„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Atminimas – patriotiškumo simbolis ateinančioms kartoms

Nuotr. iš asmeninio L. Vismantaitės albumo – V. Vaitkus (antras iš dešinės) su giminaičiais Nuotr. iš asmeninio L. Vismantaitės albumo – V. Vaitkus (antras iš dešinės) su giminaičiais

Šiemet sukanka 31-eri metai, kai 1991-ųjų sausio 13-osios naktį Lietuvos žmonės išėjo ginti atkurtos Lietuvos Ne­priklausomybės. Išėjo beginkliai, skambant lietuviškoms dainoms, su didele viltimi matyti ir turėti laisvą Lietuvą, kurios vardą sovietų agresoriai sutrypė dar 1940 m. Tūkstančiai žmonių stovėjo prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Aukščiausiosios Tarybos, kitose strateginėse vietose. Visi tikėjo, jog sovietų imperija griūva, ir buvusios jos pavergtos tautos eina Nepriklausomybės keliu.

Laisvė yra ginama. Kartais už­tenka tik taikaus pilietinio nepaklusnumo, kad priešo šmėk­la atsitrauktų... Deja, 1991 m. pradžios įvykiai parodė, kad sovietų tikslai buvo kiti – Lie­tu­vos laisvė buvo aplaistyta tai­kių Lietuvos gyventojų krauju. Tą naktį žuvo 14 laisvės gynėjų. Vienas iš jų – Vytautas Vaitkus, gimęs ir augęs Šilalės rajone. 1991 m. jam bū­tų sukakę 48-eri.

V. Vaitkus gimė Eželiškių kai­me (dabar Upynos sen.). Šian­dien šį kaimą į dvi dalis dalija automagistralė. Ir nors anksti paliko gimtinę, dar yra kaimynų, bendramokslių, giminaičių, kurie prisimena jo vaikystės bei jaunystės metus, praleistus gimtajame rajone.

Vytauto giminaitė iždoniškė Liuda Vis­­mantaitė bene geriausiai mena jo jau­­natvišką maksimalizmą, norą būti vi­sur ir visada pirmam. Liudai teko nemažai bendrauti su Vytuko tėvais Vla­du ir Ju­zefa Bambalais bei jo įtėviais Pran­­ciš­kumi ir Va­le­ri­ja Vaitkais. Pran­­ciš­kus buvo Vy­tau­to mamos brolis, vie­nintelis iš Vait­ke­­vi­čių šeimos, pasikeitęs pavardę į Vait­kaus, kad sovietai neprilipdytų buožės etiketės. Vait­kai nesusilau­kė įpėdinių, todėl įsisūnijo ir kartu su berniuko tėvais užaugino jauniau­sią Bam­balų sū­nų Vy­tautą. Jį Vait­kai pasiėmė pas save tada, kai jo tikrasis tėvas V. Bambalas NKVD buvo suimtas ir įka­­lintas už ryšius su partizanais. Be Vy­tauto, Bambalų šei­moje dar augo du vyresni broliai Juo­zapas ir Al­fre­das. Al­fredas gyve­no Klai­pėdoje, o Juo­zapas Vilniuje. Abu jau yra mirę.

Kaip pastebi L. Vismantaitė, Vy­tukas augo abie­­jose šeimose: ke­liaudavo tai pas tėvus, tai pas jį taip pat labai mylėjusius įtėvius. Pas­ta­rieji gyveno pasiturinčiai, pasakojama, kad jie buvę labai vaišin­gi. Visa plati giminė gyveno santarvėje, vieni kitiems padėdami sunkiu momentu.

Vytauto mama J. Bambalienė buvusi puiki šeimininkė, kepdavusi labai skanius meduolius, darydavusi tais laikais kulinarijos stebuklą – želė. Tėvas prekiaudavo gyvuliais, turėjo didelį bityną, pardavinėjo me­dų.

Liudai teko daug bendrauti ir su pačiu V. Vaitkumi, ypač jaunystėje. Nors jis buvo daug vyresnis, giminiški pasibuvimai buvo dažni. Kai Vytautas apsigyveno Vilniuje, Liuda ten nuvažiuodavo. Prisimena, kad jis gyveno Architektų gat­vėje, Lazdynų mikrorajone. Vy­tau­tas veždavo Liudą parodyti Vil­niaus įžymybių, buvo nuvykę į kaimą Molėtų rajone, prie La­banoro girios, nes ten buvo jo žmonos tėviškė.

