Atminimas – patriotiškumo simbolis ateinančioms kartoms
Šiemet sukanka 31-eri metai, kai 1991-ųjų sausio 13-osios naktį Lietuvos žmonės išėjo ginti atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės. Išėjo beginkliai, skambant lietuviškoms dainoms, su didele viltimi matyti ir turėti laisvą Lietuvą, kurios vardą sovietų agresoriai sutrypė dar 1940 m. Tūkstančiai žmonių stovėjo prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Aukščiausiosios Tarybos, kitose strateginėse vietose. Visi tikėjo, jog sovietų imperija griūva, ir buvusios jos pavergtos tautos eina Nepriklausomybės keliu.
Laisvė yra ginama. Kartais užtenka tik taikaus pilietinio nepaklusnumo, kad priešo šmėkla atsitrauktų... Deja, 1991 m. pradžios įvykiai parodė, kad sovietų tikslai buvo kiti – Lietuvos laisvė buvo aplaistyta taikių Lietuvos gyventojų krauju. Tą naktį žuvo 14 laisvės gynėjų. Vienas iš jų – Vytautas Vaitkus, gimęs ir augęs Šilalės rajone. 1991 m. jam būtų sukakę 48-eri.
V. Vaitkus gimė Eželiškių kaime (dabar Upynos sen.). Šiandien šį kaimą į dvi dalis dalija automagistralė. Ir nors anksti paliko gimtinę, dar yra kaimynų, bendramokslių, giminaičių, kurie prisimena jo vaikystės bei jaunystės metus, praleistus gimtajame rajone.
Vytauto giminaitė iždoniškė Liuda Vismantaitė bene geriausiai mena jo jaunatvišką maksimalizmą, norą būti visur ir visada pirmam. Liudai teko nemažai bendrauti su Vytuko tėvais Vladu ir Juzefa Bambalais bei jo įtėviais Pranciškumi ir Valerija Vaitkais. Pranciškus buvo Vytauto mamos brolis, vienintelis iš Vaitkevičių šeimos, pasikeitęs pavardę į Vaitkaus, kad sovietai neprilipdytų buožės etiketės. Vaitkai nesusilaukė įpėdinių, todėl įsisūnijo ir kartu su berniuko tėvais užaugino jauniausią Bambalų sūnų Vytautą. Jį Vaitkai pasiėmė pas save tada, kai jo tikrasis tėvas V. Bambalas NKVD buvo suimtas ir įkalintas už ryšius su partizanais. Be Vytauto, Bambalų šeimoje dar augo du vyresni broliai Juozapas ir Alfredas. Alfredas gyveno Klaipėdoje, o Juozapas Vilniuje. Abu jau yra mirę.
Kaip pastebi L. Vismantaitė, Vytukas augo abiejose šeimose: keliaudavo tai pas tėvus, tai pas jį taip pat labai mylėjusius įtėvius. Pastarieji gyveno pasiturinčiai, pasakojama, kad jie buvę labai vaišingi. Visa plati giminė gyveno santarvėje, vieni kitiems padėdami sunkiu momentu.
Vytauto mama J. Bambalienė buvusi puiki šeimininkė, kepdavusi labai skanius meduolius, darydavusi tais laikais kulinarijos stebuklą – želė. Tėvas prekiaudavo gyvuliais, turėjo didelį bityną, pardavinėjo medų.
Liudai teko daug bendrauti ir su pačiu V. Vaitkumi, ypač jaunystėje. Nors jis buvo daug vyresnis, giminiški pasibuvimai buvo dažni. Kai Vytautas apsigyveno Vilniuje, Liuda ten nuvažiuodavo. Prisimena, kad jis gyveno Architektų gatvėje, Lazdynų mikrorajone. Vytautas veždavo Liudą parodyti Vilniaus įžymybių, buvo nuvykę į kaimą Molėtų rajone, prie Labanoro girios, nes ten buvo jo žmonos tėviškė.
