Logo
Spausdinti šį puslapį

Gailestingumas ir atjauta – raktas, atveriantis širdis

V. Paliakienė (kairėje) ir V. Vaitkevičienė V. Paliakienė (kairėje) ir V. Vaitkevičienė

Kai parodo per televiziją ar spaudoje perskaitai apie tai, jog jaunuoliai ir merginos gali nuskriausti ne tik gy­vū­ną, bet ir žmogų, nejučia pagalvoji, kur ritasi pasau­lis: žmogiškumo, atjautos – nė lašelio. Todėl kai pa­bend­rauji su būriu dar visai jaunų vaikų, kurie taip protin­gai ir nuo­širdžiai kalba apie pagarbą senam, neįgaliam, be­jė­giui, supranti, jog kol bus organizacijų, buriančių bei mo­bi­li­zuojančių jaunimą gerbti ir puoselėti dvasines vertybes, tol žmonija atsispirs blogiui.

Iniciatyva ir pastangos – po lygiai

O pasakosime apie beveik pusšimtį Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos maltiečių, kuriuos jau šeštus metus veda šio darbo iniciatorės Verutė Vait­kevičienė ir Virginija Palia­kienė. Praėjusių metų gruodį V. Vaitkevičienė už aktyvų darbą su socialiai atskirtomis visuomenės grupėmis, gebėjimą bendrauti bei padėti seneliams ir neįgaliesiems buvo apdovanota Šilalės savivaldybės „Pagarbos lašu“.

„Rudenį mūsų „Maltiečių“ bū­­reliui suėjo penkeri metai, bet šventės negalėjome sureng­ti dėl

pandemijos. Tiesą sakant, vis­kas prasidėjo nuo Vir­gi­ni­jos. Į Šilalės savivaldybę už­su­ku­si su reikalais, ji sutiko Mal­tos or­di­no pagalbos tarnybos Ši­la­lės skyriaus vadovę Roz­vi­tą Ber­ži­nienę, kuri ir paskatino steig­ti būrelį. Virgi­ni­jai tenka parapijinė veikla Ža­dei­kiuose, kur gyvena, aš esu Kvė­darnos bažnyčios pastoracinės tarybos narė, atsakinga už jaunimą. Dar dirbu ir senelių namuose. Taigi šita nominacija nėra vien mano nuopelnas, o mūsų abiejų“, – kuklinasi mokytoja Verutė.

„Mūsų gimnazija visada buvo labai sportiška, netrūko ir su tuo susijusių būrelių. Maltiečių veikla mudviem su Verute buvo naujas dalykas, o ką jau kalbėti apie vaikus. Todėl abi ieškojome informacijos, skaitėme, domėjomės. Kadangi dar esame ir klasių auklėtojos, o, kaip sakoma, savi marški­niai arčiau kūno, pradėjome burti sa­­vo klasių vaikus, nes geriau juos pažinojome“, – įsiterpia Vir­gi­nija.

Pasak mokytojų, maltiečiu ne­gali tapti bet kas. Vaikas pirmiausia turi būti nuoširdus, pagarbus, supratingas, atjaučiantis. Šios katalikiškos vertybės yra svarbiausios.

„Būdama etikos mokytoja, per pamokas pirmiausia supa­žindinau vaikus su maltiečių veikla, nors ir pačiai teko ne mažai pasimokyti“, – pasakoja Ve­rutė.

Šiandien abi vadovės yra dėkingos gimnazijos administ­ra­cijai, jomis patikėjusiai ir „palaiminusiai“ naują veik­lą, ku­ri tęsiasi jau šeštus metus ir yra labai populiari. Beje, į „Mal­tie­čių“ būrelį, jam susikūrus, bu­vo susibūrę per 80 vaikų. Kai kurie jau yra studentai, bet ir toliau užsiima savanoryste, o parvykę mielai dalyvauja rajone rengiamose maltiečių akcijose. Būrelį lanko ir dabar jau vyresniųjų jaunesni broliai bei seserys.

Padėti – didžiausias noras

Pasak V. Vaitkevičienės, bent jau Kvėdarnoje maltiečiai labiau susiduria su tais vienišais seneliais, močiutėmis, neįgaliaisiais, kuriems reikia bendravimo.

