Duona – džiaugsmas, duona – dvasios darna

Vasario 5-ąją nuo seno lietuvių minima Duonos diena. Tądien ją kepdavo, bū­davo atliekamos apeigos. Tikėta, kad pašventinta duona gelbsti kilus gaisrui (metus po trupinėlį į ugnį, manyta, kad liepsna nurims ir nesunaikins namų). Šventintos duo­nelės pakišdavo po trobos rąstais palubėje ar įkasdavo į namo pamatus. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiū­davo duonos trupinių, kad kulka ap­lenktų. Atėjus krikščionybei, senoji lietuvių tradicija sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Šv. Agota – romėnų kankinė, pasiryžusi tarnauti Kristui, buvo žiauriai kan­kinama ir galiausiai sudeginta. Ji laikoma ugnies globėja, gelbėtoja nuo gaisro.

Duonos raugo kvapą savo tėvų namuose turbūt prisimena ne vienas vyresniosios ir viduriniosios kartos žmogus. Kokioje pagarbioje vietoje būdavo laikomas duonkubilis, pridengtas balta drobe, nes jame bręsdavo raugas kitai duonos kepimo iškilmei. Kaip atidžiai, atsakingai, be skubos ir tik su geru nusiteikimu močiutės min­kydavo tešlą, kol ji išglostyta atšokdavo nuo rankų. Tuomet suformuotas kepalėlis, pažymėtas kryžiaus ženklu ir peržegnotas, ližės pagalba atguldavo į iškūrentą duonkepį. Šis negalėjo būti nei per kaitrus, nei per vėsus, todėl šeimininkėms reikėdavo akylai žiūrėti, kad pečius neperdegtų.

Duonos kepimo tradicija sovietmečiu, kaip ir daugelis kitų lietuvių tradicijų, buvo primiršta, savo receptus, išeidamos Anapilin, išsinešė jų kepėjos...

Tačiau tradicijos atgyja, duonos kepimo – taip pat. Tiesa, pati duonelė „prisitaiko“ prie naujo skonio mėgėjų, mitybos įpročių formavimosi mados. Tad nenuostabu, kad duonos receptų dabar yra pačių įvairiausių.

Traksėdiškė Salomėja Aurylienė sako menanti savo mamą Juzefą, kepančią duoną, nors jos jau nebėra bene dvidešimt metų. 

„Duona būdavo ruginė, su aje­rais. Kvepėdavo visi namai. Aiš­ku, mes, vaikai, tuomet buvome dar visai paiki – negi rūpėjo, jog kažkada patiems gali to prireikti. O laikas praeina, ir nebepaklausi...“ – sako Salomėja.

Moteris tikina pabandžiusi duo­nos kepimą augindama jau savo vaikus. Galbūt galėjusi imtis kito pomėgio – megzti (tai moteris daro dabar), siuvinėti, bet, matyt, vaizdas iš vaikystės, paauglystės, kai matė mamą, palinkusią prie duonkubilio, kitus pomėgius nurungė.

„Nors darbų niekuomet netrūko, bet užėjo noras tai išbandyti. Patiko. O juo labiau –kai daraisi brandus ir visokių lakstymų sumažėja, reikia kažkuo užsiimti, ne vien tiesioginiu darbu ir buitimi. Taip ir įnikau“, – pasakoja Salomėja.

Duoną kepa jau gal dešimt metų, per tą laiką daugybė ke­palėlių atgulė ant šeimos, drau­gų, pažįstamų stalo, ją ragauja bendruomenės organizuojamų renginių dalyviai. Be to, Salomėja sa­ko esanti pareigos žmogus, tad jeigu kam pažada duonos iškepti, niekada neapgaus.

„Pirmąjį raugą pasidaryti nesudėtinga. Reikia trupučio baltų ir ruginių miltų, įpilti virinto atvėsinto vandens, išmaišyti ir 3–4 paras laikyti šiltesnėje vietoje, kad parūgtų. Vėliau iš jau paruoštos tešlos pasilieki apie stiklinę raugo ir gali laikyti savaitę šaldytuve kitam kepimui. Ilgiau nepatartina, tad reikia vėl kepti duonelę“, – tokius, atrodo, nesudėtingus veiksmus vardija moteris.

Ir atskleidžia savo receptą: 1 kg miltų, 2 stiklinės sėlenų, 2 stiklinės dribsnių, pusė stik­linės cukraus, valgomasis šaukštas druskos. Tuomet sudėti raugą ir įvairiausių priedų pagal skonį: džiovintų vaisių, saulėgrąžų, moliūgų, sezamo sėklų, kmynų. Gerai išminkyta tešla dedama į formas (skardeles) ir per naktį pakildinama, laikant šiltai. Kai tešla pakilusi, skardelės su duona šaunamos į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių temperatūros, ir kepama 1 val. 20 min. nedarinėjant orkaitės durelių. Iškepusią duoną galima valgyti ir šiltą, ir atvėsintą – žiūrint, kas kokią mėgsta.

Beje, Salomėja įspėja, jog, norint pasilikti raugo kitam kartui, tešla imama dar nesudėjus priedų.

Nors moteris sako, kad savos duo­nelės turi beveik visada, kartais perka ir iš parduotuvės – jos teigimu, norint prisikąsti prie mėsos, duona, tarkime, su ananasais gali patikti ne visiems. Tad ir jos šeimynykščiai pasiilgsta tos „paprastos“.

Salomėja dirba bib­liotekininke Traksėdžio biblio­tekoje ir kultūros namuose, aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje. Kaip ir kiekvienai moteriai, jai nestinga darbo ir namuose bei sodyboje. Ji didžiuojasi nagingu sutuoktiniu Jonu, kuris pats savo rankomis sukonstravo du traktoriukus su padargais – jais atlieka visus būtinus darbus sodyboje.

„Tai dabar jų kiek mažiau, o kažkada turėjome didelį ūkį, laikėme gyvulių. Kai jaunas, plėšaisi negalvodamas apie sveikatą, o kai įgauni proto, nebėra sveikatos. Metai eina, reikia ją tausoti. Tačiau be gėlynų nega­liu“, – kaimo gyvenimo kasdienybę atskleidžia moteris.

Salomėja su Jonu užaugino dvi duk­ras ir sūnų. Ir dar savo brolio sūnų nuo ketverių metukų, kai jiedu su žmona, galima sakyti, vienas po kito išėjo Anapilin.

„Kitaip negalėjome, negi atiduosi mažylį į valdiškus namus. Dabar jis jau suaugęs, gyvena kol kas vienas. Sūnus įsikūręs Šilalėje, dukros – Klaipėdoje. Visi jau su šeimomis“, – džiaugiasi savo atžalomis mama.

„Netrukus vėl duoną kepsiu – esu pažadėjusi draugams. Būtinai ir jus pavaišinsiu. Kepu tik dėl savęs ir savam ratui, pardavimu neužsiimu. O ateity matysiu – kaip Dievulis duos“, – atsisveikindama kalbėjo Salomė­ja.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.