Besisvečiuojant jo šeimoje, buvo galima jausti didelį norą bendrauti tiek su artimaisiais, tiek su draugais bei pažįstamais. Vytautas, anot Liudos, buvęs jautrios širdies, ypač mylėjęs ir gerbęs Liudos tėvą Joną Vismantą, jam buvusį tikru autoritetu.
L. Vismantaitė yra didelė savo giminės istorijos puoselėtoja. Ji saugo ir mūsų kraštiečio laisvės gynėjo šeimos nuotraukas, likusias ypatingas atminties relikvijas, pargabentas iš V. Vaitkaus tėvų Bambalų sodybos, kuri, deja, neišliko.
Vytautą atsimena ir jo pusseserė Jadvyga Vaitkevičiūtė – jiedu dažnai susitikdavo, kai jis gyvendavo pas įtėvius, nes sodyba buvo Lingeniškės kaime, kur gyveno ir Jadvygos tėvai. Nuo mažens Vytukas buvęs energingas, veiklus, mėgdavęs su giminaičių vaikais žaisti „ripką“. Jo įtėviai turėję bėrą kumelaitę, tai berniukas atjodavo į Jadvygos tėvų kiemą, traukdamas Maironio „Lietuva brangi“ posmelį: „Graži tu, mano brangi tėvyne/Šalis, kur miega kapuos didvyriai...“
Kas jį išmokė, nežinia, bet tikriausiai įtėviai, nes buvo patriotiškai nusiteikę žmonės, nepripažinę sovietų okupacijos ir režimo.
Aldona Koveckienė, gyvenanti Pagrybio kaime, kartu su V. Vaitkumi mokėsi Skinderiškės pradinėje mokykloje. Ten jis lankė tik pirmą klasę. Anot Aldonos, buvęs labai judrus, mėgęs krėsti vaikiškas išdaigas.
Vytauto buvusi klasės draugė paežeriškė Albina Rimkienė pasakoja, kaip jie kartu lankė Paežerio pradinę. Ir jai Vytukas palikęs labai guvaus, padykusio bendraklasio įspūdį.
Atmintyje liko ir tas laikas, kuomet Vytauto tėvams teko palikti savo namus Eželiškėse, nes prasidėjo melioracija. Tada jie nusipirko sodybą Paežerio kaime. Vytautas tada jau buvo įsikūręs Vilniuje.
Artimiausio V. Vaitkaus kaimyno ir vaikystės draugo Juozapo Betingio, dabar gyvenančio Bytlaukyje, atmintyje išliko bendri žaidimai vaikystėje, linksmos kelionės į mokyklą ir atgal. Juozapas mena, kad Vytautas, baigęs septynias klases, išlaikė vairuotojo teises ir dirbo vairuotoju. Vėliau buvo pašauktas į sovietinę armiją. Kai apsigyveno Vilniuje, jų bendrystė nutrūko.
Ypatingo dėmesio vertas Juozo Gudinsko pasakojimas apie įvykį Maskvoje, kai V. Vaitkus, kartu su J. Gudinsku pašaukti į sovietinę kariuomenę 1962 m., turėjo duoti priesaiką. Juozas mena, jog Vytautas atsisakė paklusti komunistų primestai tvarkai ir nepriėmė priesaikos. Tada tai buvo prilyginama tėvynės išdavimui, todėl už drąsų pasipriešinimą režimui jis labai nukentėjo. O po kurio laiko už Lietuvos laisvę paaukojo gyvybę.
V. Vaitkus su žmona augino sūnų Robertą. Tais pačiais metais, kai Vytautas žuvo, mirė ir jo žmona. Robertas liko visiškas našlaitis, tačiau, sekdamas tėvų pėdomis, užaugo doru Lietuvos piliečiu. Jis gyvena Vilniuje, dirba anglų kalbos mokytoju, priklauso Šaulių sąjungai, moko jaunimą pilietiškumo ir saugo tėvo atminimą – kaip patriotiškumo simbolį ateinančioms kartoms.
Regina MICKUVIENĖ
Upynos liaudies amatų muziejaus muziejininkė