Gyvenimo pynė

Ištrauka iš kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gy­venimo pynė“. (Pradžia 2021 m. Nr. 87, 88, 90, 93, 95, 96)                                                                  

Brangus palikimas ir atžalos

Niekas šioje žemėje nėra amžinai gyvenęs, negyvensime ir mes. Ateis diena ir valanda, kai reikės išeiti į amžinąją kelionę. Kyla klausimas: ką po savęs paliksime šioje žemėje? Kokiomis vertybėmis gyvenime vadovausis mūsų pa­likuonys? Gal jiems rūpės tik tėvų sukaupti turtai? Bet jį išgrobstys akimirksniu, išnešios po daiktelį, ir jis išnyks taip greitai, kaip išgaruoja kamparas. Tai kas gi lieka?

Apie tai dažnai pamąstau, kai į rankas paimu tėvų paliktą šeimos archyvą. Mano tėvai buvo žemdirbiai, paprasti kaimo žmonės, gyvenimą nugyvenę dorai, išauginę būrį vaikų ir nesukaupę jokių turtų. Tačiau jie paliko skaitlingą būrį palikuonių ir kuklų, bet labai vertingą šeimos archyvą. Jame aš dažnai pasikapstau ir ne vien dėl to, kad to ar kito pageltusio popierėlio reikėtų artimo žmogaus gimimo bei mirties datai prisiminti ar kokiam nors gyvenimo faktui išsiaiškinti, bet ir iš nostalgiško smalsumo šeimos, giminės praeičiai, jos istorijai. 

Kartoninėje dėžutėje saugau brangiausias tėvų paliktas šeimos relikvijas: atkurtos Lietuvos valstybės žemės perleidimo aktą, tėvų ir senelių pasus, gimimo bei mirties liudijimus, Bytautų bajorystės dokumentus, sovietinių laikų pagyrimo raštus už gerą ir sąžiningą darbą, įvairiausius proginius medalius, tarp kurių guli įspūdingas vienintelis skambiu pavadinimu „Mo­ti­nys­tės I laipsnio šlovės ordinas“, keliantis pasididžiavimą mūsų gausia šeima. Apdovanojimas buvo skirtas mano mamai už pagimdytus ir išaugintus devynis vaikus: šešias dukras ir tris sūnus. Žinoma, tėvo nuopelnai buvo ne ką menkesni, tik valdžia nenorėjo jų pastebėti, nors prie ordino pridėta nemaža suma červonsų greičiausiai buvo skirta abiem gimdytojams. 

Tarp šeimos relikvijų dėžutėje puikuojasi ir tė­vo pypkė, kuria jis retkarčiais užtraukdavo dūmą iš

paties užsiauginto ir kluono pastogėje išdžiovinto tabako. Dabar mūsų sūnus Jonas, penkiasdešimtmetis vyras, ta pačia pypke retsykiais padūmina, prisikimšęs kubietiško tabako, ir tai jis daro ne tiek iš poreikio rūkyti, kiek, ma­tyt, iš pagarbos seneliui. 

Dar daug įvairių kitokių atminimo ženklų randu šeimos archyve, kurie man yra brangūs ne pinigine, bet dvasine prasme. Su dideliu jauduliu į rankas imu senelių Marcijanos ir Kazio Sta­sinų nuo laiko pageltusius, aptrupė­ju­siais šonais pasus. Imu atsargiai, kad dar labiau jų nepažeisčiau. Žvelgiu į nuotraukas, įsižiūriu į senelių veidų bruožus, akis, lūpas, tyrinėju jų apsirengimą, norėdamas geriau pažinti savo protėvius, išsiaiškinti jų gyventą laikmetį. Šį norą skatina dar ir tai, jog aš ne dėl savo kaltės pavėlavau ateiti į pasaulį, kai jie dar buvo gyvi – matyt, likimo man nebuvo lemta pasėdėti ant senelio kelių, prisiglausti prie jo vyriškos šiltos krūtinės, pajusti švelnių močiutės rankų, glostančių mano vaikišką galvelę.

Nebesugrąžinsi praėjusio laiko, nebeatsuksi jo atgal, tačiau seneliai išliko tėvų bei vyresniųjų sesių prisiminimuose, mano vaizdiniuose, fotografijose, ir reikia tik džiaugtis, kad tai kaip brangiausias turtas išsaugotas šeimos archyve.

Vartau ilgaamžio senelio Kazio pasą, išduotą Lietuvos valstybės 1920 m. lapkričio 1 d.: skaitau, kad jis gimė 1830 m., buvo vidutinio ūgio, tyro veido, mėlynų akių, turėjo baltus plaukus. Vadinasi, jis Lietuvos valstybės atkūrimo sulaukė būdamas beveik 90 metų. Ir dar sužinau, jog jis buvo beraštis, o pasą jam išdavė „Sulig Ober osto pasu Nr. 25252“. Taigi juk ne taip jau mažai ir sužinau.

Pavartęs senelės Marcijanos Narbu­tai­­tės-Stasinienės asmens dokumentą, išduotą 1916 m. „Vokiečių valdžios srityje vyriausiojo vado rytuose“, susierzinu dėl iškraipytos pavardės, gimimo vietos. Asmens dokumente vokiečių-lietu­vių kalbomis bei lenkiškais rašmenimis pažymėta, kad senelė yra „Sta­sinis-Nor­butis“, o gimimo vieta nurodyta „Rodwicie“, aps­kritis – Wiezajcie ir t. t. Prisime­nu, kaip sovietinė valdžia panašiai elgėsi iš paskutiniųjų stengdamasi iškraipyti gražius lietuviškų kaimų pavadinimus, o ir pavardės buvo rusinamos, pavyzdžiui, Juozas Juozo tapdavo „Josifu Josifovičiu“, Antanas Prano – „Antonu Pranovičiu“, Kau­nas – „Kowno, Vilnius – „Wilno“ ir pan. 

Reikia pasidžiaugti, jog, nepaisant vi­­sų laikų okupacinių valdžių pastangų iškraipyti pavardes, vardus, pakeisti miestų bei miestelių, kaimų pavadinimus, nutautinti žmones, jiems tai nepavyko. Lietuviai iki šiol išsaugojo savo tapatybę, savo šaknis, kultūrą ir kalbą. Tik ar ilgam? 

Įsidėmėkime, kad tapatybės išsaugojimas yra tautos išlikimo sąlyga ir ji iš esmės priklauso nuo mūsų pačių, nuo kiekvieno lietuvio. Todėl stenkimės ska­­tinti savo atžalas labiau domėtis Lie­­tuvos istorija, saugoti kalbą, pažinti gi­minės šaknis, stiprinti šeimą, nelikti abe­jingiems pavardžių iškraipymui, pri­­sidengiant įvai­riais motyvais. Lie­tu­­vos valstybė sto­vės ant tvirtų pamatų tik tuomet, jei visi sutartinai stip­rinsime šeimą. Man su žmona Gra­­žina šią šventą pareigą atlikti padeda abiejų šeimų palikti brangūs archyvai, moraliniai priesakai ir giminės šaknų puoselėjimas. Atžalos seka iš paskos per daug neatsilikdamos. 

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus archyvo

(Bus daugiau)

Atnaujinta Antradienis, 04 sausio 2022 08:23