paprašytas papasakoti kokią nors smagesnę istoriją iš medžioklės, Sigitas juokiasi, jog konkrečių atvejų skaitytojams neatskleis. Anot jo, anksčiau medžioklėje visko nutikdavę: ir „čerkutę“ medžiokliai išlenkdavę, ir šautuvą ar laimikį pusiaukelėje į namus pamiršdavę, ir visokių kitokių nuotykių patirdavę.
„Dabar jau turbūt daugiau nei 10 metų alkoholis medžioklės metu griežtai netoleruojamas. Todėl ir su tuo susijusių „nuotykių“ nebepasitaiko“, – pritaria griežtai tvarkai S. Eimanavičius.
Anot medžiotojo, medžioklė – pakankamai brangus malonumas. Vien nario mokestis – kone 500 eurų. Ir, tai, žinoma, yra didžiulės pajamos valstybei, nes medžiotojų mūsų šalyje yra gana daug. Viešai prieinamais duomenimis, policijos registre yra apie 30 tūkst. asmenų, turinčių leidimus laikyti medžioklinius ginklus, vadinasi, ir teisę medžioti. Pastaraisiais metais medžiotojų sąvadui duomenis teikė 28 tūkst. medžiotojų, iš jų kone 25 tūkst. deklaravo priklausymą medžiotojų draugijoms.
„Gal kai kas ir įsivaizduoja, jog medžiotojai tik medžioja. Tačiau medžiotojai turi kur kas daugiau pareigų, kurios bent jau man nėra jokia našta, o tik malonumas. Medžiotojai žiemos sezonui priruošia pašarų, įrengia šėrimo aikšteles, druskų laižyklas, ėdžias, kurias būtina nuolat pripildyti pašarais. Net neabejoju, jog absoliuti dauguma medžiotojų yra ištikimi medžioklės garbės kodeksui, kuriame įrašyti išties kilnūs tikslai ir humaniškos nuostatos. Viena svarbiausių – nemedžioti jauniklius vedžiojančių žvėrių ir paukščių. Ir tikrai galiu patikinti, kad mums yra labai svarbu rūpintis gamta bei jos ištekliais. Ne be medžioklių indėlio miškuose padaugėjo tauriųjų elnių, briedžių, stirnų, danielių. Be to, būtent medžiotojai saugo savo būrelių teritorijas nuo brakonierių. O kur dar visos ataskaitos: informacija apie sumedžiotus, kritusius gyvūnus, ligos atvejus ir kita. Paprastai medžiotojo taikiklis užfiksuoja silpnesnius, senus ar ligotus, prasčiau girdinčius, užuodžiančius ar matančius žvėris, o sumedžioti sveiką, jauną yra nelengva“,– atskleidžia ilgametis medžiotojas S. Eimanavičius.
Ir pabrėžia, jog, jo įsitikinimu, medžiotojai gamtai daro gerus darbus. O pagrindinis tikslas yra ne vien laimikis, bet daug svarbiau, kad žvėrių populiacija būtų didelė ir sveika, o gyvūnijos pasaulyje išliktų balansas.
Aldona BIELICIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
