Gyvenimo pynė

Pristatome paskutinę ištrauką iš kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gyveni­mo pynė“ pirmosios dalies. (Pradžia 2021 m. Nr. 87, 88, 90, 93, 95, 96, 2022 m. Nr. 1, 4, 6)

Ką bočiai pasakytų?

Šilalės kraštas man yra brangiausias perlas Žemaitijos paveiksle. Ką apie šį žemės lopinėlį žmonės besakytų ir kaip jį beaprašytų rašytojai, žurnalistai, jis man yra protėvių, tėvų, brolių ir seserų šilčiausi bei gražiausi namai. Čia mūsų protėviai per amžius gyveno, žemelę pureno, duoną ir vaikus augino, čia pirmą kartą ir mes, Stasinų palikuonys, išvydome paslaptingas girias, kalvotas žalias pievas, tekančią rytmečio saulę ir motinėlę, palinkusią prie vygės. 

Didžiuojuosi Šilalės kraštu, jo žmonėmis ir džiaugiuosi savo gimtine – Rad­viečiu, po daugelio metų iš naujo atrastu ir dar labiau pamiltu, nors mintimis bei jausmais visuomet buvau ten, kur prie kelio stovėjo tėvų namai, kur žydėjo pievos ir linai, kur Kesės upelis tyliai plukdė negausius savo vandenis.

Sovietmečio laikais apie šį Lietuvos pa­šalį – Šilalės rajoną – ne vienas kitaip kal­bėjo. Juodom spalvom šio krašto paveikslą tapė ir mano plunksnos draugai. Prisimenu studijų metus Vilniaus uni­versitete, kur mokiausi žurnalistikos,  kai respublikiniame (dabar sakytu­me na­cionaliniame) leidinyje pasirodė straips­nis „Kuo aš kaltas, kad gimiau Ši­la­lėje“. Straipsnio autorius, susirankiojęs iš visų rajono pašalių vien tik neigiamą informaciją, nutapė Šilalės paveikslą tamsiomis spalvomis ir iškėlė pagrindinę problemą – kodėl aukštųjų mokyklų absolventai nenori pagal paskyrimą dirbti šiame krašte.

Ilgai nelaukusi, į tokį straipsnį surea­gavo rajono ir net respublikos partinė nomenklatūra. Iškaršę leidinio redakto­riui kailį, nomenklatūrininkai privertė žurnalistą parengti apie Šilalę kitą straips­nį, kuriame papasakotų priešingai – kaip čia gera gyventi ir dirbti. 

Šį įvykį gerai prisimenu ne tik aš, bet ir vyresnės kartos Šilalės rajono žmonės bei senjorai žurnalistai, kurie dabar prisistato juokaudami: „Kuo aš kaltas, kad gimiau Šilalėje“. 

Dabartinė karta tokių pajuokavimų nesupranta: pasikeitė laikai, pasikeitė ir Šilalės krašto veidas. Jo, kaip ir visos Žemaitijos, nebeatpažinsi: keliai asfaltuojami, laukai bei sodybos išgražėjo, aplinka tvarkoma šiuolaikiškai, pastatai traukia akį, baigia nusimesti žmogaus sveikatai kenksmingą šiferį. Balti silikatinių plytų statiniai, kadaise baltomis dėmėmis išmarginę kraštovaizdį, išeina iš mados.

Bet visų svarbiausia – žmonės, įkvėpę didelį laisvės gurkšnį, atsigavo, atsitiesė, pajuto savo žmogiškąją vertę ir nusimetė ištisus dešimtmečius kausčiusią baimę. Jiems atsivėrė plačios galimybės keliauti, pamatyti pasaulį ir jį pažinti. 

Žinoma, būsiu neteisus nepastebėdamas ir šiandieninių žaizdų. Tačiau jos ne tokios gilios ir skausmingos, kad nesugebėtume jų išgydyti. Mes patys galime tai padaryti, nes jaučiamės esantys savo šalies šeimininkai ir, kaip sakoma, valdžia žemaičių už nosies  nevedžios...

Žemaitijoje per amžius gyveno ir gyvens žmonės, stiprūs savo dvasia, gilūs išmintimi ir karingi prigimtimi. Ne veltui šiam kraštui apibūdinti žemaičiai pasirinko meškos ir ąžuolo simbolius.

Laisvalaikiu paskaitykime vieno įžymiausio XIX a. lietuvių švietėjo Simono Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, ir pamatysime, kokie mūsų protėviai buvo gilioje senovėje, kokios neperžengiamos girios saugojo bei maitino juos, o pagal S. Daukantą, „lietuvių ir žemaičių kalba yra ypatinga...“ 

Apie Žemaitiją, žemaičius ir mūsų laikais išleista daug vertingų knygų, parašyta straipsnių, sukurta meno kūrinių, dainų, padavimų bei parengta mokslo darbų. Šiam kraštui didelį dėmesį skyrė geografas profesorius Česlovas Kudaba, geo­logas Algirdas Gai­ga­las bei kiti.

