„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Gyvenimo pynė

A. Bytautaitė-Pocius (pirma iš dešinės), viduryje – jos dukra A. Bytautaitė-Pocius (pirma iš dešinės), viduryje – jos dukra

Tęsiame kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“ pri­sta­tymą. (Tę­sinys. Pradžia 2021 m. Nr. 87, 88, 90, 93, 95, 96, 2022 m. Nr. 1, 4)

Auginkime giminės medį

Po ilgų svarstymų bei šiokių tokių tyrinėjimų priėjau išvados, kad mano senelio Kazio Stasino protėviai yra kilę iš Len­kijos rytuose esančio kaimo Sta­si­nas (lenkiškai Sta­sin). Jis yra apie 6 ki­lometrus į pie­tus nuo Pa­protnios, apie 15 – į šiaurės rytus nuo Sedlcų ir apie 98 – į rytus nuo vaivadijos centro Var­šuvos. 

Nuo XIII–XIV a. iki 1569 m. sudarytos Liublino unijos Sta­si­no kaimas priklausė Lie­tu­vos Didžiajai kunigaikštystei. Taigi K. Stasino šaknys galimai driekiasi iki šio kaimo.

Palikuonys pasakojo, kad XVII a. pab. ir XVIII a. pr. K. Sta­si­no seneliai bei proseneliai buvo pasiturintys valstiečiai, valdę nemažus žemės plotus apie Kvė­darną. Dėl nežinomų priežas­čių, gal dėl didžiojo maro pa­sek­mių, anksti mirė Kaziuko tė­vai, o be tėvų likusį vaiką augino miestelio gyventojai. Vos tik jaunuolis sulaukė pilnametystės, globėjai atidavė jį į rekrūtus carinės Rusijos armijai. Po 25-erių metų, atlikęs ka­rinį lažą carinėje kariuome­nė­je, Kazys grįžo į gimtąją Kvė­dar­ną. Jokio tėvų palikimo čia jis nebe­rado, ir Kazio ateitis buvo nu­lemta – darbininko kelias ir bend­ras darbas bei gyvenimas kartu su kitais bežemiais dvaruose. 

Senelis vedė Marcijaną Nar­bu­taitę ir jiedu per visą savo gy­venimą kilnojosi iš vieno dvaro į kitą. Sukūrę šeimą, pradžioje gyveno Kvėdarnoje, vėliau Rad­vie­čio, Pajūrio ir Ado­ma­vo dvaruose.

Senelis Kazys gimė 1830 m. Kvė­dar­noje, o mirė sulaukęs garbingos 100 me­tų sukak­ties. Senelė M. Narbutaitė-Sta­­­si­­­nienė gimė 1845 m. ir mirė 1929-aisiais. Abu amžinam poilsiui atgulė Kvėdarnos kapinėse. 

Manyčiau, jog senelės kilmės šaknys siekia gausią žymaus Lietuvos istoriko Teodoro Nar­buto giminę. Tačiau senelių kilmės šaknys laukia atskiro išsamesnio tyrimo, kurį, tikiuosi, pratęs mano palikuonys. Ži­no­ma tik tiek, jog Marcijana ir Kazys turėjo tris sūnus. Izi­do­rius gimė 1882 m. rugpjūčio 1 d. Pa­jūryje, Silvestras – 1890 m. sausio 1 d. Radviečio dvare, o Juozas (mano tėvas) pasaulį išvydo 1894 m. balandžio 11 d. Adomavo dvare. Visi sūnūs pakrikštyti Kvėdarnos bažnyčioje. 

Mano tėvas pasakojo, kad vyresnysis brolis Izidorius išvyko į Angliją dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir, būdamas darbš­tus bei stiprios sveikatos, įsidarbino anglių kasykloje. Na­miškiams siųsdavo laiškus, siuntinius, taip padėdamas vargs­tančiai šeimai materia­liai. Vė­liau Izidoriaus laiškai bei siun­tiniai Lietuvos nebepasiekdavo. Pa­sa­kojama, jog galbūt tė­vų ir sūnaus susirašinėjimą per­ėmė tuometiniai pašto tar­nau­tojai ir pasisavino iš Ang­lijos siųstus pinigus bei siun­tas. Paš­ti­ninkai, turėdami Izidoriaus ad­resą ir smulkią informaciją apie Sta­si­nų šeimos gyvenimą, susirašinėdavo jų vardu. Ši afera paaiškėjo po daugelio metų, bet seneliai, būdami neraštingi, o ir iš didelės baimės įklimpti teismų liūne, visa tai pasistengė pamiršti.