„Vaikai lanko (tiesa, dabar ne, nes pandemija) senelių globos namų gyventojus, atneša jiems dovanėlių, pačių keptų skanėstų. Matytumėte, kaip senukai laukia, džiaugiasi, galėdami pavaišinti arbata, pasikalbėti. Dabar, kai tie gyvi susitikimai yra suvaržyti, vaikų dovanėles seneliams perduodu aš. Ir gali stebėti tokį vaizdą: seneliai – vienoje lango pusėje, vaikai – lauke, vieni kitiems mojuoja, o senelių veiduose – ir šypsenos, ir ašaros...

Kaip bendrauti su tokiais žmonėmis, maltiečiams vyksta mokymai. Štai po savaitės laukia dviejų dienų mokymai, atvažiuos komanda iš Vilniaus. Ga­­li­me pasidžiaugti, kad visi mūsų jaunieji maltiečiai gali drąsiai prieiti prie bet kurio senolio, apkabinti, paimti už rankos ar paglostyti galvą. Jie globos na­mų gyventojus neįgaliųjų veži­mė­liuose atsiveža į renginius, juos prižiūri, globoja. Pa­gy­ve­nusių žmonių dieną kiek­vieną senjorą, sutiktą miestelyje ar išeinantį iš bažnyčios apdovanoja obuoliais, sausainiais, pasako šiltą žodį. Turime išskirtinę ap­rangą su maltiečių atributika, senoliai mus pažįsta, pa­sitiki ir priima:

„Mal­tiečiai at­ėjo“ – sako švelniai. Ne­ven­giame ir fizi­nių darbų, jeigu rei­kia, ir kambarius sutvarkome, ir mal­kas sunešame, ir la­pus kieme nugrėbiame. Taip vaikai supranta savanorystės prasmę“, – pasakoja Verutė.

„Gaila matyti vie­­nišą, kenčiantį senelį, kuris neturi artimųjų, jam trūks­ta dėmesio, bend­ravimo, todėl norisi jam padėti. Pa­­sveikiname su šven­tėmis, įteikiame do­va­nėlę – pačių iš­keptų sausainių ar pan.“, – to­kio bei panašaus dva­sinio darbo svarbą apibūdina mal­tietė Va­ka­rė, Virginijos anūkė.

Pasirodo, Virginija, lydėdama maltiečius į stovyklą, pasiėmė ir Vakarę. Tiesiog šiaip. Mergaitė, pamačiusi ir supratusi, kokia įdomi močiutės veikla, priprašė ir ją palikti stovykloje. Nuo tol su šia veikla ir nesiskiria.

„Palaikydami bendrą Lietuvos maltiečių iniciatyvą, kiekvieną penktadienį skambiname seneliams telefonu. Ir be lankymo padarome gerų darbų: rudenį bažnyčios šventoriuje užsodinome krokų pievelę, pavasarį žydės. Prie senelių namų prisodinome tulpių, kad senoliai pasidžiaugtų. Atrodo, nesudėtinga, bet džiaugsmas yra abipusis“, – įsitikinusi V. Vait­ke­vičienė.

„Aš į „Maltiečių“ būrelį atėjau ne iš karto. Bendraamžiai mane vis kvietė, tikino, jog bus labai šaunu – išvykos, bendruomeniškumas, bendravimas su seneliais, galimybė suteikti jiems džiaugsmo. Ir tik­rai – kai pamatai dėkingumo ašarą jų akyse, geras jausmas apima“, – dalijasi savo savanoriavimo patirtimi šešiolik­metė Neda.

Virginija ir Verutė džiaugiasi aktyviais būrelio nariais: dešimtoku vadovu Viliumi, kuris yra ir šaulys, dalyvauja Gyvybės kelio bėgimuose, savanoriauja, su maltiečių veikla supažindina socialiniame tinkle „Facebook“ ir pan. Pasak pedagogių, smagu, kai jau išėję iš mokyklos mokiniai ir po kelių metų vis pasiteirauja, ar būrelis dar veikia, grįžę aplanko.

„Maltiečių veiklos pagrindas – dvasinių vertybių puoselė­ji­mas.

