Kūryba – menininko mintis, išleista į laisvę
Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje atidaryta tautodailininko Jono Bugailiškio pučiamųjų lietuvių liaudies muzikos instrumentų paroda. Kartu veikė kūrybinės dirbtuvės „Nuo dūdelės iki dūdmaišio“, kurių metu tautodailininko sūnus Domantas parodos lankytojams pristatė bei apibūdino gal ne visiems žinomus ar primirštus liaudiškus instrumentus, kuriuos ne vienas vyresnės kartos atstovas paprasčiausiai vadindavo kokia švilpyne, o vaikystėje ar paauglystėje net yra bandęs pats kažką panašaus pasidaryti ir išgauti kokią nors melodiją.
„Esu kilęs iš Rokiškio, pusę savo amžiaus gyvenu Vilniuje. Jau 35-erius metus esu ir medžio drožėjas-skulptorius, ir muzikos instrumentų, ir vaikiškų žaislų meistras. Pradėjau nuo medinių skulptūrų, kurios paplitusios ne tik Lietuvoje, bet iškeliauja ir į platųjį pasaulį. Mat mano kūrybinės dirbtuvės yra prie pat Aušros Vartų, o šią vietą nuolat lanko turistai, tad jie užsuka ir į mano dirbtuves. Jose gausu skulptūrų – tiek religinių, tiek humoristinių, suvenyrų, muzikos instrumentų bei įvairių kitų dirbinių. Kartu vyksta ir edukacija: žmonės gali stebėti, kaip kas yra kuriama. Lankosi vaikų ekskursijos, juos supažindinu su muzikos instrumentų, žaislų bei kt. gamyba. Su medžio drožyba yra kiek sunkiau, nes peiliukais ar kaltais galima susižeisti, tad vaikams jų neduodu. Vyresnieji ir suaugusieji, sumanę išbandyti medžio meistro amatą, už savo veiksmu atsako patys“, – pasakojo J. Bugailiškis.
Anot tautodailininko, liaudies muzikos instrumentus jis ėmė daryti dar besibaigiant sovietmečiui.
„Jų tuo metu dar labai trūko, o dar labiau liaudies muzikos instrumentų poreikis išaugo atgavus priklausomybę, kuomet kūrėsi labai daug etnografinių ansamblių. Tuomet pirmąsias kankles padarėme drauge su etnografu Evaldu Vyčinu. Natūraliai kilo mintis: o kodėl nesukurti daugiau, kodėl neatgaivinti ir kitų liaudiškų muzikos instrumentų. Beje, kiek prislopęs, kanklių poreikis jau kokius penkerius metus yra vėl atgimęs“, – džiaugiasi meistras.
Tautodailininkas sako nemažai parodų rengiantis Vilniaus krašte, Šalčininkuose, kur nemaža dalis gyventojų yra lenkai, baltarusiai. To tikslas – supažindinti su tradiciniais lietuvių liaudies instrumentais, puoselėti tautišką kultūrą
Deja, Žemaitijos J. Bugailiškos teigia nepažįstąs, nes yra tik pravažiavęs. Tad apsilankymas Šilalėje, kur paroda Vlado Statkevičiaus muziejuje veiks mėnesį, iki birželio pradžios, o paskui Plungės muziejuje, gal leis pajusti ir žemaitišką dvasią.
Parodos atidaryme ir kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavę muziejaus lankytojai bei būrelis Dariaus ir Girėno progimnazijos mokinių susipažino su pučiamaisiais liaudies instrumentais viliokiais, skudučiais, švilpukais, lamzdeliais, švilpa, tošele arba ubiku, birbyne, rago, trimitu (ožragiu) ir mediniais trimitais, daudyte, dūdmaišiu, kuris dar vadinamas Labanoro dūda kūline dūda. Vaikams įdomu buvo sužinoti, kad tokie instrumentai daromi ne tik iš beržo, gluosnio, liepos, karklo, drebulės, žilvičio, bet ir iš vingiorykštės, rūgties, nendrių, yra ir skudutmedis ar skudutžolė, iš kurių daromi skudučiai. Beje, tautodailininkas vietoje paties pagamintų skudučių įteikė kiekvienam parodos lankytojui.
O kad derėjo būti atidiems, parodė Domanto surengtas protmūšis mokiniams: jie turėjo atsakyti į klausimus apie pristatytus muzikos instrumentus. Žinoma, prizų gavo visos trys komandos. Ką gali žinoti: gal bandymas pūsti skudutį kurį nors iš šių vaikų nuves į etnografinį ansamblį ir paskatins puoselėti lietuvių liaudies meną.
Tautodailininkui J. Bugailiškiui suteiktas liaudies meno kūrėjo statusas, jis turi tautinio paveldo produktų sertifikatą. Be visų jau išvardintų medžio dirbinių, meistras daro ir išskirtinius inkilus. Vieną jų, ant kurio savo autografus paliko parodos lankytojai, jis padovanojo muziejui, o muziejus jį ketina įkelti į vieną iš medžių Lembo kaime, kalbininko, kun. Kazimiero Jauniaus gimtinėje.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