Man artimos žymaus mokslininko, Lietuvos geologo prof. A. Gaigalo mokslinės min­tys, nusa­kan­čios Radviečio gam­ti­nę ap­lin­ką: „Iš Pa­jū­ra­lio Te­ne­nių link apie 4 km miškų apsuptas Rad­vie­čio kaimas, prisišliejęs iš pietų pusės prie to paties pavadinimo Rad­vie­čio miško, esančio netoli Mi­nijos – Jūros vandenskyros. Per mišką sruve­na Kesės upelė, dar priklausan­ti Jūros upei. Ša­lia jos įsikūręs Rad­viečio kaimas. Vietovė čia labai banguota, pelkinga, priesmėlinga ir priemolinga. Ly­gu­moje iškyla didelio skersmens moreninės kalvos, atskirtos dar didesnio ploto lėkščių įlomų. Kalvos yra ovalo formos ir nutįsusios iš šiaurės vakarų į pietryčius. Vakariau jų kryptis yra šiaurės pie­tų link. Lygumose ir įlomėse ant moreninio priemolio daug kur aptinkama prieledyninio ežero suplauto smėlio ir žvirgždo, dar kitur – juostuoto molio, kuris tinka keramikos dirbiniams. Radvietyje tarpukariu buvo pastatyta plytinė. Šį molį kasa vietiniams poreikiams tenkinti...

Juozo Stasino tėviškė pasižymi vaizdinga gamta, kraštovaizdžiais, gamtos paminklais, žila senove. Netoli Radviečio, prie Jūros dešiniojo intako Labaus, prisiglaudęs Visdžiaugų kaimas (čia tarpukariu gyveno mano sesuo Ona, ištekėjusi už ūkininko, Šaulių sąjungos nario Stanislovo Pociaus, Kras­no­­jarsko krašto tremtiniai). Jis (Vis­džiaugų k.) įžymus ąžuolais – gamtos paminklais. Vienas jų šlama koks kilometras nuo upės. Jo apimtis – 5,5 met­ro, kitas – toliau, vakariniame kaimo pakraštyje, auga buvusioje dvarvietėje. Jo kamienas – 5,7 m apimties, o šakos susipynusios su greta augančia liepa.“ 

Norėčiau išskirti dar vieną mūsų bend­raamžininko, mano bendražygio gamtosaugoje, šviesaus atminimo prof. Č. Ku­dabos, tautiečių pakrikštyto „Pės­čiuoju riteriu“, knygą „Kalvotoji Že­mai­tija“. Nėra Žemaitijoje kampelio, kuriame pro­­fesorius nepabuvojo. Lankėsi jis ir Var­niuose, kur XVI a. pabaigoje gyveno vienas lietuvių raštijos pradininkų kanauninkas Mikalojus Daukša, išaukštinęs lietuvių kalbą. Prof. Č. Ku­daba pastebėjo, kad „M. Daukšai priklauso gražiausi ir teisingiausi žodžiai apie gimtąją kalbą“: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“.

Šie M. Daukšos prieš daugiau kaip keturis šimtus metų pasakyti žodžiai ir artimesnio mūsų laikams švietėjo S. Daukanto bei mūsų bendraamžių žymių mokslininkų išsakytos mintys sujaudino mane bei paskatino pamąstyti eilėmis. 

Ką pasakytų bočiai 

Slenka dienos pilkos

Kaip vanduo Nery,

Širdys skausmo pilnos

Dėl vargų šaly.              

Tamsūs debesų laivai

Plaukia virš Tėvynės,        

Negaliu gyvent ramiai

Namuose gimtinės.

Medžiai virsta, lūžta šakos –      

Pjūklai groja miškuose,  

Ką sakytų bočių kartos

Dėl melodijos juose?

Kur vertybės, kur dvasia? –

Bočiai klausia nejučia. –

Miškas buvo šventykla,

Amžiais puoselėta čia.

Miškas, girios ir laukai –

Mūsų viltys ir namai.

Jei neteksime mes jų,

Daug patirsime kančių.

Knygos „Gyvenimo pynė“ pirmąją dalį „Šaknys“ norėčiau baigti protestantizmo pradininko Martyno Liuterio žodžiais, pasakytais prieš keletą šimtmečių: „Jei ir žinočiau, kad pasaulis subyrės į šipulius, vis tiek sodinčiau medį“.

Perfrazuojant šią iškilios istorinės asmenybės mintį, galiu pasakyti, kad jei šios knygos pirmoji dalis „Šaknys“ ir nepatiko kuriam skaitytojui, ar kas nors mano ieškojimuose įžvelgė beprasmiškumą, atsakyčiau: vis tiek tą patį daryčiau, nes esu žemaitis, tik į praeities istoriją pažvelgčiau dar giliau ir dar jaut­riau. 

Šia biografinės apybraižos pirmąja dalimi norėjau pakviesti skaitytojus domėtis Lietuvos istorija, nepamiršti savo kilmės šaknų, aprašyti žmonių gyvenimus ir kaip moralinį testamentą palikti ainiams. 

Apie savo šaknis, kokios jos bebuvo, stengiausi kalbėti atvirai ir nuoširdžiai. Ar man pasisekė tai pada­ry­ti, palieku spręsti jums, mieli skaity­tojai.

Šiuo metu rašau „Gyvenimo pynės“ antrąją dalį „Pamario metai“. Joje atsispindės mano, pokario metų jaunuolio, kelias. Daug laiko nebeturiu, bet gal Dievas duos, ir suspėsiu...

Juozas STASINAS

Autoriaus nuotr.