Per savanorystę jaunas žmo­gus atranda save, auga jaut­rus, atjaučiantis. Be viso to, reikia ir drąsos, žinių. Juk nema­žai mūsų, pamatę žmogų viena koja, sėdintį neįgaliojo vežimėlyje, vis dar nudelbiame akis, nežinome, kaip elgtis. Mal­tie­čiai to išmoksta kursuose. To­dėl jie nesidrovi prieš bendraam­žius ir drąsiai sėda šalia neįgalaus, seno, vienišo. Taip ugdomas jautrumas. O jautrus žmo­gus neskriaus nei gyvūno, nei žmogaus, nesityčios iš jo. Ma­nau, jog mūsų ugdytiniai nepra­eitų nė pro vieną, kuriam reikia pagalbos“, – neabejoja V. Vait­kevičienė.

„Esu įsitikinusi, jog žmogus, kuris tyčiojasi iš kitų, savęs negerbia labiau, neturi jokių gerų minčių. Todėl, dirbdami su vienišais, neįgaliais seneliais, padedame ir sau. Kaip sakė mokytoja Verutė, seni žmo­nės ne visi gražūs išore, bet jų vidus be galo gražus – su ilga­me­te patirtimi, išmintimi. Bū­da­mas su jais supranti, kokie teisingi žodžiai yra „Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Apie tai kiekvienas turėtume pagalvoti“, – įsiterpia jaunoji maltietė Gabija.

Moko ir auklėja vieni kitus

„Kai vaikai patys siūlo inicia­tyvas, dega noru daryti gerus darbus, sunku įsivaizduoti, kad galėtume su jais nedirbti. Pir­miausia esame mokytojos, sukaupusios nemenką darbo stažą. Mokytojui negali būti blogų mokinių – aš matau tik gerus. Mes mokome juos mokomųjų dalykų, o vaikai mus – tolerancijos, gerumo, pagarbos kitam, galbūt negražiam, gal blogam... Man darbas su vaikais – tai galimybė vieni kitiems padėti. Ir suaugusiems būna blogų die­nų – tada mes stiprinamės vaikais. O jie irgi gali ateiti skaudančia širdele, bet jeigu randi bendrą kalbą, ir būdamas blogos nuotaikos jis neišreikš pykčio nei prieš mokytoją, nei prieš klasės draugą. Maltiečiai moko, jog tu gali būti kitoks. Ir tai yra tiesa“, – sako Virginija.

„Esu etikos mokytoja – tuo daug kas pasakoma. Mane labai skatina noras jungti kartas, kad vaikai suprastų, kaip gyvena vyresni žmonės, mokyti juos jaut­rumo, atlaidumo, paaiškinti, jog ne visada būsi jaunas ir stiprus, o kai ateina senatvė ar negalia, gali prireikti ir pagalbos“, – pasakoja Verutė.

Vadovės ne be reikalo įspėja, jog maltiečiu negali būti bet kas.

„Priimdami į narius, supažindiname su taisyklėmis: nega­li nepagarbiai elgtis, rūkyti ar piktnaudžiauti svaigalais bei pan. Jeigu šitų reikalavimų nepaisoma, tenka atsisveikinti. Tu­­rė­jome tokį atvejį. Po kurio laiko jaunuolis grįžo – persigalvojo. Aišku, priėmėme, juk kiek­vienam gali pasitaikyti suklysti, suklupti“, – neabejoja Verutė.

Vadovės sako dar nė už ką negalvojančios palikti savo vaikų. Ir džiaugiasi, kad nuovargį, nusivylimus kompensuoja jų šeimos narių palaikymas, supratimas.

„Gal iš dabartinių mūsų maltiečių užaugs mūsų pamaina“, – pasvarsto Virginija. 

Maltiečių vadovės dėkoja už visokeriopą palaikymą gimnazijos administracijai, savo mokiniams bei jų tėveliams – į maltiečių veiklą įsijungia ištisos šeimos. Ir tai matoma – pernai Kvėdarnos maltiečiai buvo apdovanoti Lietuvos Maltos ordino pagalbos tarnybos „Gerumo angelu“. Tai apdovanojimas, įsteigtas įvertinti aktyvią maltiečių veiklą, taurias bei prasmingas idėjas, prie kurių prisilietęs niekada nebegali būti aukščiau už kitus.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos