„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Gyvenimo pynė

Savanoris K. Gaigalas Savanoris K. Gaigalas

Tęsiame kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gy­ve­ni­mo pynė“ pristatymą. (Tęsinys. Pradžia 2021 m. Nr. 87, 88, 90, 93, 95, 96, 2022 m. Nr. 1)

Pasaulis – ne be gerų žmonių

Gavęs iš tėvų palikimą ir dar pasisko­linęs 15 tūkst. litų iš žmonos sesers Pra­nės Stikliūtės-Kemežienės, kaunietis, į atsargą išėjęs Lietuvos kariuomenės

bataliono vado pavaduotojas Kazys Gai­­galas su žmona Marcele Stik­liūte-Gai­ga­liene nu­sipirko iš Stanislovo Vol­me­rio par­celiuojamo Radviečio dvaro, kuriame gyveno mano tėvai, 40 hektarų žemės. Po dviejų dukrelių mirties jiedu nutarė atsisveikinti su Kaunu ir pakeisti gyvenimo aplinką. Beje, M. Gaigalienė dirbo korektore „Lietuvos“ dienraščio re­dakcijoje, laisvalaikiu vaidino Juozo Vaič­kaus teat­re ir gražiai skambino gitara. 

Mano tėvai pasakojo, kad Marcelė ir Kazys buvo šviesūs ir labai geri žmonės. Jie palaikė ryšius su rašytoja Žemaite, Lietuvos konsulu Tilžėje Eduardu Ja­tu­liu, filosofu ir rašytoju Vydūnu bei kitais Lietuvos šviesuoliais. 

„1919 m. K. Gaigalas, grįžęs iš Rusijos, įstojo į Joniškėlio batalioną (1919 03 23) ir kartu su kitais Šiaurės Lietuvos vyrais sustabdė bolševikų veržimąsi į šį kraštą. Atrėmus bolševikų puolimus, K. Gaigalas išvyko į Kauną ir sava­no­riu įstojo į Lietuvos kariuomenės In­ži­ne­ri­jos bataliono Elektrotechnikos kuopą. 1920 m. dalyvavo fronte, kovojo su lenkais, užgrobusiais Vilnių. Vėliau buvo paskirtas bataliono vado pavaduotoju ūkio reikalams ir karinės radijo stoties viršininku. Už tarnybą Lietuvos kariuomenėje Prezidentas Antanas Smetona K. Gaigalą apdovanojo Kūrėjo savanorio ir Lietuvos nepriklausomybės 10-ies metų jubiliejaus medaliais. Be to, kaip kūrėjas savanoris, jis veltui gavo 9 ha žemės sklypą“, – prisimena sūnus Min­dau­gas.

Marcelė ir Kazys ne vien žemdirbystės reikalais rūpinosi, bet dirbo ir šviečiamąjį darbą tarp kaimiečių. Kitas jų sūnus Vytautas pasakojo, jog „tėvas yra išleidęs savo parašytus du scenos veikalus – „Laisvės kovotojai“ ir „Žygis į Vil­nių“. Subūrę dvaro bei apylinkių jaunimą, kartu su pradinės mokyk­los mokytojais ruošdavo tautinių švenčių minėjimus su vaidinimais ir kitokia menine programa. Ne vienam vakarui meninę dalį sukurdavo ir režisuodavo pats tėvas. Ypač gilų įspūdį man paliko jo sukurta misterija „Lietuva“. 

Apsigyvenę Radviečio dvare, Gaigalai artimai susibičiuliavo su mano tėvais Mar­cijona ir Juozu Stasinais. Prisi­mi­nu­si Gaigalų šeimą, kurioje augo jų dve­jų metukų sūnelis Vytukas, mano sesuo Aldona pasakojo: „Kai Gaigalai ūkininkavo Radvietyje, mūsų tėvai jau turėjo keturias pametinukes dukreles Bro­nislavą, Zofiją, Onutę ir mane. Mudu su Gaigalų Vytuku buvome bendramečiai, jis ir aš jau bėgiojome“. 

Po daugelio metų į mano rankas pateko nemažos apimties rankraštinis pa­sakojimas, kurį parengė tas pat Vytu­kas, augęs kartu su mano seserimis. Gai­la, kad įdomūs prisiminimai nebuvo išleisti spausdinta knygele. 

Rankraštyje „Užgesusių žvaigždžių šviesa“ 2001 m. Vytautas Gaigalas pri­si­mena savo vaikystę Radvietyje. 

„Bu­vau gal dvejų metukų. Jau­­nes­­nių­jų brolių dar nebuvo. Gyve­no­­me Že­mai­­­tijoje, Radviečio dvare. Kai­my­nys­tė­je ūkininkavo Stasinas, Pir­mo­jo pa­sau­­linio karo dalyvis, kovojęs su aust­rais Kar­patuose. Mūsų tėvai su jais labai draugavo. Turėjo Stasinai su manim vienmetę dukrelę Aldutę. Eidami į ūkio darbus, mane su Aldute sumesdavo į vieną lopšį ir vyresniosioms Sta­si­nų dukterims pavesdavo prižiūrėti, kad neiškristume.

Neilgai mes su Aldute supomės tame lopšyje. Tėvas nusigyveno ir praskolintą dvarą reikėjo parduoti. Pradėjo nuomoti kitų ponų dvarus. Dar kartą teko su Aldute susitikti Bareikių dvare, netoli Švėkšnos. Buvo mano broliukų Ša­rūniuko ir Mindaugėlio krikštynos. Ša­rūno krikšto tėvais pakvietė Stasiną su žmona. Jie į krikštynas atvažiavo kartu su dukra Aldute. Jai ir man jau buvo septyneri metai. Patiko man Aldutė...

Praėjo dar 20 metų. Gyvenau jau Bu­­kiš­kėse, prie pat Vilniaus, Aldutė – Vil­­niu­je. Atnaujinome draugystę, bet pasenome, pasiligojome. Nėra nei jėgos, nei noro susitikinėti“, – baigia pasakojimą Vytautas, kuriam belieka pritarti išmintingu posakiu: „Viskam savas laikas“.

Marcelė ir Kazys Gaigalai buvo jaut­rūs, geri žmonės, aplinkiniams nelaimės atveju visuomet ištiesdavo nesavanaudiškos pagalbos ranką. Matydami, jog mano tėvai augina keturis mažus vaikus, sunkiai verčiasi ir negali nusipirkti karvės, nutarė padovanoti žalmargę iš savo skaitlingos bandos. Po daugelio metų kilnų jų poelgį tėvai dažnai prisimindavo sakydami, kad pasaulis – ne be gerų žmonių. 

Šiandien apie šitokį gerumo pavyzdį nepamirštame papasakoti ir savo vaikams, primindami tuos pačius tėvų kadaise pasakytus žodžius:  „Pasaulis – ne be gerų žmonių“.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)