Kitas tėvo brolis Silvestras, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo paimtas į carinės Rusijos kariuomenę ir į gimtinę nebegrįžo. Matyt, jis, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, galvą padėjo mūšiuose, taip ir nesuvokęs, dėl ko buvo priverstas kariauti...

Mano tėvui Juozui, jauniausiam M. ir K. Stasinų sūnui, pasisekė labiau: kovose su vokiečiais jis pateko į nelaisvę ir iki 1919 m. birželio vidurio, pasak jo paties, šėrė utėles, blakes ir kitokius gyvius Vengrijos lageriuose. Bet sveikas sugrįžo į gimtuosius namus ir ilgai bei laimingai gyveno, apsuptas vaikų ir anūkų.

Ne vieno lietuvio gyvenimo kelias ėjo per maro, bado ir karų laukus, įveikdamas dažnai besikartojančias istorijos audras. Jie tą kelią tiesė, kaip galėjo ir kaip išmanė. Šiandien, važinėdami autostradomis ir plačiais vieškeliais, žvelgdami nuo laiko piramidės viršūnės, neturime moralinės teisės jų smerkti ar piktdžiugiškai teisti. Tai buvo to laikmečio žmonių kelias, grįstas aštriabriauniais akmenimis, aplaistytas sū­riu prakaitu, krauju ir meile sa­vo Tėvynei. Juolab, kad laikas tuos akmenis baigia nugludinti, kraują nuplauti, stengdama­sis palikti tik meilę praeičiai. Da­bartinė ir būsimos kartos tu­ri siekti, jog visiems laikams ant tautos grįsto istorijos kelio liktų tik meilės ir pažangos ženklai...

Būkime dėkingi likimui už tai, kad gyvename vis šviesesnį gyvenimą, jog iš pasaulio isto­ri­­jos dar neišsitrynė visiems mums brangiausias vardas – Lie­­tu­va. Darykime viską, kad lie­tu­vių Lie­tuvoje ne mažėtų, bet daugėtų. Su­rin­kime savo tau­tie­čius į gimtuosius namus, iš­ties­kime ranką savo palikuonims, kurie ilgisi ir skausmingai per­gy­vena, praradę tėvų bei pro­tė­vių žemę.

Anksčiau papasakota Izido­riaus istorija mano šeimoje ne vienintelė. Pa­na­šus likimas ištiko ir mano senelės Onos By­tautaitės-Šleiterienės sesę Ane­­lę. Iš Te­nenių į Jungtines Ame­ri­kos valstijas Onos ir Jo­no By­tau­tų duktė Anelė išvyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ji mano mamos, gimusios 1901 m., krikšto motinėlė. JAV Ane­lė ištekėjo už Pociaus, bet vėliau išsiskyrė ir viena augino duk­rą. Tarpukaryje A. By­tautaitė-Po­cius ne kartą lankėsi tėvų žemėje – atvykdavo į Tenenius ap­lankyti išsiilgtų giminaičių, at­gaivinti meilės gimtajam kraš­tui jausmų. Ji ne kartą pabuvo­jo ir Radvietyje, pas ma­no tėvus. Dabar tolimoje šalyje gyvena Anelės palikuonys. Deja, po jos mirties praėjo dešimt­mečiai, per tą laiką visiškai nutrūko giminystės ryšys. Nors būtų gaila amžiams prarasti By­tautų-Stasinų genealoginio me­džio A. Bytautaitės-Pocius šaką...

Dviejų artimų giminaičių – tė­vo brolio I. Sta­­­sino ir mamos tetos bei krikš­to moti­nė­lės A. By­tau­­tai­­tės-Po­cius gy­ve­nimo istori­jos pri­mena apie tai, kiek daug lie­tuvių palikuo­nių klajoja po visą pasaulį. Ne­maža jų dalis jau beveik praradę savo lietuvybės šak­nis, kurias be gailesčio išrovė įvairiausios gyvenimo negandos. Bet, manyčiau, jie, kaip ir mes, ieško bū­dų atgaivinti ryšius, nors at­kurti juos po daugelio me­­tų nėra taip lengva. Todėl padėkime susigrąžinti meilę protėvių žemei, auginkime giminės medį ir maitinkime jį meilės bei giminystės ryšių syvais.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)