Besisvečiuojant jo šeimoje, buvo galima jausti didelį norą bendrauti tiek su artimaisiais, tiek su draugais bei pažįstamais. Vytautas, anot Liudos, buvęs jautrios širdies, ypač mylėjęs ir gerbęs Liudos tėvą Joną Vismantą, jam buvusį tikru autoritetu.

L. Vismantaitė yra didelė savo gi­mi­nės istorijos puoselėtoja. Ji saugo ir mūsų kraštiečio laisvės gynėjo šeimos nuot­raukas, likusias ypatingas atmin­ties relikvijas, pargabentas iš V. Vait­­kaus tėvų Bam­ba­lų sodybos, kuri, deja, neišliko.

Vytautą atsimena ir jo pusseserė Jad­vyga Vaitkevičiūtė – jiedu dažnai susitikdavo, kai jis gyvendavo pas įtėvius, nes sodyba buvo Lingeniškės kaime, kur gyveno ir Jadvygos tėvai. Nuo mažens Vytukas buvęs ener­­gingas, veiklus, mėgdavęs su gimi­nai­čių vaikais žaisti „ripką“. Jo įtėviai tu­rėję bėrą ku­melaitę, tai berniukas at­jo­davo į Jadvygos tėvų kiemą, trauk­­damas Maironio „Lietuva brangi“ pos­­melį: „Graži tu, ma­no brangi tėvyne/Ša­lis, kur mie­ga kapuos didvyriai...“

Kas jį išmokė, nežinia, bet tik­riausiai įtėviai, nes buvo pat­riotiškai nusiteikę žmonės, nepripažinę sovietų okupacijos ir režimo. 

Aldona Koveckienė, gyvenanti Pag­ry­bio kaime, kartu su V. Vaitkumi mokė­si Skin­de­riš­kės pradinėje mokykloje. Ten jis lankė tik pir­mą klasę. Anot Al­donos, buvęs labai judrus, mė­gęs krėsti vaikiškas išdaigas. 

Vytauto buvusi klasės draugė paežeriškė Albina Rimkienė pasakoja, kaip jie kartu lankė Paežerio pradinę. Ir jai Vytukas palikęs labai guvaus, padykusio bendraklasio įspūdį. 

Atmintyje liko ir tas laikas, kuomet Vy­tauto tėvams teko palikti savo namus Eže­liškėse, nes prasidėjo melioraci­ja. Tada jie nusipirko sodybą Paežerio kaime. Vytautas tada jau buvo įsikūręs  Vilniuje.

Artimiausio V. Vaitkaus kaimyno ir vaikystės draugo Juo­zapo Betingio, da­bar gy­ve­nan­čio Bytlaukyje, atminty­je iš­liko bendri žaidimai vaikystė­je, links­mos kelionės į mokyk­lą ir atgal. Juo­za­pas mena, kad Vy­tautas, baigęs septynias klases, išlaikė vairuotojo tei­ses ir dirbo vairuotoju. Vėliau buvo pa­šauktas į sovietinę armi­ją. Kai apsigyveno Vilniuje, jų bend­­rystė nutrūko.

Ypatingo dėmesio vertas Juo­zo Gu­dinsko pasakojimas apie įvykį Mask­vo­je, kai V. Vaitkus, kartu su J. Gudinsku pašaukti į sovietinę kariuomenę 1962 m., turėjo duoti priesaiką. Juo­zas mena, jog Vytautas atsisakė paklus­ti komunistų primestai tvarkai ir nepriėmė priesaikos. Tada tai buvo prilyginama tėvynės išdavimui, todėl už drąsų pasipriešinimą režimui jis labai nukentėjo. O po kurio laiko už Lietuvos laisvę paaukojo gyvybę.

V. Vaitkus su žmona augino sūnų Ro­bertą. Tais pačiais metais, kai Vytautas žuvo, mirė ir jo žmona. Robertas liko visiškas našlaitis, tačiau, sekda­mas tė­vų pė­domis, užaugo do­ru Lie­tuvos piliečiu. Jis gyvena Vilniuje, dirba ang­lų kalbos mokytoju, pri­klauso Šaulių sąjungai, mo­ko jaunimą pilietiškumo ir saugo tėvo at­mi­nimą – kaip patriotiškumo simbolį ateinančioms kartoms.

Regina MICKUVIENĖ

Upynos liaudies amatų muziejaus muziejininkė