Gyvenimo pynė

Ištrauka iš kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“. (Pradžia Nr. 87, 88, 90, 93, 95)

Prie Kesės upelio 

Lietuvoje prasidėjusi žemės reforma nusavino dvarininko Stanislovo Volmerio Radviečio dvarą, ir 1927 m. jis buvo išparceliuotas. 

Pagal Žemės reformos įstatymą, iki 80 hektarų aplink dvarų centrus buvo paliekama šeimininkams. Pirmumo teise geresnius žemės plotus įsigijo valdininkai ir kovų už nepriklausomybę savanoriai, o likusius, žinoma, daug prastesnius, už valstybės paskolą galėjo nusipirkti bežemiai valstiečiai. 

Tuo pasinaudojo mano tėvai ir, paėmę iš banko per tūkstantį litų paskolą, trūkstamą sumą pasiskolinę iš žydo Kvėdarnoje, įsigijo beveik 10 hektarų kalvotos molingos žemės Radviečio kaime ir pasistatė trobą bei ūki­nius pastatus. Radviečio sodyboje mūsų šeima apsigyveno 1929-aisiais.

Žemelė buvo tokia molinga, tokia sunki, jog įdirbti ją reikėjo ne tik gerų arklių, bet ir stiprių artojo rankų bei geros sveikatos. Tėvų va­ldos pakraštyje, už Kesės upe­lio, veikė plytinė, kuri  plytomis aprūpindavo aplinkinius gyventojus. 

Tėvas,  per dieną pavaikščiojęs savo valdoje paskui plūgą, naktimis negalėdavo užmigti ir dėl begalinio rankų skausmo vos ne vilko balsu kaukdavo. 

– Jo rankų riešus visuomet apraišiodavau vilnone marška, gelbėjau vargšelį nuo skausmo kaip galėjau ir kaip išmaniau, – pasakodavo mama, prisiminusi sunkius tėvo darbus Radviečio sodyboje. 

Radvietį savo sodybai įkurdinti tėvai pasirinko neatsitiktinai. Šiose Žemaitijos apylinkėse gimė, užaugo, šeimas sukūrė jų protėviai ir tėvai. Jas pa­­milo ir mano tėvai. Sodybai vie­tą jie išsirinko ant kalvelės, miško pašonėje, prie kelio, nors ir sunkiai išvažiuojamo. Va­­karinėje sodybos pusėje, už kokių poros šimtų metrų, pa­čioje kalvelės papėdėje, teka ne­didelis Kesės upelis.

Lauką tarp sodybos ir upelio tėvai kasmet apsėdavo linais, kurie mėlynom akelėm nepaliaujamai žydėdavo iki pat vėlyvo rudens. Linų auginimas – sunkus ir ilgas darbas, tačiau, norėdami prisidurti vieną kitą litą ūkio išlaidoms padengti, tėvai buvo priversti juos auginti. Apdorotą linų pluoštą pristatydavo Kvėdarnoje gyvenusiam žydui, iš kurio buvo paėmę paskolą naujakurystės reikalams. 

Vasarą per mėlynuojantį linų lauką vingiavo takelis, kuriuo dažnai su broliais bėgdavome prie Kesės upelio pasroviui pluk­dyti pačių pasigamintų lai­velių. Upelis ir jo apžėlusios pakrantės mums buvo ta gamtos erdvė, kurioje vaikiškoms fantazijoms reikštis nebuvo ri­bų. Čia ne tik plukdėme laivelius į mūsų įsivaizduojamus to­limus kraštus, bet ir karstėmės po medžius, ėjome slėpynių, stebėjome paukščius bei klau­sėmės jų čiulbėjimo. Upelis, medžiai, paukščiai, pievos, žydinčių linų laukas mums buvo didelis ir paslaptingas gamtos pasaulis, kurį su begaliniu vaikišku smalsumu stengėmės pažinti. Šis vaikystėje patirtas gamtos paslaptingumo jausmas lydi mane visą gyvenimą.

Galvoju, kad neatsitiktinai su žurnalisto diplomu nuėjau dirbti į Gamtos apsaugos komitetą pas žymųjį gamtosaugininką Viktorą Ber­gą, kuris tuometinėje sovietų sąjungoje įkūrė valstybinę įstaigą gamtai saugoti. Man buvo pavestas visuo­menės ekologinio švietimo ir informacijos rengimo darbas. Vi­są gyvenimą ėjau gamtosaugos pirm­eivių prof. Tado Iva­naus­ko, prof. Česlo­vo Kudabos, prof. Karolio Jankevičiaus ir jau mi­nėto V. Bergo pramintu keliu. Bet apie šį kelią papasako­siu vėlesniuose knygos skyriuose.

Po daugelio metų, prisiminęs vaikystės dienas, praleistas prie Kesės, sukūriau eilėraštį „Vai­kystė prie Kesės upelio“:

Kesė, Kesė, tu mano septintoji sesė,  

Vingiuojanti per Radviečio laukus.  

Meni tu man šėliojančią vaikystę

Ir nebūtin išėjusius tėvus.

Girgždėjo lingė virš lubų, 

Siūbuodama medinę vygę.

Pavargusi motulė po darbų

Niūniavo meilę ir ramybę.

Lakių svajonių kupinais laiveliais

Plaukiau į tolimus kraštus,

Klajojau pasakų takeliais –

Surast norėjau gintaro namus.

Mane žavėjo purpurinės pievos, 

Žilvičiai upės pakrašty, 

Prabėgusios prie Kesės dienos 

Ilgai išliks manojoj atminty.

Keliai dulkėti, vingiuoti takeliai,

Ošianti giria ir šimtamečiai ąžuolai,

Balti akmenėliai ir rūtų darželiai –

Tai mano vaikystės svajonių namai.

Mano gimtasis Radviečio kaimas prie Kesės upelio vaizdingoje Šilalės rajono gamtinėje aplinkoje, kaip turbūt kiekvienam gimtojo krašto žmogui, yra vienas gražiausių, vienas brangiausių pasaulyje.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)